https://www.facebook.com/109930065266908/

Moterų klubas be pavadinimo, Vilnius (2025)

13/04/2025

Ženklai gyvenime

Ar jums taip būna gyvenime, kad jūs nežinote kaip pasielgti, kokį sprendimą priimti? Kartais mes priimam teisingus sprendimus, o kartais neteisingus. Blogi sprendimai taip pat yra gerai, nes mes iš jų mokomės ir semiamės patirties. Ar yra būdų kurie mums leistų priimti teisingus sprendimus, kurie apdraustų mus nuo nesėkmių, kurie parodytų kokį kelią rinktis?

Kartais būna situacijų, kai aš nežinau kaip pasiilgti, aš nejaučiu kuris variantas geresnis. Aš tikiu, kad yra kažkokios aukščiausios jėgos, kurios mums padeda. Yra kažkokia visatos energija, kuri įtakoja mūsų gyvenimą. Kai aš nežinau atsakymo, aš užduodu šį klausimą visatai. Šis klausimas turi būti aiškus, į kurį būtų galima atsakyti arba taip, arba ne. Nuo šios dienos aš pradedu stebėti ženklus. Yra situacijų, kurios kartais priklauso ne nuo mūsų arba mes jaučiamės pasimetę, pasiklydę. Mums reikia rankos, kuri galėtų mus paimti ir nuvesti ten kur mes turim atsidurti. Labai svarbu stebėti kas vyksta mūsų gyvenime, ką gyvenimas nori mus pamokyti, ką mums nori parodyti. Aš šventai tikiu, kad gyvenimas su mumis bendrauja, tik reikia išmokti su juo kalbėti.

Neseniai man reikėjo priimti sprendimą ką daryti toliau gyvenime: išeiti iš darbo arba pasilikti. Tai yra pakankamai sunkus sprendimas, įvertinus tai, kad aš turėjau gerai apmokamą ir man patinkanti darbą. Aš turėjau gerą komandą ir gerus vadovus. Man patiko įmonė, kurioje aš dirbau. Aš viena išlaikau 2 vaikus ir neturėti pastovių pajamų yra pakankamai rizikinga mano situacijoje. Bet aš turiu asmeninių priežasčių, dėl kurių pradėjau svarstyti apie šitą variantą. Aš jaučiu kad man reikia pertraukos atstatyti savo emocinę sveikatą po neseniai išgyventų dalykų. Man reikia laiko, kad galėčiau viską apsvarstyti ką reikia daryti toliau. Man reikia pertraukos taip pat pailsėti fiziškai, nes jaučiu užsitęsusį nuovargį. Mano nuomonė, kad kai nežinai kur judėti toliau, geriausiai sustoti ir apgalvoti kur bendrai nori atsidurti. Atsidurdama tokioj situacijoje ir negalėdama priimti sprendimo, nes emociškai jis buvo pakankamai sudėtingas ir aš negaliu numatyti visų pasekmių, aš uždaviau šitą klausimą visatai, paprašydama atsiųsti man ženklą, kuris parodytų ką man reikia daryti.

Yra dviejų tipų ženklai. Pirmo tipo tai yra vidiniai ženklai. Antro tipo tai yra ženklai iš išorės. Kai aš pradėjau galvoti, kad noriu išeiti iš darbo, aš nežinojau ar aš teisingai galvoju ar ne. Bet, laikui bėgant, aš vis labiau ir labiau jaučiau, kad tai yra ko aš noriu. Galbūt aš klystu priimdama tokį sprendimą ir galbūt pasigailėsiu po kurio laiko (nors tikėtina kad ne), bet viduje jaučiau, kad man reikia tos pertraukos. Ta vidinė harmonija, kai galvojate apie kažkokį dalyką ir yra tas vidinis ženklas. Protas gali jums sakyti, kad jūs klystate, kad galbūt darote kažką neteisingai. Galbūt tai kalba ne mūsų protas, o mūsų baimė. Bet, baimė tai nėra patikimas patarėjas. Geriau padaryti ir suklysti, negu visą gyvenimą gailėtis, kad nepadarei. Labai daug ką galima gyvenime ištaisyti. Jeigu išėjote iš darbo - visada galima surasti kitą. Jeigu kažką padarėte -visada galima atsiprašyti ir ištaisyti savo klaidas. Bet jeigu nepadarėte - laiko atgal neatsuksi.

Kalbant apie išorės ženklus, jie ateina tada, kai tu įdėmiai stebi kas vyksta aplinkui. Kartais aš prašau tiesiog ženklą, kuris parodytų ką man pasirinkti. O kartais, jeigu tai yra labai svarbus reikalas, aš prašau konkretaus ženklo, kad atsitiktų būtent tam tikras dalykas, kuris man bus atsakymas, kad man reikia pasielgti tam tikru būdu.
Mano paskutinėje situacijoje, išorinis ženklas buvo perjungiant radijo stotis, aš atsitiktinai paspaudžiau ant laidos, kurioje tuo momentu kalbėjo apie ilgesnė pertrauką darbinėje veikloje. Laidoje buvo pasakojama apie mokslinius tyrimus, kurie parodo naudą sveikatai ir žmogaus gyvenimui, kai žmogus išeina iš darbo ilgesniam laikotarpiui. Atstato sveikatą ir grįžta vėliau į darbą kupinas jėgų ir labiau motyvuotas. Įdomiausią tai, kad laidoje buvo būtent taip ir pasakyta, kad jeigu jūs svarstote išeiti iš darbo ir pailsėti kurį laiką, neabejokite ir drąsiai tai darykite. Manau, geresnio ženklo negali būti.

