Psichologė Giedrė Šiurkutė

05/06/2025

Puikus trumpas straipsnis apie psichoterapiją. 🙂

What we want is quick, clever fixes. What we need is quite different: the ability to tolerate intolerable feelings, to sustainably change and grow

22/08/2024

Paciento požiūris apie terapijos veiksmingumą, naudą - tai save išpildanti pranašystė?

Pacientai, kurie terapiją mato kaip iš esmės naudingą ir prasmingą procesą, gali lengviau gebėti pasitikėti terapeutu, labiau atsiverti, daugiau dalintis, imtis iniciatyvos tyrinėti savo psichiką, labiau priimti terapeuto indėlį, drąsiau naudoti savo išsineštas įžvalgas pokyčiams. Visa tai padidina terapijos veiksmingumą, kas dar labiau sustiprina pasitenkinimą šiuo procesu ir dar labiau motyvuoja bendradarbiauti ir dėti pastangas toliau.

Atvirkščiai, pacientai, kurie nuvertina terapijos svarbą ir netiki jos potencialia ilgalaike nauda, į ją žiūri lengvabūdiškiau, gali būti linkę praleidinėti sesijas, nuvertinti terapeuto indėlį ar bendrai prieitas įžvalgas, slėpti savo jausmus, matyti terapeutą priešiškai (o ne kaip sąjungininką), dalyvauti pasyviau, vengti svarbiausių ir jautriausių temų, neprisiimti atsakomybės už savo pokyčių įgyvendinimą. Visa tai apsunkina terapinį santykį, sumažina apčiuopiamos terapijos naudos tikimybę, progresyviai didina nepasitenkinimą ir nusivylimą terapija, bei lemia motyvacijos mažėjimą.

Pateikiau šiuos kraštutinumus iliustraciniais tikslais, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad šie procesai nėra statiški ir gali kisti terapijos eigoje, to paties terapinio santykio kontekste, pavyzdžiui po to, kai sesijos metu iškyla stiprūs jausmai. Svarbu pastebėti, ar, pavyzdžiui, pajutus nusivylimą ir pyktį dėl savo nepatenkintų aukštų lūkesčių terapeutui nepradedu pats savo terapijos sabotuoti. O gal galiu pajaustą vilties kibirkštėlę panaudoti savęs motyvavimui terapijoje dalyvauti dar nuosekliau ir inyciatyviau?

01/08/2024

Kodėl terapijoje kartais taip sunku? Kodėl taip skausminga keistis ir gyti?

Perfrazuojant S.Freud'ą, nenorime kentėti, nenorime sirgti, skundžiamės liga, tačiau kai kažkas bando ligą iš mūsų atimti - giname ją lyg savo pačių vaiką, nagais ir dantimis. Ten kur yra sąmoningas noras pasveikti, šalia jo gali eiti pasąmoninis noras "sirgti". Sąmoningai nesirenkame kentėti, tačiau mūsų simptomai visad turi tam tikrą (asmeninę) prasmę, reikšmę ir funkciją.

Galbūt sergame depresija taip ilgai, kad tai tampa mūsų status quo ir depresijos kančia sąlyginai langviau pakeliama nei gąsdinanti nežinomybė "kas aš esu ir kuo būsiu be to". Galbūt nerimas, kad ir koks kankinantis, leidžia mums išlaikyti malonią pasąmoningą iliuziją, kad esame visagaliai galintys sukontroliuoti kitų nuomones, jausmus, ar pasaulio įvykius - kad viskas tik ant mūsų pečių ir priklauso tik nuo mūsų valios. Galbūt net suvokdami perfekcionizmo keliamas kliūtis ir kančią, jį giliai idealizuojame ir laikome tai geriausia savo savybe.

