12/03/2026
„Nesidžiauk.“
„Neišsišok.“
„Per daug gerai – irgi negerai.“
,,Ką žmonės pasakys”.
Tai ne liaudies išmintis.
Tai – emocinės kontrolės instrukcija.
Sistema niekada nemėgo gyvų žmonių.
Jai patogesni buvo tylūs, kantrūs, prisitaikę.
Tokie, kurie per daug neklausia,
per garsiai nesijuokia,
ir savo laimę laiko viduje – kaip paslaptį.
Džiaugsmas pavojingas.
Jis didina savivertę.
Savivertė mažina paklusnumą.
Todėl džiaugsmą reikėjo suvaldyti.
Ne draudimais.
Kalba.
„Džiaukis, džiaukis – tuoj verksi“
– tai ne perspėjimas.
Tai emocinis antkaklis.
Žmogui buvo nuolat primenama:
neperženk ribos.
Net ir viduje.
Taip užaugo kartos, kurios moka dirbti, kentėti, laukti,
bet nemoka būti gyvos.
Sistema negriūva nuo pykčio.
Ji griūva nuo žmonių, kurie jaučiasi vertingi.
Todėl jautrumas buvo pavadintas silpnumu.
Džiaugsmas – naivumu.
Laisvė – pavojumi.
O emocinis nejautrumas tapo „brandos“ sinonimu.
Šiandien mes stebim pasekmes:
– perdegusius žmones,
– santykius be gyvybės,
– vaikus, kurie per anksti nustoja spindėti.
Ir vis dar kartojame tuos pačius sakinius.
Nes sistema gyva tol,
kol mes jos kalba kalbame su savo vaikais.
Tikras lūžis įvyksta ne revoliucijose.
Jis įvyksta tada, kai žmogus leidžia sau pasakyti:
man gera – ir aš už tai neatsiprašinėsiu.
Tai ne egoizmas.
Tai – sistemos pabaigos pradžia.
