https://www.facebook.com/106351105611987/

Žingsnelių menas. Rūta Amb, Vilnius (2026)

22/05/2024

.apie tai kas už kadro.

Prieš kelias dienas savo asmeniniame profilyje pasidalinau namų svetainėje pasidarytos garso salos nuotrauka. Joje matosi tik instrumentai ir mano pėdos. Norėjau parašyti tik apie šią “salą” ir kuo ji man svarbi, tad ir bendras kambario vaizdas kaip ir nebuvo aktualus. Bet burnoje vis laikosi šis tas neskanaus.

Medijose mes dažniausiai parodome tik tai, į ką norime atkreipti dėmesį. Apsibrėžiame rėmelį, išryškiname ir pasakojame apie tą objektą. Ir viskas su tuo yra gerai, taip ir turi būti, nes kitaip sprogtume nuo perteklinės informacijos.

Vis tik taip darydama kartais jaučiuosi lyg pateikčiau jau iškeptą duoną ir sakyčiau - štai kokią skanią duoną iškepiau. Kartais ir ingridientų sąrašą pateikti, bet tai vis tiek niekaip neperteikia to, kad iki gebėjimo iškepti štai tokią duoną aš ėjau nuo pirmojo grūdo suradimo ir jo pasodinimo į žemę. O kelias nuo to grūdo iki gardaus kepalo buvo ilgas ir visoks. Ir jeigu kitas žmogus taip pat norės iškepti skanią duoną, jam pačiam reikės susirasti reikiamus produktus, atsirinkti jam tinkamiausius, suprasti kaip jo orkaitėje kepa jo duona ir taip toliau.

Aš susikūriau man gyvybiškai svarbią garso salą šalia skalbinių, kūdikio, pertvarkymo procese užstrigusių lentynų ir dar daug ko, kas lyg visai nedera prie švento garso ir negali patekti į kadrą. Kad galėčiau identifikuoti, kas man svarbu, ir kaip tai susikurti esamom sąlygom, kaip padėti sau čia ir dabar, mokiausi daug metų ir, turbūt, dar ilgai mokysiuos.

Tai štai. Už kadro dažnai lieka kiekvieno asmeniniame augime svarbus dalykas - kasdienė buitis ir paieškos kaip joje skleisti savo sparnus.

Šiuo įrašu noriu pasakyti tai, kad ne šventieji puodus lipdo ir kiekvienas mikro grožis yra makro procesų dalis.
Ir jeigu kas nors parodo ką sukūrė, nepamirškime ir to, kas liko už kadro. Tegul tai įkvepia savom paieškom, savos duonos kepimui.

Su meile,
Rūta Amb 🦋

15/05/2024

.gyva aš, gyvos ir mano veiklos.

gavau stiprų stumtelėjimą pažiūrėti atidžiau, kas vyksta mano viduje. Kaip ir dažniausiai, tokie stumtelėjimai nebūna patogūs. Kaip ir dažniausiai, po jų visada ateina ūgtelėjimas visame kame.

Tai vyksta visai kaip su lietumi. Jis šlapias ir kartais šaltas. Jeigu būtume lauko gėlė ir visada prisidengtume nuo lietaus (ar šeimininko palaistymo), galiausiai nuvystume, sudžiūtume taip ir nesužinoję, kokį žiedą galime išskleisti.

Taigi, vis atsiveriu auginančiam lietui. Kartais uch kaip būna nepatogu. Dar ir fiziškai neretai skausminga. Bet tuo pačiu šypsausi su smalsumu savo viduje - kas dabar sudygs, kokie žiedai dabar prasiskleis.

Šįkart prasiskleidė mano vedami šokiai su kūdikiais “Joimove”. Juos vedu jau devintus metus ir tik per juos peržengiau profesionalaus šokio mąstymą ir pradėjau kastis prie to, kas yra prigimtinis, kiekvienam žmogui duotas šokis. Tai man didžiulė dovana.