Jeigu mes užduodame klausimą - visada gauname atsakymą. Tik reikia įdėmiai stebėti. Kaip jau rašiau anksčiau, aš praktikuoju šį dalyką pakankamai ilgai, kad galėčiau teigti, kad tai veikia. Kiekvieną kartą, kai užduodu klausimą, aš gaunu atsakymą. Kartais užtrunka daugiau laiko, kad šis ženklas ateitų, kartais mažiau. Kartais tai yra ženklas, kurį reikia pamatyti ir teisingai interpretuoti, o kartais tai yra konkretus veiksmas, apie kurį prašiau.

Priimti sprendimus ir keisti savo gyvenimą yra labai sudėtinga. Bet reikia nepamiršti, kad mūsų gyvenimas yra pasekmės mūsų sprendimų arba nepriimtų sprendimų. Tai ko mes nekeičiam-mes pasirenkam.

; ; ;

08/02/2025

Mokėjimas svajoti

Ar jus svajojote kada nors mesti darbą ir išvažiuoti į kitą šalį, kardinaliai pakeisti savo gyvenimą, parašyti knygą, pradėti tapyti paveikslus, įsigyti dar vieną išsilavinimą, išmokti naują kalbą ar įkurti savo verslą?

Kaip dažnai mes svajojame kartu su savo parteriu? Gerdami šiltą arbatą svajoti apie egzotinę kelionę kartu, nupirkti namą Ispanijoje, nuveikti ar pasiekti ką nors drauge..

Mokėjimas svajoti yra labiausiai neįvertinta savybė. Mūsų fantazijos yra neribotas energijos šaltinis, jos priartina mus prie įvairių galimybių,leidžia pailsėti nuo realybės ir kartais suteikia jėgų gyventi toliau.

Mūsų svajonės tai yra kas neįsipaišo į mūsų gyvenimo būdą, ateities planus dėl vienintelio paprasto dalyko- poreikio išgyventi: sumokėti sąskaitas, turėti už ką nusipirkti maistą, nuvažiuoti kartą per metus pailsėti bei patenkinti kitus mūsų gyvenimo poreikius.
Svajonės – tai yra ne tikslai, bet tai yra ko geidžia mūsų širdis. Kadangi tai nėra mūsų konkretus planai, mums nereikia nieko daryti, eikvoti laiką ar energiją, jos gyvena ir vystosi patys sau, paraleliai mūsų realiam gyvenimui. Bet, svajodami, mes kultivuojame savyje pozityvią, kūrybinę energiją, kuri teigiamai veikia mūsų gyvenimą. Reziumuojant, galima sakyti, kad mūsų svajonės mums nieko nekainuoja, bet sukuria pridėtinę vertę.
Viską ką mes turime šiuo metu, kažkada buvo tik tai mūsų galvose. Iš pradžių gimė mintis, tada ji tapo mūsų tikslu ir po kurio laiko tikslas virto realybe. Taip gi, viską, ką mes turime šiuo metu yra mūsų realizuotos mintys. Svajodami, mes kaupiame savyje energija, kuri vienaip ar kitaip bus realizuota.

Kartais būna taip, kad svajonės virsta tikslais. Iš pradžių mes gyvename, kad patenkinti savo poreikius. Bet kai poreikiai jau yra patenkinti, mes norime realizuoti savo svajones. Kuo daugiau mes svajosime, kuo aukštesnės bus mūsų svajonės, tuo greičiau mes norėsime patenkinti savo bazinius poreikius. Rezultate mes turėsime daugiau, negu galvodami tik apie esamą gyvenimą ir kaip išspręsti dabartines problemas.

Tai gi, mūsų fantazija ir svajonės yra įrankis padaryti mūsų gyvenimą geresniu ir kokybiškesniu. Nugyventi gyvenimą, kurio mes nusipelnėm. Nugyventi savo svajonių gyvenimą.

, ;

08/07/2024

Pakalbėkime apie meilę..

Neseniai supratau, kad meilė yra viena. Jausmas, kurį mes jaučiame mylimam žmogui yra vienas, skiriasi tik būdai, kuriais mes išreiškiame mūsų meilę: vyrui mes parodome vienaip, mamai ar broliui/sesei- kitaip, draugei dar kitaip. Jausmas, kurį mes jaučiame šiems žmonėms yra vienas. Kodėl aš taip manau? Todėl kad skausmas yra vienas, kai tu prarandi iš tikrųjų mylimą žmogų, ar tai būtų mama, ar brolis, ar vyras, ar tikras draugas.. Skausmą, kurį tu jauti praradus vieną iš šių žmonių yra toks pat stiprus ir nėra svarbu ar tai mama ar vyras ar brolis..

Šiandien manęs paklausė, ar gali žmogus taip pat stipriai mylėti daugiau negu vieną vyrą ar moterį per savo gyvenimą? Kartais žmonės galvoja, kad tikra meilė būna tik vieną kartą per gyvenimą. Mano manymu, tai netiesa. Jeigu mes galime vienu metu mylėti ir mamą, ir tėtį, ir brolį ar seserį, ir vyrą ar žmoną, tai kodėl mes negalime mylėti daugiau negu vieną vyrą ar moterį per savo gyvenimą? Meilės jausmas yra vienas ir jeigu mes šiuo metu savo širdyje jaučiame ją daugiau negu vienam žmogui, tai kodėl tai turėtų būti skirtingai su gyvenimo partneriais?

Sako žmogus per gyvenimą patiria trys meilės. Pirma meilė yra tyra ir nepatyrusi, ji yra labai svaiginanti, kartais laiminga, o kartais ne. Galų gale, mes vis tiek išsiskiriame ir išeiname su sudaužyta širdimi .