Terapijos metu specialistas bendradarbiauja su jūsų sveikti norinčia dalimi, kartu "konfliktuodamas" su kita, dažniausiai gerai paslėpta dalimi, kuri nori grįžti į ligą. Todėl nenuostabu, kad terapijoje vienu metu galime jausti terapeutui ir pačiam terapijos procesui tiek meilę, artumą, pasitikėjimą, tiek pyktį ar baimę. Terapeutas mums vieną minutę gali atrodyti idealus, o sekančią - jau visai niekam tikęs. Šie kalneliai - dažna ilgalaikės, giluminės terapijos patirtis, kuri it veidrodis atspindi mūsų stiprią ambivalenciją - noriu keistis, bet noriu ir likti patogiai nepatogiame status quo.

06/12/2023

02/10/2023

Naudingas filmukas apie nemalonius ir/ar nuslopintus jausmus. 🙂

Iš tiesų, ignoruodami ir neleisdami sau jausti pyktį, baimę, pavydą, gėdą, pikdžiugą, ar kitus jausmus - mes jų nepanaikiname, tik sukrauname juos į komposto dėžutę giliai viduje, iš kurios vėliau išauga nemalonūs ir problematiški simptomai (nevaldomas nerimas, apatija, psichosomatiniai kūno skausmai, nemiga, ir t.t...). Manau, kalbant apie nemalonius jausmus tinka angliškas pasakymas "The only way out is through".

An unexpected and troublesome feature of being human is that we feel so much more than we spontaneously realise we feel. There are emotions coursing through ...

07/09/2023

"Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti".

Anoniminių Alkoholikų (AA) malda, asmeniškai labai mėgstama citata, kuri, manau, (nepriklausomai nuo kiekvieno mūsų religingumo ar santykio su alkoholiu) turi daug išminties ir terapinio svorio. 😇

04/09/2023

Perfekcionizmas, regisi, yra tapęs savaime suprantamu dalyku - juk gyvename kultūroje, kur siekis būti geriausiu, "pačiu pačiausiu" yra masiškai skiepijamas ir net reikalaujamas. Vis dėlto, daugelis psichologų ir "užkietėjusių" perfekcionistų pasakys, jog tai yra nelaimingumo šaltinis, tam tikri mūsų psichikos spąstai.

Kai kurie tyrėjai išskiria tris perfekcionizmo sudedamąsias:
🟡 Perfekcionistiniai standartai nukreipti į save ("negaliu daryti klaidų, turiu pasiekti tik tobulų rezultatų" - lūkesčiai prasilenkiantys su realybe, sukuriantys didžiulį nerimą ir jaučiamą pastovų nusivylimą, savęs smerkimą);
🟡 Perfekcionistininiai lūkesčiai kitiems (nerealistiškai aukšti standartai taikomi kitiems - šeimos nariams, draugams, partneriams, mokytojams, gydytojams - dėl ko beveik neišvengiamai jausime nusivylimą santykiais, jausime daug pykčio žmonėms, nutrauksime netobulus santykius, rizikuosime jaustis vieniši);
🟡 Perfekcionistinė savęs prezentacija (žūtbūtinis savo realių ar įsivaizduojamų trūkumų, nemalonių jausmų, nesėkmių, klaidų slėpimas; tai reiškia, kad savo santykiuose ir rolėse nesijausiu atviras, o mūvintis nuolatinę kaukę, kurios palaikymas iš tiesų labai vargina).

Bendrai, tai reiškia, kad "perfekcionistas" iš esmės gyvena netikrą gyvenimą: jis nepriima savo žmogiškumo, kitų žmogiškumo, jis neparodo savo tikro veido santykiuose su kitais, jis, tam tikra prasme, atmeta ar ignoruoja realybę (klaidos įvyksta, gyvenimas ne visada nuspėjamas ir gražiai sudėliojamas į aiškias dėžutes, o tokio dalyko kaip "tobulas x" apskritai nėra).

