Simona Repeikaite Terapija

28/05/2026

Kartais didžiausias atradimas įvyksta kai su smalsumu atsiduodame nežinomybei

Savaitgalį dalyvavome Vilniaus visuomenės sveikatos biuro organizuotame renginyje „Laimingo jaunimo diena“.

Renginio tikslas buvo supažindinti jaunimą su Šokio - Judesio terapija - ne tik teoriškai, bet ir per gyvą patyrimą kūne.

Kartu su kolege supažindinome, kaip šiame terapiniame metode naudojamas kūnas: kaip per judesį galime grįžti į save, pajusti atramą, įsižeminti, atpažinti emocijas ir leisti joms judėti.

Kadangi renginys buvo viešas, terapinių tikslų nekėlėme. Ir vis dėlto manau, kad būtų didelis pasiekimas, jei bent dalis dalyvių išsinešė ir nepamirš vieno paprasto, bet labai svarbaus suvokim:

kūnas gali būti resursas.
Atrama. Pagalba. Vieta, į kurią visada galime sugrįžti.

Kai sąmoningai jaučiame savo emocijas kūne ir leidžiame joms judėti, jų intensyvumas dažnai mažėja. Kūnas padeda ne pabėgti nuo jausmų, o su jais išbūti. Emocijos „teka mūsų kraujyje“.😍

Naudojome kelis Šokio - Judesio terapijos metodus. Iš šalies kai kurie jų gali atrodyti paprasti ar net vaikiški, tačiau būtent paprastumas ir žaismingumas dažnai padeda žmogui sugrįžti į kūną, pajusti žemę po kojomis ir bent trumpam sustoti.

O labiausiai mane nustebino sesijos pabaiga.

Kai atėjo paskutinis judesys, mes tiesiog atsisėdome. Ir vienos grupės dalyvių noras buvo labai paprastas:

„Pabūkime tyloje.“

Aplink buvo daug triukšmo. Daug žmonių. Daug judesio.
Bet dalyviai savyje jautė tylą.

Ir kartais atrodo, kad kuo daugiau triukšmo aplinkui, tuo aiškiau galime išgirsti vidinę tylą - jei atrandame ją kūne.

Tai nebuvo suplanuota. Mes nevedėme dalyvių būtent į šią vietą. Taip tiesiog įvyko.

Šokio - Judesio terapijos turime daug įrankių ir struktūrą, tačiau žmogaus vidinis patyrimas visada lieka gyvas, jautrus ir unikalus.

Ar jums yra buvę, kad per kūną, judesį ar sustojimą staiga pajustumėte daugiau ramybės savyje?

28/05/2026

Kartais didžiausias atradimas įvyksta kai su smalsumu atsiduodame nežinomybei

Savaitgalį dalyvavome Vilniaus visuomenės sveikatos biuro organizuotame renginyje „Laimingo jaunimo diena“.

Renginio tikslas buvo supažindinti jaunimą su Šokio - Judesio terapija - ne tik teoriškai, bet ir per gyvą patyrimą kūne.

Kartu su kolege supažindinome, kaip šiame terapiniame metode naudojamas kūnas: kaip per judesį galime grįžti į save, pajusti atramą, įsižeminti, atpažinti emocijas ir leisti joms judėti.

Kadangi renginys buvo viešas, terapinių tikslų nekėlėme. Ir vis dėlto manau, kad būtų didelis pasiekimas, jei bent dalis dalyvių išsinešė ir nepamirš vieno paprasto, bet labai svarbaus suvokim:

kūnas gali būti resursas.
Atrama. Pagalba. Vieta, į kurią visada galime sugrįžti.

Kai sąmoningai jaučiame savo emocijas kūne ir leidžiame joms judėti, jų intensyvumas dažnai mažėja. Kūnas padeda ne pabėgti nuo jausmų, o su jais išbūti. Emocijos „teka mūsų kraujyje“.😍

Naudojome kelis Šokio - Judesio terapijos metodus. Iš šalies kai kurie jų gali atrodyti paprasti ar net vaikiški, tačiau būtent paprastumas ir žaismingumas dažnai padeda žmogui sugrįžti į kūną, pajusti žemę po kojomis ir bent trumpam sustoti.

O labiausiai mane nustebino sesijos pabaiga.

Kai atėjo paskutinis judesys, mes tiesiog atsisėdome. Ir vienos grupės dalyvių noras buvo labai paprastas:

„Pabūkime tyloje.“

Aplink buvo daug triukšmo. Daug žmonių. Daug judesio.
Bet dalyviai savyje jautė tylą.