Antra meilė dažniausiai būna labiau sąmoninga, joje mes išgyvename pačius stipriausius jausmus. Joje mes mokomės, joje mes kenčiame, joje mes mylime visa širdimi. Po jos atsiranda giliausi randai ir daugiausiai patirties. Pabaigoje išeiname protingesni ir labiau supratę santykius tarp dviejų žmonių, pasimokė iš savo ir kito žmogaus klaidų.

Trečia meilė yra gražiausia į ir lengviausia. Ji nėra panaši nei pirma, nei į antrą. Joje tu esi laiminga, nes jau žinai ko tau reikia ir kokį partnerį tu nori turėti šalia. Tu moki atiduoti ir priimti. Joje tau nereikia sąlygų, joje tu negaišti laiko nereikalingiems dalykams. Joje tu ištirpsti... Ji yra lengva, aistringa. Joje tu nežinai kiek laiko tau duota ir todėl mėgaujasi kiekvieną minutę.

Ar visi patiria visas 3 meilės?
Tikrai ne.
Vienas pasilieka pirmoje meilėje ir visą gyvenimą žaidžia nesubrendusių žmonių santykius. Kiti pasilieka antroje meilėje ir kenčia prisidengdami vaikais, turtais ir panašiais dalykais, bet iš tikrųjų bijodami nesurasti vėliau nieko geresnio ir likti vieniši.

O būna ir tokie žmonės, kurie patiria visas tris meilės su vienu partneriu, jeigu abudu yra sąmoningi ir nuolat auga kaip asmenybės.

Jeigu su partneriu jums nepasisekė, jūs irgi galite patirti visas tas meilės ir jausmus. Bet yra viena labai svarbi sąlyga, jus turite mokytis iš savo klaidų, tobulėti kaip žmogus. Bet turite mokytis ne neužsiskleidžiami, o atsiverdami pasauliui. Jeigu išeinant iš antros meilės viduje jaučiate pyktį ir liūdesį, deja, jus savo pamokų dar neišmokote ir būsite palikti mokytis „dar antrus metus“.

Trečia meilė ateina pas žmogų, mylinti gyvenimą. Jeigu kalbame apie moterį, ji turi mylėti vyrus (kaip visuma), ji neturi nešioti viduje pykčio ant tėvo, buvusių vyrų ir pan. Ji turi mokėti suprasti save ir savo partnerį, o tam reiškia mokėti priimti ir mylėti save bei kitą žmogų tokį, koks jis yra, nesitikėdama dalykų, kurių kitas žmogus negali tau duoti.

Ji turi mokėti jausti pasaulį, matyti ženklus, bandyti suprasti kuo gyvenimas ją nori pamokyti ir paimti, jeigu jis kažką tau duoda. Ji turi mylėti ir jausti savo kūną, turi atsikratyti kompleksų ir išmokti džiaugtis gyvenimu teikiamais malonumais.

Čia dažnai skambėjo žodis „turi“, bet šiame kontekste tai labiau reiškia sąlygas, kuriomis visą tai galima įgyvendinti. Joks žmogus niekam nieko neskolingas ir gali gyventi kaip jis nori ir jam patinka, bet tam kad išspręsti lygtį, tu turi žinoti visas sąlygas.

Ar tikrai tikra meilė yra atsitiktinumas? Mano manymu ne.
Jeigu tu dirbsi su savimi ir pastatysi tokį tikslą, anksčiau ar vėliau jį galima pasiekti. Nuo tavęs priklausys kaip greitai tu mokysis ir kaip nuosekliai sieksi savo tikslo. Nuo gyvenimo priklausys tik atsitiktinumas. Kitaip tariant, ar nuėjus į 100 pasimatymų savo žmogų tu sutiksi per 6 ar 99 pasimatymą. Bet jeigu tu moki mylėti save ir suprasti/atrinkti žmones, tikimybė kad jį surasi tarp 100 žmonių yra pakankamai didelė. Bet tik tai nuo tavęs priklausys ar tu į tuos 100 pasimatymų nueisi ar ne.

Bet į tokį dalyką kaip atsitiktinumas, mano manymu, taip pat galima įtakoti.

Atsiversti pasauliui moka ne visi. Labiausiai čia tiktų žodis ne moka, o nori. Ne visi nori būti atviri tam ką siūlo jiems gyvenimas.

Vieni užsiskleidžia nuo patirtų išgyvenimų, kiti pasimoka, bet nusprendžia neužsidaryti. Abu variantai geri. Pirmu atveju mažiau skaudės, kai tave kas nors įskaudins kitą kartą (o tai būtinai atsitiks), bet tada jūs būsite užsidarę nuo visko, nuo blogų ir nuo gerų dalykų taip pat.

Antrų atvejų kaskart kai būsite įskaudinti, skaudės kaip pirmą kartą, bet žiūrėdami atvirai žmonėms į akis jūs tikrai nepražiopsosite savo gyvenimo meilės.

Jeigu manęs paklaustų kas geriau man? Aš geriau išgyvensiu skausmą, jeigu taip atsitiks, bet nenusisuksiu nuo nuostabiausių dalykų, kurie taip pat gali su manim atsitikti.

Noriu jausti mylimo žmogaus ranką, noriu girdėti širdies plakimą ir melstis kad jį nenustotų plakti, norėjau jausti bučinį ant kaklo, noriu sėdėti tyloje ir suprasti kitą žmogų be žodžių tiesiog žiūrėdama jam į akis, noriu jausti meilę savo krūtinėje kol dar esu gyva, bet tam aš neturiu bijoti....