Vieną dieną pagalvojau apie tai, kad man metas judėti pirmyn, pagaliau pradėti dirbti su kitais judesio formatais. Paliūdėjau, kad gali tekti paleisti šokius su kūdikiais. Mintyse pradėjau juos paleidinėti. Kitą dieną atėjau vesti šį užsiėmimą ir pajutau, kad jį vedu kitaip nei vesdavau anksčiau. Dar atidžiau reagavau į tai, su kuo atėjo mamos, ko joms reikia. Leidau sau ir mėgavausi tuo, kad galiu ir į šiuos užsiėmimus įtraukti ir savo pačios atsiveriančios naujus aspektus. Skleisdama pati savo žiedus, padedu skleistis ir kitiems.
Tegul šokis teka visa savo gyvastimi. Tegul ši gyvastis padeda kiekvienam, kuris prie jos prisiliečia.
Va taip va, įsileidžiu dar daugiau stebuklų į mūsų užsiėmimus 😊

…
Atsiverti auginančiam lietui, kartais krušai, paleisti tai, ką myliu, niekada nėra paprasta. Tik su kiekvienu kartu viskas vyksta užtikrinčiau ir greičiau. Ir kiekvieną kartą vis labiau žaviuosi tuo grožiu, kuris pasimato. Gyva aš, gyvos ir mano veiklos ❤️

P.s. “Joimove” programas sukūrė Selen Ylmaz. Ji yra nuostabi, nes viską padarė taip, kad būtų pakankamai vietos kiekvieno vedančioji autentiškumui ir augimui.

P.p.s. šokiai šiuo metu vyksta čia (galima dalyvauti ir be kūdikio, ir nėščioms): https://vavamama.lt/sokiai-su-kudikiais

Su meile,
Rūta Amb 🦋

02/04/2024

.ko reikia, kad šventė įvyktų?.

Ką praėjo Velykų dienos. Atsisukusi į jas išgyvenu daug paprasto dėkingumo. Dalinuosi apie tai, kaip jos ėjo ir atėjo man.

🌱

Kiekviena diena tiesiog gausi gausoje. Ir kur visame tame dar įtalpinti pasiruošimą šventei… Pataisau save - kaip pasiruošti taip, kaip norėčiau? Peržvelgiu namus, sergančius ir sveikstančius vaikus, susiskaičiuoju likusias dienas, pagalvoju apie žmones, kuriuos noriu pasveikinti su ta švente. Visko daug.
Giliai įkvepiu ir iškvepiu. Imuosi kontrolinių klausimų metodo.

- Apie ką yra ši šventė?

- Ko man labai norėtųsi ir ką pajėgčiau padaryti iki šios šventės?

Šįkart labai norėjosi pumpurus skleidžiančios šakelės, rastos ant žemės. Ir to vieno vienintelio pasivaikščiojimo metu, žengiant paskutinius metrus aš ją pamačiau. Dėkoju dėkoju dėkoju.

Žengiu toliau.

Kaip būtų gera pasidėti ant valgomojo stalo hiacintų vazonėlyje. Neturėjau galimybės nukeliauti į gėlių patduotuvę, bet pasitaikė greitas apsipirkimas Rimi. Hiacintų nebuvo, bet akys (o gal širdis) pastebėjo narcizus. Dalis vazonų buvo su jau padžiūvusiais žiedais, bet keli dar stovėjo su pumpurais.

Velykų rytas. Atėjus į virtuvę pamatau du išsiskleidusius žiedus. Viskas vyksta. Dėkoju dėkoju dėkoju.

Tiesiu staltiesę ir užpilu mėlynos arbatos.

🌱

Man šventė pirmiausia yra būsena. Jeigu nieko neliktų, susikabinčiau rankomis su artimaisiais, ar bent su savimi, su Dievu, ir būčiau būčiau būčiau.

Ir vis tik gera, kuomet išsipildo ir bent šis tas išorėje, kas padeda patirti šventę ir išorėje.

Dėkoju dėkoju dėkoju.

Su Atgimimu Jus visus 💚

Rūta Amb 🦋

11/02/2024

.gimtis.