Ir kartais atrodo, kad kuo daugiau triukšmo aplinkui, tuo aiškiau galime išgirsti vidinę tylą - jei atrandame ją kūne.

Tai nebuvo suplanuota. Mes nevedėme dalyvių būtent į šią vietą. Taip tiesiog įvyko.

Šokio - Judesio terapijos turime daug įrankių ir struktūrą, tačiau žmogaus vidinis patyrimas visada lieka gyvas, jautrus ir unikalus.

Ar jums yra buvę, kad per kūną, judesį ar sustojimą staiga pajustumėte daugiau ramybės savyje?

26/05/2026

Kūnas nemeluoja. Mes tiesiog per ilgai mokėmės jo negirdėti.
Praeitą penktadienį dalyvavau Kūno psichoterapijos konferencijoje.
Ir labai šiltas jausmas.
Tarsi būčiau ten, kur man vieta.
Ne todėl, kad visus pažinojau.
Ne todėl, kad viskas buvo patogu.
O todėl, kad toje erdvėje žmones jungė vienas bendras dalykas – noras padėti žmogui, akcentuojant kūną.
Ne kūną kaip „formą“.
Ne kūną kaip kažką, ką reikia pataisyti, suvaldyti ar priversti gražiau atrodyti.
O kūną kaip gyvą mūsų istorijos dalyvį.
Nes mūsų mintys nėra atskirai.
Emocijos nėra atskirai.
Kūnas nėra atskirai.
Viskas kalbasi tarpusavyje.
Ir kartais kūnas pasako tiesą greičiau nei protas spėja ją suformuluoti žodžiais.
Man pačiai nuostabą sukėlė mintis, kad Geštalto psichoterapija taip pat yra ir kūno psichoterapija. 🙂

Nors esu ir Geštalto psichoterapijos praktikė, ir šokio-judesio terapeutė, tai manyje kažkaip labai aiškiai susijungė.
Nes konsultacijose aš labai dažnai pradedu būtent nuo kūno, ypač kai žmogus turi labai daug ką papasakoti 😊
Kūnas greičiau pasakys „ne“, nors žmogus vis dar bandys šypsotis?
Ir labai dažnai būtent iš kūno atsiveria svarbiausia istorija.
Ta, kurią žmogus ilgai nešiojosi savyje.
Ta, kuri laukė ne protingo paaiškinimo, o saugios vietos būti išgirsta.
Man terapijoje vienas svarbiausių dalykų yra padėti žmogui grįžti prie savo pirminės asmenybės.
Prie tos dalies, kuri buvo dar prieš traumas.
Prieš gynybas.
Prieš „aš turiu būti stipri“.
Prieš „man nieko nereikia“.
Prieš „aš pati susitvarkysiu“.
Prieš „aš esu nemylim“.
Ta dalis niekur nedingsta.
Ji tik užsidengia.
Po skausmu.
Po baime.
Po įtampa.
Po išmoktais būdais išgyventi.
Ir kai žmogus vėl pradeda ją jausti, kažkas keičiasi.
Atsiranda daugiau gyvybės.
Daugiau kvėpavimo.
Daugiau tikrumo.
Žmogus lengviau atlaiko sunkumus.
Lengviau kuria santykius.
Lengviau jaučia save.
Ne todėl, kad gyvenimas staiga tampa paprastas.
O todėl, kad viduje atsiranda į ką atsiremti.
Kaip žinoti, kad esi arčiau šios savo dalies?
Tu turi daugiau energijos.
Tau patogiau būti savo kūne.
Gali atsipalaiduoti.
Lengviau kvėpuoji.
Jauti savo pojūčius.
Gali reikšti emocijas, bet jose neužstringi.
Jauti ryšį su kitais.
Gali kurti.
Gali žaisti.
Gali patirti malonumą be kaltės.
Ir kažkur giliai viduje atsiranda jausmas:
„Aš esu. Ir su manimi viskas iš esmės gerai.“
Man labai prasminga būti bendrakeleive šiame kelyje.
Ne taisyti žmogų.
Ne padaryti jį „geresnį“.
O padėti jam prisiminti save.
Nes kartais terapija prasideda ne tada, kai žmogus supranta savo istoriją.
O tada, kai jo kūnas pagaliau gali saugiai iškvėpti.

21/05/2026

Dalyvavau trijų dienų kūno psichoterapijos mokymuose poroms su nuostabiu ir labai šiltu Gabriel Shiraz.

Iš šios patirties išėjau labai praturtėjusi - žiniomis, įžvalgomis, patyrimais ir gilesniu pajautimu, kaip kūnas, santykis ir mūsų ankstyvosios patirtys susitinka poroje.