, ,

16/06/2024

Gailestis sau

Kažkada labai seniai aš kalbėjau su savo drauge iš Anglijos. Pokalbio metu aš pradėjau skustis gyvenimu, bloga sveikata, kažkas tai su vaikais, pinigais ir t.t. Ir tada ji man pasakė: „Nustok savęs gailėtis“. Tai buvo tarsi šaltas dušas. Palyginus su Lietuva, Anglijoje žmonės neturi kada savęs gailėtis. Jie turi dirbti, kad sumokėti mokesčius, kurie sudaro didelį dalį atlyginimo. Jie neturi kada sirgti, sunku rasti kvalifikuotą gydytoją, o daugelį ligų jie gydo tiesiog paracetamoliu. Sunku rasti darbą, o radę gerą darbą, tu turi daug dirbti ir stengtis jo neprarasti, nes konkurencija yra didžiulė. Taip pat atstumai yra dideli, todėl daug laiko praleidi tiesiog nuvažiuodamas iš vieno taško į kitą. Ir jie dirba, uždirba, perka namus, mašinas ir pan. Jų pasaulis, kuriame jie gyvena yra žiauresnis. Emigrantui užsienyje reikia įdėti daug pastangų, kad rasti vietą po saulė. Prisimenu, kad tada aš rimtai susimasčiau apie tai, kad mes iš tikrųjų labai dažnai savęs gailim ir kaip tai įtakoja mūsų gyvenimą. Nuo to laiko prasidėjo mano pokalbis su gailesčiu sau, kuris tęsiasi iki šios.

Ar dažnai jus jaučiate, kad neturite jėgų? Atrodo, kad norisi tiesiog gulėti lovoje, nieko neveikti, skrolinti telefone ir valgyti nesveika maistą? Jeigu diena prieš tai jus neturėjote labai aktyvios fizinės veiklos (sunkiai dirbote fiziškai, bėgote maratoną ir pan.), tai galiu teigti, kad jus savyje auginate gailestį sau. Savęs gailėjimasis – atima gyvybišką energiją.

Labai svarbu pabrėžti, kad šiame kontekste į gailestį sau mes žiūrime kaip į energijos substanciją, kurį yra jūsų kūne ir kultivuodami šią energiją savyje, mes neigiamai veikiame savo kūną ir į save kaip asmenybę. Su šia energija galima bendrauti, ją suprasti ir paleisti. Paleisdami ją, jus išsilaisvinate ir jaučiate akivaizdžius pokyčius, kurie suteikia jums energijos ir padeda veikti.

Mes dažnai susiduriame su gailesčiu sau. Labai paprastas ir daugeliui aktualus pavyzdys galėtų būti, kai moteris nori sumažinti svorį, bet jai nesigauna. O nesigauna todėl, kad ji supranta, kad per daug valgo, valgo saldumynus ar kita nesveiką, kaloringą maistą, negali priversti save sportuoti. Paanalizavę situaciją, mes matome, kad ji valgo dažniausiai tada, kai jaučiasi prastai (dažniausiai emociškai). Ar buvo sunki diena, ar susipyko su sutuoktiniu, ar galvoje daug neigiamų minčių, kažkokių problemų ir ji randa džiaugsmą skaniai pavalgyti. Jeigu mes atmestume visas emocijas, tai pamatytume, kad tokiu būdu ji gaili savęs, duoda saldainį ir paglosto per galvytę, kaip kažkada darė mama. Deja, bet mus dažnai vaikystėje gailėdavo ar pagirdavo duodami kažkokį skanų maistą. Visų švenčių džiaugsmas mums asocijuojasi su maistu, daug ir skaniai pavalgyti. Dėl to būdami suaugę ir kai mes jaučiamės nesiminę, norėdami pagerinti sau nuotaika, mes einame skaniai pavalgyti. Nors tas pačias geras emocijas gali duoti seksas, sportas, pasivaikščiojimas gamtoje, laiko praleidimas su draugais, gera knyga ir kita įdomi mums veikla.

Dabar pagalvokime kodėl ši moteris negali sportuoti. Atrodo ji norėtų, bet kažkas tai stabdo. O stabdo tas pats gailestis sau. Ji gaili savęs, ji nenori daryti sau skaudžiai (nes sportuojant ir po jo, gali skaudėti kūną), ji nenori jausti nepatogumo ir pan.

Šiuo atveju svarbu nepainioti meilės sau ir gailesčio sau. Iš meilės sau ir savo kūnui tu eitum sportuoti ir stengtųsi gerai maitintis, kad tavo kūnas būtų stiprus ir sveikas, bet iš gailesčio sau ir baimės, tu bijotum išstumti save iš komforto zonos, o kaip mes visi žinome komforto zona ne visada yra geriausiai vieta.

Taip, šita moteris norėdama sumažinti svorį ir sustiprinti savo kūną, turėtų kiekvieną dieną kalbėti su savimi ir savo gailesčiu sau, paleidinėti jį ir ji pajaus, kaip atsiras jėgų tą pačią akimirką ir sportuoti, ir sveikai maitintis.

