02/05/2025
„Senatvė, tai nuolatinė kova, ir kaip tik tokiame amžiuje, kai esi nusilpęs ir mažiausiai begali kovoti“, sakė amerikiečių rašytojas Philip Roth romane „Kiekvienas žmogus“.
Deja, šis posakis, palyginus su kitais optimistiniais senatvės apibūdinimais, labiausiai atspindi šiandienos realybę Lietuvoje.
Kasdien plyštančia širdimi matome, kaip artimieji išveža į slaugos ligoninę ar senelių namus savo tėvus, brolius, seseris vien todėl, kad rūpinimasis jais jiems tapo našta... Rūpinimasis net ir tais, kurie dar patys gana tvirtai stovi ant savo kojų, kurie yra šviesaus proto ir kurie nori gyventi savo namuose.
Šią savaitę tikiu daug sūnų ir dukterų priėmė sprendimus nusiimti nuo savęs šitą naštą.... Naštą, kuri kažkada jiems kad ir penktis kartus dienoje keitė sauskelnes, gamino valgyti, atidavė dėl jų šviesaus rytojaus savo viso gyvenimo santaupas... Naštą, kuri laikui bėgant vedžiojo į darželį jų vaikus, leisdavo su jais vasaras, kad tik jų tėvai galėtų kažkur išvažiuoti... Naštą, kuri visai neseniai testamentu užrašė visą savo turtą tikintis pagalbos ir rūpesčio... Visa meilė, laikas ir jėgos atiduoti vardan tų, kuriems jie šiandien tapo našta.
Daugelis tapusių našta patys nebegali už save „pakovoti“, jų norai, prašymai ar net ašaros liūdnose akyse nieko nebereiškia.
O žinote kas yra dar blogiau? Nors gal ne blogiau, o taip pat blogai. Blogai yra senatvė vienatvėje. Kai esi vienas, visada atsiras „gera draugė“, „kaimynė“, kuri už tavo vieno kambario butelį pažadės tavimi rūpintis iki gyvenimo pabaigos. O vos tas butelis testamentu užrašomas tai „gerai draugei“ ar „kaimynei“, atsiveria tiesus kelias ten pat – į senelių namus ir į bet kuriuos, kur tik trumpiausia eilė laukti. Kad tik greičiau atsikratyti naujai atsiradusia našta...
Neseniai turėjome atvejį, kai sūnėnas, „globojęs“ savo dėdę, per prievartą norėjo išvežti jį į senelių namus, o jo butą išnuomoti. Visa laimė, kad seneliukas yra šviesaus proto, ir sūnėno iškviesti medikai ir policijos pareigūnai, kurių buvo prašoma suleisti seneliui „ukolą“ ir jį išvežti, atsisakė tai padaryti matydami jo atžvilgiu taikomą prievartą. Ir norite tikėkite, norite ne, kažkoks Dievas vis tiek yra. Senelis liko gyventi savo namuose, o „rūpestingasis“ sūnėnas už kelių dienų pats iškeliavo anapilin.
Rūpestis artimuoju tikrai reikalauja daug laiko ir kantrybės. Bet šiais laikais valstybė artimiesiems padeda tikrai nemažai kompensuodama įvairias socialines paslaugas namuose (dienos socialinė globa asmens namuose, pagalba į namus, laikinasis atokvėpis) tam, kad žmogus galėtų juose oriai gyventi ir kad jo gyvenimas netaptų artimiesiems našta.
Mylėkite savo tėvus, brolius ir seseris tada, kai jiems jūsų meilės labiausiai reikia (kai jie yra silpni ir nebegali patys pilnai savimi pasirūpinti), nes ateis diena, kai teks būti jų vietoje ir kaip toje lietuviškoje pasakoje „sėsti į tas pačias roges, kuriomis į mišką išvežėte savo tėvus numirti“. „Miškas“ žinoma tik metafora susimąstymui.
Atleiskite už atvirumą, bet kartais už kitus skauda labiau nei už save.
Sandra,
Socialinės pagalbos namų įkūrėja