O mano vidinis vaikas šiuose mokymuose jautėsi pamatytas ir saugus. Man tai buvo labai graži mokymosi, terapinės erdvės ir gyvo patyrimo kombinacija.

Aš pati savo erdvėje daug kalbu apie vidinį vaiką, vaikystės traumines patirtis ir nepatenkintus poreikius. Tuos bazinius poreikius, kuriuos visi turime nuo pat mažens: priklausyti, būti pamatytiems, išgirstiems, vertinamiems ir mylimiems.

Ir labai dažnai būtent vidinio vaiko žaizdos aktyviausiai iškyla artimiausiuose santykiuose - tarp tėvų ir vaikų, tarp partnerių, tarp mylimųjų.

Pagrindinės mintys, kurias išsinešu iš šių mokymų:
Poros santykį veikia ne tik du žmonės. Jį veikia ir kiekvieno partnerio santykis su savo tėvais, ir tai, kokį santykio modelį jie matė savo šeimoje. Kartais tai gali tapti stiprybe, o kartais - nesąmoningu konfliktų šaltiniu.

Dažnai poros santykyje mes bandome patenkinti tuos poreikius, kurie nebuvo patenkinti vaikystėje. Norime būti pamatyti, išgirsti, priimti, saugūs, mylimi. Tačiau kai partneris negali atliepti visų mūsų poreikių, gali kilti pyktis, nusivylimas, užstrigimo jausmas.

Kai abu partneriai kalba tik iš savo pozicijos - „turi būti taip ir ne kitaip“ - santykyje tampa labai sunku judėti. Be empatijos kitam žmogui pora dažnai lieka tame pačiame konflikte, tik vis iš naujo keičiasi argumentais.

Judėjimas prasideda tada, kai abu gali pajusti ne tik savo, bet ir kito skausmą. Kai tampa įmanoma pamatyti, kas slypi už gynybos.
Kodėl vienam taip labai reikia erdvės, o kitam - artumo?
Kodėl vienas nori vaikų, o kitas - ne?

Kodėl vienas atsitraukia, kai kitas kaip tik trokšta ryšio?
Tik tada, kai pradedame matyti ne tik elgesį, bet ir už jo esančią istoriją, santykyje atsiranda daugiau švelnumo, daugiau supratimo ir daugiau galimų sprendimų.

Man galvoje vis sukasi viena mintis:
Kuo stipriau ką nors giname, kuo labiau užsispiriame tam tikru klausimu, tuo dažniau už to slypi skaudi, dar neišgirsta istorija.

Daugiau apie vidinį vaiką esu parašiusi čia:

https://open.substack.com/pub/simonarepeikaite/p/vidinis-vaikas-kai-nerimas-kalba?r=2hywn0&utm_campaign=post&utm_medium=web
Šiuo metu konsultuoju individualiai santykių temomis. Tai vadinama individuali porų terapija - kai vienas žmogus ateina pažinti savo reakcijų, poreikių, prisirišimo modelių ir vidinių žaizdų, kurios aktyvuojasi santykiuose.
Su poromis planuoju dirbti ateityje. 🙂

21/05/2026

Kuo stipriau ginčijiesi, tuo dažniau kalba ne tavo tiesa.
O tavo sena žaizda.

Mes dažnai galvojame, kad poroje pykstamės dėl dabarties.

Dėl vaikų.
Dėl pinigų.
Dėl sekso.
Dėl artumo.
Dėl to, kad vienam reikia erdvės, o kitam apkabinimo.

Bet po visu tuo dažnai yra daug senesnis klausimas:

„Ar tu mane matai?“
„Ar aš tau svarbi?“
„Ar galiu priklausyti ir nebūti atstumta?“
„Ar būsi šalia, kai man skauda?“

Vaikystėje nepatenkinti poreikiai niekur nedingsta.

Jie ateina į santykius.

Ateina suaugusio žmogaus balsu, bet vaiko skausmu.

Todėl kartais partneris prašo „tik truputį daugiau artumo“, o viduje iš tikrųjų prašo:
„Nepalik manęs.“

Kartais partneris sako „man reikia erdvės“, o viduje galbūt sako:
„Nespausk manęs taip, kaip mane spaudė tada.“

Ir tada du žmonės nebesikalba.

Jie ginasi.

Vienas gina savo poreikį būti arti.
Kitas gina savo poreikį išlikti saugus.

Ir abu jaučiasi vieni.

Man viena stipriausių įžvalgų yra ši:

kuo labiau žmogus užsispiria dėl kažkokio klausimo, tuo didesnė tikimybė, kad už jo stovi skaudi istorija.

Ne charakterio problema.
Ne „jis toks“.
Ne „ji per jautri“.