Norėjau parašyti kažką paprasto ir taiklaus. Tik kad žodžiai niekaip neateina. Ateina arba tyla, arba tokios gilumos, kad net nesimato prasmės jas versti į suprantamą tekstą :)

Norėjau pasidalinti tuo, kad mums gimė dar vienas vaikas. Su juo ėjęs nėštumas ir pats gimdymas man atnešė daug dovanų ir galimybių spręsti savo augimo uždavinius. Dabar jaučiuosi esanti tyloje, įsiklausyme, išlaukimo ir tuo pačiu vidinio veikimo etape. Motinystė šįkart man skleidžiasi naujais, lyg anksčiau neprisileistais žiedais. Šiuose žieduose puikiai deru ir aš, ir gyvenimas su mažų vaikų chaosėliu.

Dalinuosi ištrauka iš šio gimimo istorijos.

🦋

“Lukai, tu gimei su tyla.” Kažkodėl vis skambėjo ši mintis. Tai trikdė mane, nes juk gimdymo metu ir aš šaukiau, ir pats Lukas gimęs paverkė iš širdies.
“Laumės veidas turi dvi pusės - viena graži, kita baisi” - apie tai išgirdau gimdymo ryto pradžioje. Gal taip yra ir čia - garsas ėjo kartu su tyla. Ir tai yra harmonija, ir tai yra pusiausvyra. Tad ir sakau, kad gimė tyloje, matyt, vidinėje, kosminėje tyloje, o žemės garsai padėjo ateiti į šį pasaulį.”

Su meile,
Rūta Amb 🦋

07/01/2024

.tikslai ir pasirinkimai arba apie tai, kaip nustojau kurti naujametinius tikslus.

Savo gyvenime taip dažnai galėdavau ištarti “žmogus planuoja, o Dievas juokiasi”, kad galiausiai nustojau tai sakyti ir pakeičiau savo fokusą. Tegul ši istorija ir bus pirmasis šių naujų metų įrašas.

💫💫💫

Pradėjome naują metų ratą, o oras vis dar ūžia nuo tikslų, planų, manifestacijų, pažadų ir tuo besinaudojančių sporto klubų reklamų.
Kažkada ir aš uoliai kurdavau naujų metų vizijas ir apsiverkdavau iš nevilties, nes arba niekas nesipildydavo, arba išsipildymo kaina man būdavo per brangi (visom prasmėm).

Nepamenu tikslaus momento, kuomet nustojau tai daryti. Nors tai, turbūt, įvyko tada, kai artėjau prie perdegimo, laikėmės pirmojo karantino, sužinojau, kad laukiuosi trečiojo vaiko, galiausiai išėjau iš visų turėtų darbų ir tiesiog nusinulinau. Susidarė pakankamai laiko ir erdvės, kad pati (!) įžvelgčiau, kokios mano turėtos strategijos duodavo priešingus rezultatus, nei kad siekdavau.
Po truputį mano vidinis balsas stiprėjo. Vis lengviau ir tvirčiau kiekvieną sukuriamą planą galėdavau užbaigti fraze “planas toks, o kas gausis - pamatysim”. Arba neturėdavau jokio plano, tik tą vieną žingsnį, kurį, tvirtai jaučiau, kad turiu žengti. Veikiau iš aiškaus pajautimo, kad taip reikia. Dariau ir tuos dalykus, kurie iš pradžių atrodydavo kaip visiška nesąmonė, juodas minusas, kėlė daug klausimų. Kėlė ir senus įpročius pasiskaičiuoti bei siekti tų paskaičiavimų išpildymo. Kaip ir viskas būtų gerai, tam tikrais atvejais apgalvoti ir skaičiuoti svarbu, bet svarbu ir kaip tai darome. Svarbu, kad tai nevestų į išsekimo dugną. Taigi, savo pamokas jau buvau išmokusi sunkiuoju būdu ir vėl į tą pačią balą bristi nenorėjau.