Norint sušvelninti perfekcionizmą, sumažinti jo destruktyvią įtaką mūsų gyvenimui, santykiams ir savijautai, reikalinga ilgalaikė ir gili psichoterapija. Vis dėlto, praktikoje pastebiu dvi skirtingas tendencijas: (a) klientai perfekcionistai, kurie itin sąžiningai lankosi, gydosi, deda daug pastangų, rimtai žiūri į terapinį procesą, pasiryžę jam skirti tiek laiko, kiek reikės (prognozės palankesnės); (b) klientai, kurie būtent dėl ryškaus perfekcionizmo tikisi tobulų ir greitų rezultatų, "stebuklingos piliulės", ir po 5 apsilankymų susidurę su nepakeliamu nusivylimu gydymą meta (be abejonės, užkirsdami sau galimybę keistis, vėl bandydami ieškoti "tobulos" pagalbos).

Bet kuriuo atveju, perfekcionizmą keisti sunku, nes dažnas mūsų bent iš dalies (kartais visai nesąmoningai) jį idealizuojame: nepaisant kančių kurį ši savybė įneša, esame (dažniausiai klaidingai) įsitikinę, kad būtent perfekcionizmas mums leido pasiekti norimų tikslų, turėti tai, ką turime, idealizuojame kitus perfekcionistus, kurie po savo pačių kauke slepia tiek pat daug kančios (tik kurios mes nematome).

21/08/2023

Kodėl patarimai dažnai neveikia (ir netgi gali situaciją ar santykius komplikuoti)?

Šiuos apsvarstymus pradėsiu klausimu - o koks jūsų pačių santykis su patarimų prašymu, gavimu ar neprašytu siūlymu? Kokius jausmus kelia situacija, kai draugė pataria kokį drabužį pirkti? O kai sūnus klausia mamos į kokios specialybės studijas stoti? O kaip reaguojate, kai prašote patarimo kaip jums elgtis iš psichologo ir jis jo jums neduoda?

Turbūt sakysite - priklauso nuo situacijos. Paradoksas, tačiau patarimai apie smulkmenas nekelia tiek jausmų ir komplikacijų, tačiau susidūrus su didžiaisiais gyvenimo klausimais ir svarbiausiais sunkumais (kuomet, atrodo, patarimo iš šalies mums labiausiai norisi) - patarimų prašymas ir dalinimas tampa "rizikingu".

Kas gi vyksta prašant ar duodant "svarbų" patarimą? Ir kokios tos galimos komplikacijos?

🟠 "Tu man pasakyk, kaip gyventi, ir už visas pasekmes būsi atsakingas tu". Patarimų "žvejojimas" dažnai yra sąmoningas ar nesąmoningas bandymas atsikratyti asmeninės atsakomybės, perduodant jos dalį (ar ją visą) kažkam kitam. Neretai paklausius patarimo ir dėl to susidūrus su nesėkme mes jausimės atsakingi ne patys, o kaltinsime tą žmogų, kuris "liepė" mums taip elgtis.
🟠 Klausdami patarimo mes (dažniausiai klaidingai) priskiriame kitam asmeniui eksperto rolę - tarsi jis geriau žinotų jūsų asmenybę, jūsų aplinkybes, jūsų norus, ir net didžiąsias gyvenimo tiesas, nei jūs patys, todėl galėtų skirti geresnį patarimą, nei jūs patys sau. Pvz. Psichologas jums gali padėti aiškiau pamatyti situaciją, suteikti edukaciją apie tam tikrus psichologinius reiškinius, galite kartu aptarti galimas ar įsivaizduojamas sprendimų pasekmes, tačiau jis neturi teisės jums nurodyti "ką daryti" ir "kaip gyventi"; kad ir kaip tai nuvilia, jis dažnu klausimu nežino "geriau".
🟠 Klausdami patarimo, patys to nenutuokdami, galime visiškai nenorėti gauti kito žmogaus atsakymo (jis gali mus net suerzinti), arba galime tikėtis, kad kito patarimas tik patvirtins jūsų pačių jau nujaučiamą atsakymą (kitaip tariant, ieškome ne naujos informacijos, o kito žmogaus patvirtinimo).
🟠 Kita pusė - patarimų (ypač neprašytų) dalinimas - gali būti suprastas kaip noras kontroliuoti kitą žmogų (nors kartais ir gerai pasislėpęs po rūpesčio kauke). Viena vertus jus gali motyvuoti rūpestis ir nerimas dėl kito žmogaus, kita vertus kiek giliau jūs tarsi abejojate kito asmens gebėjimu pasirūpinti savimi, susitvarkyti su savo jausmais ir sprendimais, kažkuria prasme jaučiatės "pajėgesnis", geriau viską žinantis, ir norintis pagaliau sukontroliuoti situaciją, kuri jums pačiam kelia nepatogių jausmų (nes išbūti su liūdinčiu ar pasimetusiu žmogumi iš tiesų sunku).

