03/05/2026
NESKOLINAMA: Šiandien per Mamos dieną su vaikais žiūrėjome senas mamų, močiučių, prosenelių nuotraukas. Ir viena dukrytė sako: "O, kaip įdomu, kaip tik vakar ieškojau tokios kepurės nusipirkti" ir žiūri į foto, kurioje aš prieš... 26 metus. Ieškoti ir norėti to, ko nematei, bet mama turėjo. Kaip taip gali būti?!
Gali. Ir būna. Ir bus.
Kad Leidykla „Tyto alba“ išleido naujieną - mačiau, pastebėjau. Ir pajutau net per kūną - oi ne, jau tik ne dar kartą apie tas "praeities traumas". Nė už ką.
Bet neklausė ir aš surinkau paštomato kodą. Atėjo dovana. Dar nežinojau, kad kodus tuoj rinksiu ne pašto dėžutės, o savo giminės, šeimos, šaknų.
Knygą perskaičiau per parą. Jutau, kaip nežmoniškai buvau pasiilgusi jausmo, kad ji nesibaigtų. Pasižymėjau ir užlanksčiau kokį pusę šimto lapų. Tikrai jau iš anksčiau tvirtai žinojau, kas yra geneograma, parentifikacija, kolektyvinė pasąmonė, panikos atakos, per kartas perduodamas nerimas, kuo stresas skiriasi nuo traumų ir visą kitą terminologiją.
Ne naujiena.
Bet kaip autorės, klinikinės psichologės Noémi Orvos-Toth (g. 1971 m.) tai suverta ant smilgos kaip žemuogės - puota mano galvai, puota mano širdžiai.
Kadangi skaityti šį kūrinį išpuolė per karščiausias (kol kas) šių metų dienas, valgiau ledų - su juodaisiais serbentais ir avietėmis. Knyga man irgi pasirodė tokia panaši į deserto nuotrauką - iš vienos pusės, labai traukia, gundo, vilioja, iš kitos - tame pačiame dubenėlyje lyg ir nebe uogienės, o kraujo, tokio netikėto tragiškumo yra.
Kai skaičiau, tai ir mėgavausi, ir verkiau.
Kaip po gero pokalbio - kai ir skauda, bet ir palengvėja.
Kai supranti, kad kitokių pokalbių nuo šiol nebenorėsi.
Tad duodu 10/10 ir dėkoju visų pirma tam ar tai, kas knygą originalo kalba perskaitė ir mums atrinko. Taip pat ačiū ir vertėjai už lengvą, aiškų, takų vertimą - dovana ir retenybė šiais laikais.
O kalbant apie tekstą, tai kaip gera buvo jausti autorės tapatybę - vengrų kalba, vengrų autoriai, vengrų terapeutų vardai, tyrimai, citatos. Ir jokios baimės, kad nepritarps, kad ne "global", kad herojų vardai bus ne Džeimas ir Džeinė, o Aránka, Edina, Ádám, András ar Jozsef.
Tai, žinoma, netrukdo įspūdingais kampais papasakoti Salvadoro Dali, Vincento van Gogho ar Steve Jobs istorijas ar cituoti Agathą Christie. Nustebsit, patikėkit.
Kaip ir galbūt bus įdomu suprasti, kuo paslaptys skiriasi nuo asmeninių reikalų ir kodėl tie šeimų istorijų slėpimai mus taip sutraiško. Juk "pasitikime tais, kurie yra nuspėjami".
Ką dar laike su šia knyga rasite?
- Daug pritaikomų praktikų terapeutams - vadovėlis!
- Klausimus kiekvieno skyriaus pabaigoje - iš teorijos grąžina į save, puikus įrankis savireflesijai.
- Žodžio tikslumo reikšmė - taip, o taip.
- Vakarienės (bendros) svarbą.
- Tikslingai ir taikliai parinktus pezijos intarpus - kaip saldu!
- Temas apie šeimos mitus, patarles, patirtis - visi šie siūlai ves į supratimą, kad praeities svarba yra absoliučiai nenuginčijama. O tai lydės į sprendimus.
Ir pabaigai (nors, autorės teigimu, "pabaiga tėra susitarimo reikalas" :)) - apie 2001 m. tyrimą Niujorke su 50 šeimų: "Kuo daugiau istorijų vaikas žino apie savo šeimą, tuo tvirčiau stovi ant žemės ir tuo saugesnis jaučiasi sunkiu laiku. Kuo daugiau šeimos istorijos detalių jis žino, tuo aukštesnė jo savigarba".
Ši knyga man dar kartą patvirtino, kuo jau daug metų neabejoju - psichoterapija (kartu su savo giminės santykių dekodavimu) yra kosmosas. Ji pakeičia gyvenimą ir padaro jį... tiesiog savu.
Ar gali būti geresnė dovana Mamos dienos proga?
Dedu į neskolinamų knygų lentyną ir einu paieškosiu dukrytei kepurės.
P.S. Yra ir kitų gerų naujienų, aš perskaičiau per mėnesį dar tris iš "Tyto alba". Knygos tikrai vertos Jūsų laiko.