Pastaruosius kelis metus nebekuriu tikslų žemėlapių. Išmokau dairytis, įsiklausyti, pajausti, ką pats gyvenimas man neša, ką manasis Aš kužda. Oi, kaip nelengva kartais būna paleisti tai, kas brangu ir priimti tai, kas duodama. Juk dažniausiai tai, ką gauname, primena sėklų krūvelę, o kas iš jų išaugs - nežinome. A, tiesa, auginti taip pat reikia patiems. Auginimo instrukcijos nepridedamos. Ir tai galioja ne tik vaikų auginimo temoje 🙂

Dar man svarbu paminėti ir tai, kad nors nustojus kurti tikslus ir lūkesčius mano gyvenime ir atsirado daugiau laimės, pasitenkinimo, erdvės ir dar visokio kitokio gėrio, bet ir sudėtingos situacijos niekur nedingo. “Gyvenimo su tėkme” vaizdinys įgavo naujų detalių - audringai šėlstančių bangų. Štai taip veikia pusiausvyros dėsnis - buvo tyla, bus ir audra.
“Viskas bus gerai” - kartoju su tikėjimu ir laikausi savosios ašies.

Vis tik, geriau pagalvojus, aš turiu savus tikslus. Tik jie manyje skamba labiau kaip siekiai, kryptis, kuria pasirenku eiti. Kuriu vizijas, svajones, ketinimus ir t.t. Ir naujametinius koliažus su džiaugsmu klijuoju. Kasdien atlieku mažus žingsnelius vardan viso to išsipildymo. Tik palieku erdvės viskam pildytis pačiu palankiausiu būdu ir laiku. Lyg kiekviena diena būtų naujų metų diena.

Su nauju metų ratu! Su tikslais ar be tikslų, juk visaip gali būti, kai einame savo keliu 💫

Šiltai,
Rūta Amb 🦋

09/04/2023

.atgimimas.

Šiandien švenčiamos Velykos.
Esu pakeliui namo, laukiu paskutinio skrydžio.

Įvyko įdomus sutapimas laike. Jeigu galima tai vadinti sutapimu :) Prieš kelias dienas pastebėjau jausmą lyg būčiau naujai gimusi. O Velykos juk ir yra atgimimo šventė.
Intensyvus gydančio garso kursas buvo efektyvus visom prasmėm :)

Nešuosi su savimi tą jausmą, kuris apima žengiant basomis pėdomis jūros nubučiuotu smėliu. Balta spalva ir tyrumas. Šiandien renkuosi būti tame ✨💚

Nešuosi, dalinuosi ir linkiu 🙏
Su Šv. Velykom 🌿🌸🐣

Mylinti,
Rūta Amb 🦋

05/04/2023

.be makiažo. Kokia aš?.

Be makiažo gyvenu kiek daugiau nei du metus. Nieko įspūdingo, juk yra galybė moterų, kurios nenaudoja makiažo visą savo gyvenimą. Bet man tai buvo svarbus žingsnis. Jo svarbą geriausiai apibūdina tik visai neseniai atėjęs suvokimas, kodėl aš naudojau makiažą iki šiol.

Mano darbas visuomet buvo toks, kur makiažas buvo įprasta ir net, kai kurių manymų, būtina dalis. Šokant scenoje makiažas (grimas) - būtinas, nes kitaip atrodysim blankiai kaip mumijos. Toliau, įvairiom formom dirbant su klientais makiažas buvo svarbus kaip patrauklumo elementas. Tą pabrėždavo beveik visi mano vadovai ir aš pati taip maniau.
Turbūt būtų naudinga paminėti, jog mano kasdienis makiažas buvo toks minimalus, kad neretai kalbai pasisukus apie makiažą, žmonės atidžiai mane apžiūrėdavo, ar aš pasidažiusi. Bet manyje svarba pasidažyti buvo tokia gili, kad be padažytų blakstienų jaučiausi lyg kažko neapsirengusi. Į klausimą, kodėl aš dažausi atsakydavau taip: kad žmonėms būtų malonu į mane žiūrėti.

Būm! Kad žmonėms būtų malonu į mane žiūrėti???!!! Rimtai? Ak, Rūta, na bet ir tavo naivumas. Bet juk tokie “būm” suvokimai ateina tik tada, kai jau esame pasiruošę suvokti. Taip ir aš savęs nepriėmimo, nemeilės sau maskavimą makiažu suvokiau tik po poros metų be jokio makiažo.