Suvokiant šiuos niuansus apie patarimų dalinimą, galima numatyti, kaip tai gali keisti tarpusavio santykius ir apsunkinti *jums* teisingų sprendimų priėmimą. Kokia visa to alternatyva? Gilintis į situaciją, užduoti klausimus (o ne duoti greitus atsakymus), ir išbūti su emocijomis bei pasimetimu.

29/07/2023

Jei gydydamiesi psichiatrinėmis ir psichologinėmis priemonėmis sieksime greito rezultato, tai ko gero reikš, kad dirbame tik su paviršinių simptomų modifikacija, o tokio gydymo pasiekimas, geriausiu atveju, bus trumpalaikis palengvėjimas. Jei norime iš esmės gyti ir keistis, pasiekti ilgalaikių rezultatų - turime dirbti ne (tik) su simptomų raiška, o pačiu jų pagrindu, priežastimis, šaknimis, savo asmenybe, o tai reikalauja intensyvaus, stabilaus ir ilgai trunkančio proceso.

Nuotraukoje - ištrauka apie psichoanalizės ir psichoterapijos proceso ir veiksmingumo neurobiologinį pagrindą iš knygos "Psichoanalizė: Intersubjektyvusis požiūris" (R.Milašiūnas, 2020).

14/06/2023

Šį kartą norėčiau pakalbėti apie dažnai pasitaikančius nerealistiškus klientų lūkesčius psichologui. Su jais gali būti dirbama psichoterapijos rėmuose, jūsų konkretūs lūkesčiai psichologui gali atskleisti tam tikrą svarbią informaciją apie jus kaip asmenybę, tačiau jei vis dėlto šie lūkesčiai yra užslėpti, apie juos nekalbama, jie gali ir trikdyti - kelti nusivylimo psichologu ar terapija jausmą, pateisinti per ankstų terapijos nutraukimą ar būti "pretekstu" pagalbos išvis nesikreipti.

Štai kokius lūkesčius (paremtus tam tikrais mitais) neretai turi klientai psichologo kabinete:
🔵 Psichologas yra tobulas "antžmogis", kuris neklysta, žino atsakymus į visus klausimus, kiaurai mato jus (skaito mintis). Tai panašu į folklorinę legendą apie seną barzdotą pusdievį, žynį, burtininką. Psichologai dėl šio lūkesčio gali būti viena vertus idealizuojami, statomi and pjedestalo, kita vertus nuvertinami ir smerkiami (kai pasirodo žmogiškoji jo pusė ir nuvilia šį lūkestį). Panašu, kad būtent tokio nerealaus psichologo ieškoma, kai ieškoma "labai gero / kieto, pačio geriausio specialisto".
🔵 Labai susijęs su pirma fantazija yra lūkestis, kad psichologas prisiims atsakomybę už jūsų gyvenimą (duos patarimų, pasakys ką daryti / rinktis) ar stebuklingai "pagydys" (duos "stebuklingą piliulę" po kurios gyvenime nebebus sunkumų, negrįžtamai "išims" visus nemalonius jausmus, maža to - padarys tai per 1-5 sesijas). Vis dėlto psichologas nėra viską valdanti, globojanti mama bejėgio kūdykio gyvenime, ar, vėl gi, magas. Didžioji dalis atsakomybės už savo sveikimą ir darbu ties juo išties tenka jums.
🔵 Kitas lūkesčių kraštutinumas - tai tam tikras nuvertinimas, neva terapinė sesija tai tolygu pokalbiui su draugu, psichologas - "draugas už pinigus". Nesiplečiant apie konkrečius terapijos procesus ir jos naudą, bei nenuvertinant ilgo nuoširdaus pokalbio su geru draugu vertės, naudinga suvokti skirtingas esmines šių "komunikacijų" funkcijas: geras draugiškas pokalbis suteiks emocinę socialinę paramą, o terapija - tai darbas (ir ne visada malonus darbas) link svarbių asmeninių pokyčių.
🔵 Platesnę apžvalgą, įdomias ir svarbias kitų praktikų mintis rasite čia - https://shorturl.at/uyGLT.