Gailestis sau, deja, gali ne tik neigiamai įtakoti jūsų gyvenimą, blogindamas gyvenimo kokybę, bet ir pražudyti jus. Jis atima gyvenimo energiją ir jeigu žmogus nenusimasto ir nepakeičia savo mąstymo būdo, jo energija kažkada gali pasibaigti. Graudu tai sakyti, bet, deja, tarp ligonių yra labai daug žmonių, kurie negali peržengti šio slenksčio, kurie metus iš metų gaili savęs ir jų sveikatos lieka vis mažiau ir mažiau. Net gi miršdami, jie nenori apie tai galvoti, nes taip yra paprasčiau. Paprasčiau taip gyventi, nepriimdami atsakomybės už tai kas su tavimi atsitiko. Galėti savęs ir kaltinti gyvenimą, kitus žmonės ir pan. už tai kas su tavimi atsitiko yra paprasčiau ir patogiau, nes tada tu esi geras, o blogas gyvenimas ir kiti žmonės. Todėl, mano manymu, nustoti savęs gailėtis ir priimti atsakomybę už savo gyvenimą gali tik stiprus žmonės, kurie nebijo pažiūrėti į save ir pasakyti: „Taip, aš neidealus, taip, aš padariau klaidą, bet dabar aš pabandysiu ją ištaisyti. Visi klysta ir aš taip pat esu žmogus.“

Kad geriau suprasti apie ką mes kalbame, aš pateiksiu pavyzdį. Paimkime žmogų, kuris suserga kažkokia sunkia liga. Be abejo, tas žmogus išgyvena depresiją, kenčia nuo ligos simptomų fiziškai ir emociškai, jo gyvenimas pasikeitė ir jo šeimos narių taip pat.

Pirmu atveju, žmogus gaili savęs ir visos jo dienos slenka lydimi šių minčių. Jis geria vaistus ir tiki, kad jie turi padėti, bet, deja, jie nepadeda. Jis gaili savęs ir to pasėkoje jis jaučia nesąžiningumą, kad su juo taip atsitiko. Jis pyksta ant gyvenimo, kaltina kitus žmonės, nes, deja, dažniai liga viena nevaikšto. Jis nenori prisiimti atsakomybės už tai kas su juo atsitiko, jis nenori galvoti, kad galbūt taip atsitiko dėl jo neteisingo mąstymo, gyvenimo būdo ir pan. Jis permeta atsakomybę už savo pasveikimą į gydytojus, vaistus, valstybę ir pan. Deja, liga visada turi kitą ne taip matoma pusę- tai yra psichologinę asmeninę žmogaus problemą. Neišsprendę jos, žmogaus pasveikimas neįmanomas. Liga ateina kaip mokytojas, kuris paguldo žmogų į lovą ir duoda jam laiką pagalvoti apie savo gyvenimą, duoda jam laiko, kurio jis niekada iki to neturėjo, kad pagalvoti apie tai kaip jis gyvena ir mąsto.

Pagaliau, jau gydytojai pripažino, kad kiekvieną ligą lydi psichosomatika- emocinė paciento būklė, jo mintys, jo išgyvenimai, jo asmeninės problemos. Išgyvendamas kažkokią asmeninę problemą, žmogaus mintys ir dažniausiai neigiamos emocijos gali sukelti tam tikras ligas. Mūsų mintys turi labai didelę energiją ir jos gali veikti mūsų kūną teigiamai arba neigiamai. Šiandien jau yra kvalifikuoti psichologai- prichosomatikai. Jie padeda ligoniams suprasti psichologines problemas, kurios galėjo sukelti ligą.

Dabar paimkime tą patį žmogų, bet kuris susirgęs, susimąsto apie savo gyvenimą, užduoda sau klausimą kodėl su manim taip atsitiko, gal šita situacija nori mane pamokyti kažkuo? Jis eina pas tuos pačius gydytojus, geria vaistus, bet visai su kitomis mintimis. Jis nepermeta atsakomybės už savo sveikatą tik tai ant gydytojų ir vaistų, jis ieško papildomai alternatyvių gydymo būdų. Pradeda daryti fizinius pratimus, skirtus jo ligos būklei pagerinti, ieško alternatyvių preparatų, dirba su psichologais ar prichosomatikais ir pan. Jis nesėdi ir nedepresuoja kaip žmogus, iš mūsų pirmo pavyzdžio, jis stengiasi negyventi neigiamomis emocijomis toliau. Jis stengiasi pasveikti ne tik fiziškai, bet ir emociškai, pasikeisti kaip žmogus, pakeisti savo gyvenimą. Vien teigiamos mintys ir gera nuotaika, gali gerai įtakoti ligos eigą. Net gi, jeigu liga yra nepagydoma, toks mąstymas gali sulėtinti ligos vystymąsi arba iš vis pagydyti žmogų.

Tai gi, apibendrinant viską aukščiau parašytą, galima teigti, kad gailestis sau, akivaizdžiai veikia žmogų neigimai. Mes susiduriame su juo kasdien įvairiose situacijose: darbe, žiūrėdami save į veidrodį, bendraudami su mūsų šeimos nariais ar draugais. Jeigu mes norime augti kaip asmenybė, būti sveikais, laimingais žmonėmis, mokėti mylėti save ir kitus, mums yra būtina mokėti kalbėti su savo gailesčiu sau. Visų pirmą, nebijoti surasti ir pažiūrėti į jį, pamatyti ir priimti save tokiu koks tu esi ir nuspręsti pasikeisti. Jeigu jus sugebėsite tai padaryti, jus pamatysite kaip jūsų gyvenimas pasikeis: atsiras daugiau jėgų ir energijos, galėsite daugiau pasiekti darbe, karjeroje, pradėsite sportuoti, dėl to pagėrės jūsų savijauta, pasitikėjimas savimi, jeigu neturite partnerio, atsiras jėgų ir noro eiti į pasimatymus arba jeigu turite partnerį, atsiras daugiau jėgų jam skirti dėmesio. Gailestis sau – tai yra ko mums reikia išmokti atsikratyti, labiau man patinka žodis paleisti. O jeigu jus nežinote kaip tai padaryti, ateikite į mūsų moterų klubą ir mes kartu galėsime tai padaryti. Mes nukreipsime jus į save ir padėsime paleisti gailesti sau, kartu stebėsime pokyčius ir palaikysime kai bus sunku.