Dažytis nustojau per pandemiją. Niekur nebedirbau, dėl karantino ir kitų progų nebeliko. Tuomet pradėjau atidžiai žiūrėti į save veidrodyje. Stebėjau, kokie yra mano tikrieji veido bruožai, kokios spalvos, formos, kokia oda. Atrodė, kad keičiasi bruožai, lyg ryškėjo, atsigaudinėjo po n metų gyvenimo po priedanga. Stebėjau be vertinimo, tik su atviru tyrinėjimu. O galvoje jau skambėjo nauja mintis: tai va, kaip aš atrodau.
Prireikė dvejų metų savo veidui pažinti. Pamilti jį ir atvirai pasirodyti kiekvienam sutiktam. Jis netobulas ir puikiai atspindi tai, kaip aš jaučiuosi ir kiek rūpinuosi savimi. Ir man gera būti tame, kame esu ir sakyti tiesą apie save.

Mano stalčiuje yra blakstienų tušas. Aš juo jau pasinaudojau du kartus, nes norėjosi kažkuo daugiau save išreikšti nei tik šventiniais apdarais. Ir su tuo viskas gerai, nes pokytis jau įvyko. Makiažas man yra nebe maskuotė, ne priemonė “paryškinti privalumus - paslpėpti trūkumus”, o tik smagus žaidimas, kuriuo svarbu nepiktnaudžiauti, kad tikrasis veidas išliktų matomas ir mylimas.

Su meile,
Rūta Amb 🦋

P.s. tai mano asmeninė istorija, mano asmeninis santykis su makiažu, netaikau jos visiems.

02/04/2023

.gydančio garso mokymų aidai.

Galima išmokti galybės technikų. Kai kurios jų net gali prieštarauti viena kitai.

Išmokti, tobulinti technikas - nuostabus jausmas ir būtinybė. Bet dar saldžiau pasidaro tuomet, kai pajaučiu savo asmeninį ryšį su jomis. Lyg galėčiau užpildyti dubenį gardžiausiu valgiu kūnui, sielai ir protui.

O ką jauti tu? Kas labiausiai tinka tau? Su kuo tu pats jautiesi susisiejęs?

Tai labai paprasti klausimai. Gal net kažkam jie skamba iš “vu vu” kategorijos. Bet juos užduoti sau būtina. Nes technika gali likti tik tuščiu indu. Didžioji alchemija vis tik įvyksta tuomet, kai darome tai, ką jaučiame visu savimi, 300%, kad tai yra tikra. Tikra man. Nes tik tada bet koks veiksmas turi stipriausią galią. Nes tai, kas tikra manyje, gali sužadinti tai, kas tikra kitame.

Todėl, kai skirtingiems žmonėms “tikra” yra skirtingi dalykai, bendra kiekvieno asmeninė ir bendra galia vis tiek auga. Esant pagarbai sau ir kitam.

Su meile,
Rūta Amb 🦋

29/03/2023

.apie ką yra ši mano tėkmė?.

Šis klausimas many skamba lyg atnaujintos versijos, nes tėkmės pojūtis vis subtilėja, vis labiau leidžiasi į kasdienybę, vis labiau smelkiasi į neretai vos pastebimas detales. Vis subtiliau turiu įsiklausyti į save, į tai, kas vyksta aplinkui, kas kalbasi su manimi.

Šiomis dienomis, rodos, nieko ypatingo nevyko. Palaikiau poilsio ir aktyvumo balansą, sekiau savo pojūčiais, tėkme. Ir vis stebėjausi, nes daug dalykų turėjau daryti kitaip, nei darydavau iki šiol. Ir tai vyko ne dėl išorės aplinkybių, net “iš dangaus nukritusių ženklų” nebuvo, niekas nekliudė man pačiai priimti sprendimus, ką daryti ir ko ne. Viskas ėjo iš mano pačios vidaus, ypač kūno pojūčių. Pasirinkimai dažnai būdavo keisti ar bent man pačiai neįprasti. Tyliai, beveik retoriškai klausiau “kas vyksta”, nes keistumo pojūtis niekaip neapleido.