Istorija.

Santykis pajuda ne tada, kai vienas laimi ginčą.

Jis pajuda tada, kai abu bent trumpam pamato, kas slepiasi po gynyba.

Ne tik žodžius.
Skausmą.

Šiuo metu individualiai konsultuoju santykių temomis - ypač tada, kai poroje kartojasi tie patys konfliktai, bet žmogus nori pradėti nuo savęs.

Nes kartais santykiuose mes kovojame ne su partneriu.

Mes kovojame su tuo, kas kažkada liko neužgydyta.

13/05/2026

Dažnos klaidos dirbant su vidiniu vaiku

Viena dažniausių klaidų - noras kuo greičiau „sutvarkyti“ savo vidinį vaiką. Tarsi ši dalis būtų problema, kurią reikia pašalinti. Tačiau vidinis vaikas nėra gedimas. Tai jautri, kadaise prisitaikiusi dalis, kuri laukia ne spaudimo, o ryšio.

Kita klaida - per greitai eiti į sunkius prisiminimus. Ne visada reikia iškart kapstytis giliai. Kartais pirmiausia reikia išmokti grįžti į kūną, jausti atramą, atskirti dabartį nuo praeities ir susikurti vidinį saugumą.

Trečia klaida - manyti, kad viską reikia padaryti vienam. Savirefleksija yra vertinga, bet kai temos paliečia stiprų nerimą, kūno sustingimą, gėdą ar santykių skausmą, palaikantis terapinis ryšys gali būti labai svarbus.

Ketvirta klaida - kaltinti tėvus ir likti tik kaltinime. Taip, svarbu įvardyti, kas skaudino. Bet vidinio vaiko darbas nėra vien praeities kaltųjų paieška. Jo esmė - susigrąžinti savo jausmus, poreikius, balsą, kūną ir pasirinkimą.

Penktas pavojus - paversti vidinio vaiko temą vien gražia idėja. Tikras pokytis prasideda tada, kai kasdienybėje pastebite: „Dabar manyje kyla sena baimė, bet aš galiu rinktis reaguoti kitaip.“

12/05/2026

Ką daryti, kai jautiesi užstrigusi?

Tokiu metu kūnui dažnai reikia ne dar vieno paaiškinimo, o saugaus judesio.

Nukreipti dėmesį į fizinius kūno pojūčius. Gal jauti gumulą gerklėje, spaudimą krūtineje, o gal tai bus įsitempęs kaklas arba pečių juosta, jog net sunku pajudėti. O gal Kojose nejautra ir jausmas tarsi plūduriuotum, o gal rankose toks sunkumas, jog nori susmigti ant žemės ir susisukti į kamuoliuką. Kad ir ką pajaustum, Pasiliki su tais kūno pojūčiais. Tiesiog būki su jais. Tokia yra kūno kalba.

Ir pradėk Judėti iš tos kūno vietos tiek kiek tau norisi ir gale ieškoki užbaigimo gesti.

Ir siūlyčiau savo patyrimą užrašyti ar nupiešti.

Jei nori pilno jausmų transformacijos takelio įrašo, parašyki NORIU ir kelių savaičių bėgyje atsiųsiu. Jo padedama, tai lengvai galėsi padaryti namuose.

12/05/2026

Emociją įvardyti dar nereiškia ją paleisti.

Gali pasakyti: „aš pykstu“, „man liūdna“, „jaučiu nerimą“ — ir vis tiek likti su tuo pačiu spaudimu krūtinėje, įtampa pilve ar gumulu gerklėje.

Nes emocija nėra tik mintis.
Ji gyvena kūne.

Jei ją tik pavadiname, bet neišreiškiame ir neišjaučiame - ji lieka užstrigusi.
Kartais ji virsta nuovargiu.
Kartais - dirglumu.
Kartais - noru atsitraukti nuo savęs ir kitų.

Emocijai reikia išraiškos:
per kvėpavimą, judesį, ašaras, drebulį, švelnų prisilietimą

Tik tada ji gali pereiti per mus nuo pradžios iki galo.
Ir tik tada atsiranda vietos įžvalgai:

„Ko ši emocija man sako?“
„Ką ji saugo?“
„Kokio veiksmo ji prašo?“
„Kokios ribos, tiesos ar rūpesčio man dabar reikia?“

Kūnas dažnai pasako tai, ko protas dar nespėjo suprasti.

Todėl kitą kartą, kai pajusi stiprią emociją
Sustok.
Paklausk savęs: kur ji gyvena mano kūne?
Leisk jai pajudėti.
Ir tik tada ieškok prasmės

21/04/2026