; ;

01/04/2024

5 Meilės kalbos

Vieną kartą manęs paklausė: ar kas nors skiriasi su vyru dėl to, kad jis nepataisė rozetės, ar nepakabino lentynos? Ir iš tikrųjų, ar tai yra toks svarbus reikalas, kad taip stipriai įsižeisti ir kreipti į tai dėmesį. Juk galima iškviesti meistrą, kuris visą tai sutvarkys. Kodėl buvo taip svarbu, kad tai padarytų žmogus, su kuriuo aš gyvenu? Galbūt kitam tai nieko nereikš, bet man tai buvo svarbu, todėl kad mano antra meilės kalba yra paslaugos. Tai reiškia, kad padarant man kažkokią paslaugą, žmogus parodo savo meilę. Taip aš suprantu, kad mane myli. O mano pirma meilės kalba yra laikas praleistas kartu.

Žmogus visada turi vieną pagrindine meilės kalbą ir papildomą. Labai svarbu žinoti savo ir savo partnerio meilės kalbas, nes būtent taip jus bendraujate ir išraištate savo meilę. Jeigu jūsų pagrindinė meilės kalba yra laikas praleistas kartu- tai reiškia, kad jums gyvybiškai svarbu, kad jūsų partneris skirtų jums kasdien truputį savo laiko. Tai galėtų būti tiesiog pokalbis apie jums svarbius dalykus, kažkokia išvyka kartu ar tiesiog susitikti dienos metu ir papietauti kartu. Svarbu, kad tuo metu jūsų partneris žiūrėtų į jus ir skirtų visą savo dėmesį jums. Jeigu žmogus negauna jam tinkamo dėmesio, jis pradeda jaustis nemylimas. To pasėkoje jis jaučiasi nelaimingas. Mes esame kaip ąsočiai, kuriuos reikia pripildyti tik mums tinkamais dalykais. Vienam tai laikas praleistas kartu, kitam tai paslaugos, dar kitam tai dovanos ar prisilietimai, dar kitam tai palaikymo žodžiai. Iš viso yra 5 meilės kalbos, kuriais bendrauja mylimi žmonės.

Įdomiausia tai, kad dažnai žmogus bendrauja su partneriu savo meilės kalba. Labai gerai, jeigu jums pavyko surasti žmogų, kurio meilės kalbos yra tokios pat kaip jūsų. Tada jums nereikės įdėti daugiau pastangų kuriant santykius. Jus natūraliai bendrausite vienas su kitu jums abiem svarbia kalba. Bet jeigu jūsų meilės kalbos skiriasi, deja, norint išsaugoti santykius jus, visu pirma, turite sužinoti kokios yra jūsų partnerio meilės kalbos ir stengtis kasdien jam suteikti atitinkamą dėmesį. Iš tikrųjų, šiuo atveju tai yra pakankamai sudėtinga, nes jus turėtume daryti dalykus, kurie jūsų manymu nėra svarbus (jeigu jūsų meilės kalbos yra skirtingos). Kaip pavyzdys galėtų būti, jeigu moters pagrindinė meilės kalba yra dovanos, o vyro prisilietimai. Kas tada būtų? O būtų taip, kad vyras dažnai stengtųsi suartėt su šia moterim, norėtų ja liesti, bučiuoti, mylėtis su ja. Kiekvieną pasitaikiusią progą, bandytų prie jos prisiliesti. Kadangi prisilietimai nėra šios moters meilės kalba (nei pagrindinė, nei papildoma), galėtų būti taip, kad ją šie prisilietimai net pradėtų erzinti. Be to, ji iš savo vyro vis lauktų dovanų. Dovanų dydis ir vertė šiuo atveju būtų nesvarbu. Ji labai norėtų, kad jis atneštų gėlių be progos, ar nupirktų pakeliui namo jos mėgstamiausių saldainių. Jai tikėtina patiktų su juo vaikščioti po parduotuvės. Bet, kadangi šiam vyrui dovanos nėra nei pagrindinė, nei papildoma meilės kalba jam visa tai nepatiktų. Jis negalvotų taip dažnai apie tas dovanas ir jam tikėtina nepatiktų su ja vaikščioti po parduotuvės. Dar blogiau, jeigu šis vyras būtų prie viso to taupus arba nedaug uždirbantis. Tikėtina, kad ši moteris dažnai jam pirktų ką nors, tai ką nors iš drabužių, tai labai brangias gimtadienio dovanas, kiekvieną progą vis ką nors padovanotų, tikėdamasi, kad vyras padarys tą patį. Deja, šie du žmonės kalba skirtingomis meilės kalbomis.. To pasėkoje moteris vis dažniau įsižeistų dėl to, kad vyras jai nedovanoja dovanų, gaili pinigų ir nerodo jai tokiu būdu dėmesio, ji butų įsižeidusi ir pykta, mažiau norės jį apkabinti, pabučiuoti, pasiglamonėti lovoje. O vyrui labai to trūks ir jis jausis labai nemylimas, kai jo partnerė kas kart ji atstums. Deja, bet šioje poroje abudu jausis labai nemylimi ir šiuo pagrindu būtų labai daug nesutarimų. Jeigu jie nežinos apie šias meilės kalbas ir kaip tai yra svarbu, laikui bėgant, jie išsiskirs.