Taigi, svarbu įsivertinti savo lūkesčių ir norų realistiškumą, bei visad naudinga juos aptarti su savo psichologu / psichoterapeutu. Galų gale, svarbu prisiminti, kad net ir nevisagalis psichologas, net ir netobulas terapijos procesas, net ir "stebuklingosios piliulės" nebūtis gali atnešti svarbų, naudingą ir neįkainojamą patyrimą.

25/05/2023

Kiek simboliškai, savo pertrauką nuo socialinių tinklų ir rašymo pertraukiu pamąstymais apie "tinginystės" patirtį ir jos suvokimą. Mūsų Vakarietiškame pasaulyje, kur dominuoja "darboholizmo" kultas, o žmogaus vertė kartais matuojama pagal jo pasiekimų kiekį ir produktyvumo laipsnį, "tingėjimą" įprastai laikome ne tam tikru laikinu reiškiniu, o žmogaus esybės yda ("tu esi tinginys"). Šiuo pamąstymu norėčiau paneigti šią stigmą, ir galbūt kiek pakreipti mūsų mąstymą apie tai, ką iš tiesų reiškia "tingėjimas".

Visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ką konkrečiai mes laikome "tinginyste": ar tai - pasyvus poilsis (pvz. guliu ant sofos ir žiūriu filmus)? Ilgesnis miegas? Laikinas atitrūkimas nuo savo atsakomybių? Jei kritikuojame save dėl būtent tokio "tingėjimo" - darome klaidą, nes toks kartais pasitaikantis pasyvumas ir atsitraukimas yra ne tik natūrali kiekvieno žmogaus gyvenimo ritmo dalis, bet ir būtinybė užtikrinanti psichologinę gerovę (žr. kolegos mintis straipsnyje - https://shorturl.at/osBM9).

Kita perspektyva, kurią turėtume apsvarstyti - už kiekvieno "tinginystės" epizodo kažkas slepiasi:
🟡 Tai gali būti nerimas (pvz. susikrovė daug darbų, ir net baisu juos pradėti "judinti");
🟡 Pyktis (pvz. pykstu ant savo darbo vadovo ir/ar kolegų, todėl sąmoningai ar nesąmoningai maištauju prieš juos, jiems keršyju savo atsitraukimu);
🟡 Mąstymo kraštutinumai susiję su perfekcionizmu (t.y. vargu ar kažką atliksiu tobulai, vidutinio rezultato neištoleruosiu, todėl geriau išvis nieko nedaryti);
🟡 Emocijų vengimas (t.y. nesiimu veiksmų, nes jie sukels nemalonias emocijas);
🟡 Motyvacijos trūkumas (t.y. aš iš esmės nenoriu tų veiksmų atlikti ir/ar nujaučiu, kad atlikęs tą veiksmą negausiu pakankamą atlygį (pvz. emocinį, materialinį), kuris atsvertų mano pastangas);
🟡 Klinikinio lygio sutrikimai (pvz. depresijos atveju beveik visa mūsų psichinė energija skiriama vidiniams konfliktams ir kančiai spręsti, tad dažnu atveju gali nebeužtekti jėgų išpildyti net ir elementariausias atsakomybes, tarkime, reguliariai išsivalyti dantis);
🟡 Esu pavargęs ir mano psichika šaukiasi poilsio (šiuo aspektu svarbu nesilyginti su kitais asmenimis, kurie, rodosi, gali ištverti daugiau krūvio iki pavargimo ribos; svarbu priimti savo nuovargį, jį gerbti, į jį tinkamai sureaguoti);