Šiandien savo dienoraštyje rašiau:

Kai nesuprantu, kas vyksta, jau žinau, turiu nusileisti į savo tylą, kad pajausčiau tėkmę. Toje tyloje nėra jokio papildomo triukšmo, kuris dažniausiai tik taško vandenis ir iškraipo esamos tėkmės krypties pojūtį. Tyloje nebelieka vidinio ir išorinio triukšmo.
Tik nutilus mano baimėms, proto įpročiams, susikaustymui, lūkesčiams, norams ir nenorams, ir t.t., galiu pastebėti, kas iš tiesų vyksta - apie ką yra mano dabartinė tėkmė.
Pasirodo, pastarąsias tris dienas mokiausi klausyti. Man to prireiks.

Tyla sukuria erdvę, kurioje galima išgirsti, patirti, pajausti, pamatyti. Tyla yra svarbi tiek pat, kiek ir garsas.
Tyloje gali ateiti aiškumas, kas vyksta ar ką metas daryti.
Tyla gali užtrukti. Iš tiesų, ji tęsiasi tiek, kiek reikia. Juk ir vanduo užpildo ąsotį tada, kuomet užpildo, o ne tada, kada mums atrodo, kad jau laikas.

Su meile,
Rūta Amb 🦋

25/03/2023

Pastarieji mėnesiai buvo apie intensyvias vidines keliones, kurios galiausiai išsireiškė kelione į Koh Yao Noi salą Tailande. Vykstu pas man svarbius garso terapijos mokytojus.
Parašyti, kad vykstu į mokymus savo kvalifikacijos kėlimui - būtų per paprasta. Esu visiškai tikra, kad laukia kur kas daugiau. Įdomu kas 🌸

Rūta Amb 🦋

02/01/2023

…

pirmas įrašas šiais metais. Rašau ir trinu, rašau ir trinu. Stabteliu, paklausiu savęs apie ką noriu parašyti. Apie tylą. Ok, rašau apie tylą.
tyla.

Ir vėl rašau ir trinu, rašau ir trinu. Hm. Kas čia vyksta? Gal papasakoti istoriją apie tai, kaip jau septynerius metus jaučiu pareigą kažką parašyti Kalėdų ir Naujų metų proga savo oficialiuose Facebook puslapiuose, bet net ir iš pareigos sunkiai kažkas sugula į įrašą.
Bandau rašyti šią istoriją. Dar vienas šnipštas.
Tuomet ir vėl tiesiog rašau paleidusi srautą. Ir vėl visai taip pat kaip rašau į savo asmeninius užrašus.

Vualia.
Vos tik parašius žodžius “Stabteliu, paklausiu savęs, apie ką noriu parašyti. Apie tylą.” - man prasiplėtė akys.

Tyla tyli. Ką apie ją gali pasakyti? Viskas, ką sakysi ar rašysi nebebus tyla. Bet koks žodis nužudo dalį to, kas vyksta tyloje. Tyloje reikia būti. Tylą reikia patirti. Tylai reikia leisti veikti. Kiek daug “reikia”. Ar tikrai? Tikrai. Esu tuo tikra. Tyla yra vienas tų dalykų, apie kuriuos kalbėdama tvirtai naudoju žodį “reikia”.
Taip ir man reikia tylos. Erdvės, kurioje vyksta dalykai ir be mano įsikišimo. Patylėjus, rodos, ir mintys tikresnės, labiau mano nei inertiškai pasigautos iš oro.

O juk tyla visuomet užbaigia ir garso sesiją. Ji yra būtina. Tyloje sugula tai, kas ką tik įvyko, integruojasi. Kartais net užgimsta nauji dalykai.
Tyloje mes ilsimės, tyloje mes plečiamės.

Net liaudis sako: tyla - gera byla 🌿

Su naujais metais visus! Naujas ratas jau pradėjo suktis ❄️✨❄️💛

Šiltai,
Rūta Amb 🦋

Žingsnelių menas. Rūta Amb

22/05/2024

15/05/2024

02/04/2024

11/02/2024

07/01/2024

09/04/2023

05/04/2023

02/04/2023

29/03/2023

25/03/2023

02/01/2023

Address

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category