Šios kalbos labai panašios kaip įprastos mūsų kalbos. Jeigu abiem lietuvių kalba yra gimtoji, jiems nereikia įdėti papildomai jėgų, kad susibendrauti. Bet jeigu vieno žmogaus gimtoji kalba būtų vokiečių, o kito kinų kalba, jie turėtų mokytis vienas kito kalbą ir įdėti pastangas, kad išreikšti savo mintis. Deja, su meilės kalbomis negalima išsirinkti kažkokia trečią kalbą, kaip pvz anglų ir ja bendrauti. Šiuo atveju reikėtų mokytis partnerio kalbą ir stengtis save išreikšti jam suprantamu būdu.

Iš čia galėtų kilti klausimas, ar tokie žmonės išvis galėtų gyventi kartų? Atsakymas būtų taip, jeigu jie kalbės vienas su kitu ir išsiaiškins ko kam reikia ir kiekvieną dieną stengsis parodyti dėmesį būtent tavo partneriui svarbiu būdu. Jeigu jie supras šio dalyko svarbą ir kad santykiai negali egzistuoti be teisingo bendravimo, jei galėtų būti kartu ilgai ir laimingai.

Lygiai taip pat veikia ir su vaikais ar kitais mūsų mylimais žmonėmis.
Dažnas atvejis, kaip tėvai viską perką savo vaikui ką jis tik pageidauja, kartais net gi daugiau negu jam reikia. Pradžioje visokiausius žaislus, vėliau telefonus ir kompiuterius, duoda jam pinigų ir pan., atrodo namai pilni viskuo, bet vaikas jaučiasi labai nemylimas. Paauglystėje jis gali net gi pabėgti iš namų, o vėliau nenori bendrauti su savo tėvais. O viskas gali būti dėl to, kad pvz tėvų meilės kalba yra paslaugos arba dovanos, o vaiko- laikas praleistas kartu. Ir tėvai nesupranta kodėl jie viską atiduoda vaikui, atrodo paskutinius dalykus jam negaili, o jis toks nedėkingas. Ir jie nesupranta, kodėl vaikas jiems sako, kad jie jo nemyli, jeigu jie atrodo viska jam padaro. Jie tiesiog nesupranta, kad tam vaikui žymiai svarbiau, kad tėvas arba mama tiesiog pabūtų su juo kasdien po pusvalandį prieš miegą ir paklausytų ką jis galvoja, negu nupirktų jam naują telefoną. Arba išvažiuoti kur nors tik su mama arba tik su tėvu ir praleisti tą laiką kartų. Be abejo, tuo metu pagrinde turėtų kalbėti vaikas, o ne tėvai.

Tai gi, apibūdinant viską , kas anksčiau buvo aprašyta, galima teigti, kad yra 5 meilės kalbos:
1. Palaikymo žodžiai
2. Laikas, praleistas kartu
3. Paslaugos
4. Fiziniai prisilietimai
5. Dovanos
Bandykite suprasti savo mylimus žmonės ir išsiaiškinti kokiomis meilės kalbomis jie bendrauja, ko jiems iš tikrųjų reikia. Labai dažnai jeigu mes negauname to ko mums reikia ir mūsų partneris nesupranta kaip reikia su mumis bendrauti, mes jaučiamės labai įsižeidę ir nesinori kažką daryti atgal. Bet reikia vis tiek pabandyti kalbėti ir pasakoti apie tai kas jums yra svarbu. Taip pat reikia stengtis parodyti jūsų partneriui jam svarbiu būdu dėmesį ir pasistengti pripildyti jo ąsotį ir tada parodyti jam pavyzdį kaip tai veikia. Jeigu jūsų meilės kalbos yra skirtingos, reikia labai detaliai pasakoti vienas kitam ko jus tikitės ir kokiu būdu jis arba ji turi tai išreikšti, ką konkrečiai jus arba jūsų partneris turi daryti, kad jus pajaustumėte tą dėmesį.

Atsakykite sau į pagrindinį klausimą, ar jus norite būti su tuo žmogumi? Ir jūsų atsakymas turi būti konkretus, arba taip, arba ne, be jokių jeigu. Ir jeigu jūsų atsakymas yra taip, reiškia jus turite bandyti juos išsaugoti, turite būti išmintinga ir padaryti viską, kad santykiai pagerėtų. Jeigu atsakymas yra taip, reiškia reikia nebijoti pradėti pačiai ir pirmai parodyti jam dėmesį.

Sėkmės!

;

21/01/2024

Ar mes leidžiame sau būti laimingoms?

