24/11/2025
Mielosios, vis galvojau kažką parašyti apie mūsų vidinę būseną, nes tai — labai dažna mūsų pokalbių tema. Ją paliečiame kone kiekvieną dieną 🤗
Per pastaruosius metus mano pačios gyvenimas buvo kaip linksmieji kalneliai, bet sugebėjau — kaip feniksas — pakilti ir judėti toliau. Po truputį, lėčiau, į save ir apie save. Skamba savanaudiškai, bet tik taip pavyksta gyti.
Kiek kartų norėjau paprašyti gydytojų antidepresantų…
Bet supratau, kad tai būtų pabėgimas nuo problemos, todėl aš jas sprendžiau.
O žinot, kur buvo didžiausia problema?
Ogi mano mąstyme.
Buvau savo pačios įkaitė, kuri laukė pagalbos iš pasaulio.
O pasaulis, pasirodo, dar ir kaip užsiėmęs 🤭
Teko pradėti mąstyti ir būti sąmoningai.
Bet būtent viso to dėka išmokau, kas yra tikra meilė — sau ir kitiems.
Be kaukių, natūraliai, iš širdies.
Išmokau gerbti save.
Tada supratau, kaip gerbti kitus.
Išmokau saugoti ir globoti save, todėl dabar moku pasirūpinti kitais.
Ar pastebėjote, kad meilė sau ir darbas su savimi — tai nėra tik apie save?
Tai apie laimingą aplinką.
Kai laiminga aš, laimingi ir kiti ❤️
Ir dabar, po nedidelės operacijos gulėdama lovoje
(viskas su manimi gerai — viskas pagal planą, o trečiadienį vėl startuosiu su darbais),
pagalvojau pasidalinti mintimis ir patirtimi.
Tai — ne mokymas, kaip reikia gyventi.
Tai tiesiog akimirkos sustabdymas, kviečiantis susimąstyti 🤗