Taigi, tai, ką laikome "tinginyste" dažnai nėra tinginystė tikrąja to žodžio prasme - tai dažnai yra pats logiškiausias ir natūraliausias mūsų dabartinių psichologinių išgyvenimų rezultatas. Tyrinėti savo "tingėjimo" priežastis galime tiek patys (paklausdami savęs tais momentais - "kaip aš jaučiuosi? ko aš bijau? kodėl nenoriu imtis veiksmų?"), tiek pažindami save psichologo kabinete. Svarbu nekritikuoti savęs dėl "tingėjimo" (tai neduos jokių rezultatų), vietoje to pravartu švelniai ir priimančiai tyrinėti ir bandyti suprasti, kas šiuo metu lemia, kad jaučiuosi "tingiai".

07/04/2021

Maži geri darbai (arba kaip nedidelis indėlis į kitų gerovę gerina mūsų pačių psichologiją).

Altruizmas (arba geri darbai kitų naudai) nėra krikščionybės, ar juolab politikos, "dalykas". Tai, visų pirmiausia, yra žmogaus psichologijos "dalykas". Ši idėja ("padaryk kitam gero ir pats jausies gerai") gali skambėti naiviai ir nemoksliškai, tačiau jau yra pakankamai daug mokslinių duomenų, jog (1) tai vyksta / yra taikoma, (2) tai veikia, (3) tam didelių investicijų nereikia.

Galbūt patys pamenate, kaip kitas žmogus jums padarė mažą paslaugą ar kažką davė? Kaip tuomet jautėtės? Aš pamenu, vaizdžiai ir ryškiai, kaip prieš maždaug 3 metus nepažįstamasis Anglijoje man (studentei, emigrantei) stotelėje atidavė savo "dienos" autobusų bilietą, ir kokį didžiulį teigiamą nematerialinį poveikį man šis mažas gestas turėjo sunkiu gyvenimo periodu.

Galbūt pamenate, kaip padarėte kažką gero kitam, ir (nepriklausomai nuo jo dėkingos ar nedėkingos reakcijos) jautėtės gerai? Šie maži gestai, kurie nebūtinai turi būti finansinio/materialaus pobūdžio, turi abipusę naudą: skatina bendruomeniškumo ir susietumo su aplinkiniais jausmą, kelia nuotaiką, skatina jausmą, jog kažkam rūpi, gali padėti gerinti savivertę ir saviveiksmingumo jausmą.

Jei norite išbandyti šį "eksperimentą", tačiau stokojate idėjų - štai trumpas (ir nebaigtinis) sąrašas, ką būtų galima padaryti:
- Nusipirkite gėlių puokštelę iš senjorės pardavėjos gatvėje ir palikite grąžą;
- Pasisiūlykite panešti kito maišus/lagaminus traukinių ar autobusų stotyje;
- Išreiškite palaikymą žmogui, kuris socialiniuose tinkluose atsivėrė apie sunkią savo patirtį;
- Iš bibliotekos pasiskolintoje knygoje palikite trumpą pozityvų laiškelį nepažįstamajam, kuris praskaidrins jo dieną;
- Jeigu to dar nedarote, užleiskite kitam (nebūtinai senjorui) savo vietą autobuse ar kitame transporte;
- Jei to dar nedarote, padėkokite kasininkei ir palinkėkite gražios dienos;
- Nustebinkite ir padėkite (daugiau nei įprastai) tėvams ar savo partneriui(-ei) su namų ruošos veikla;
- Perveskite sumą (nors ir minimalią) į jums rūpimos iniciatyvos/labdaros sąskaitą.