Ar dažnai mes pasirenkame savo laimę ir svajones vietoj kitų žmonių norų ir tikslų?
Vyras tavęs nevertina, negerbia, nemyli, o tu vis dar su juo gyveni, todėl kad pergyveni dėl vaikų, kaip juos įtakos skyrybos?
Tau patiko koks nors vyras ir tu negali jam paskambinti, nes bijai ką jis pagalvos apie tave?
Nori pasinaudoti kokia nors nauja galimybe darbe, bet tau pirmiausia rūpi kaip sureaguos bendradarbiai, sužinoję, kad tu kažkodėl nusprendei kad esi geresne už juos?
Kažkas tai tave įžeidė (draugė, giminaitė, anyta), bet tu tyli, nes nenori jų pykdinti ir gadinti santykių?
Galima išvardinti daugiau panašiu situacijų, kurios pasitaiko mūsų gyvenime karts nuo karto. Kartais atrodo, kad visas mūsų gyvenimas yra sudarytas iš tokių situacijų.
Tai ką aš renkuosi, save ir kitus?
Kas labiau man rūpi, ar aš laiminga, sveika ir pan. ar ką apie mane pagalvos kiti?
Mums moterims dažnai tenka rinktis tarp savęs ir kitų (vyrų, vaikų, draugų ir t.t.). Panašu, kad tai mūsų prigimtis, įskiepyta mums su motinos pienu. Mes turime rūpintis silpniausiais ir pažeidžiamaisiais. Bet ar tie, kuriais mes rūpinamės iš tikrųjų yra jau tokie silpniausi? Seniai subrendęs vyras, draugė, kuri kažin ar tau yra draugė, seniai suaugęs vaikas, kuriam jau gal laikas pradėti gyventi atskirai?
Atskirkime pelus nuo grudų, padėkite ten kur to tikrai reikia ir tiems, kurie prašo pagalbos.
Įsivaizduokime nematomas svarstykles, ant kurių mes dedame visus mūsų gyvenimo sprendimus. Iš vienos pusės mes dedame sprendimus, kur mes nusileidome ir pasirenkame kitus ir iš kitos pusės – kai pasirenkame save, savo laimė, savo tiesa, savo svajones. Kuri pusė yra sunkiausia?
Kai nusisveria pirma pusė, mes pradedame jausti, kad mes nebepriklausome sau. Mūsų gyvenimas blunka ir tampa liūdnas. Daug kas sukarpyta ne pagal mus ir norisi pabėgti iš tokios aplinkos.
Reikia gyventi taip, kad rinkdamasi nusvertų kitą pusė, kur mes esme sau pirmoje vietoje.
Ne visada gali pasirinkti save. Kartais gyvenimas reikalauja pasiaukojimo, bet rezultate ta svarstyklių pusė kur yra jūsų širdis turi būti sunkesnė. Reikia kirpti gyvenimą pagal savo poreikius, kokie jie bebūtų.
Jus be abejo susidursite su nepasitenkinimu, pykčiu, kaltinimų į savo pusę, nes pripratę jus matyti kitokia, jie nenorės prarasti gero (gero jiems). Bet jus turite nekreipti į tai dėmesio ir aiškiai pasakyti savo poziciją. Jų jausmai tai yra jų pamokos, leiskite jiems mokytis, susikoncentruokite į save. Labai gerai šalia turėti žmones, kurie tave gali palaikyti ir padėti nepasiduoti. Moterų klube galima rasti tą palaikymą ir bendramintes. Tęskite ir po kurio laiko, kai jus busite laiminga, jie jau nebeturės ką sakyti.
Pradekite nuo mažų dalykų, kurie jums atneš džiaugsmą, bet jus negalite sau to leisti dėl kitų. Man, pavyzdžiui, tai buvo 8 metų pagyvenęs šuniukas, kuriam ieškojo naujų namų. Vyras buvo kategoriškai prieš, bet atsimenu kaip atsistojau ir pirmą kartą per visus mūsų 13 vedybinių gyvenimo metų pasakiau: „ Žinau, kad tau nepatinka, bet bus taip“. Pradžioje buvo labai sunku, bet laikui bėgant viskas susitvarkė. Dabar šitas mažas padarėlis atneša man didelę laimę ir aš ne sekundės nesigailiu dėl tokio sprendimo. Džiaugiuosi, kad aš pabandžiau, nors tam buvo visos aplinkybės nepalankios (vyro pasipriešinimas, mano ir vaiko alergijos, vaiko astma ir pan.). Kažkas tai pasikeitė manyje tada, nes kiekvieną kartą žiūrėdama į jį matau, kaip keičiasi mūsų gyvenimas nuo mūsų pačių priimtų sprendimų. Supratau, jau geriau pabandyti ir gailėtis, kad padarei, negu visą likusį gyvenimą gailėtis, kad nepabandei. Panašiai, kaip kai mes ieškome sau kokio nors drabužio. Suradai kažką, kas tau labai patiko ir galvoji, kad dar grįši pamatuoti. Vėliau suradai atrodo kažką dar tinkamesnio ir nupirkai ar taip ir išvažiavai nepamatavus. Ir po to labai ilgai gailiesi, kad taip visgi ir nepamatavai to, pirmo drabužio. O galėjo būti taip, kad pamatuotum iš kart ir būtų aišku, kad tau jis netinka. Ir eitum sau toliau ieškoti kito drabužio.
Kalbant apie santykius man patinka posakis: “Santykiai – tai yra lygiai 10 žingsnių: 5 mano ir 5 tavo. Jeigu aš nuėjau savo 5 ir tavęs nesutikau, aš apsisuku ir einu atgal“. Nuo to laiko, kai supratau tai, pradėjau taip gyventi. Aš padarau savo 5, ne daugiau, nei mažiau ir jeigu žmogaus ten nesutinku, apsisuku ir išeinu. Tai galėtų būti sutuoktinis, meilužis, draugė, bendradarbis ar bet kas, su kuo jus turite kažkokius santykius. Tik tai svarbu įsitikinti, kad tu tikrai savo 5 žingsnius padarei ir nepamiršti juos padaryti atgal, kai kažkas tai eina link tavęs.
Mano gyvenimas pradėjo keistis ir aš jaučiu, kad kiekvieną dieną jis tampa laimingesnis. Kai esu savo gyvenimo šeimininkė, pati sprendžiu kaip noriu gyventi, su kuo bendrauti ir kaip bendrauti, kai pasirinku pati ko noriu, o ne laukiu kai tai su manimi atsitiks, nes didelė tikimybė, kad tai niekada neatsitiks.
Kartais kai jaučiu, kad pradedu labai rūpintis ką pagalvos kiti, kaip reaguos, o gal mane atstums, išjuoks, tiesiog imu ir darau ir sau sakau: „Šunys loja -karavanas eina“. Bukite kaip tas karavanas, kuris eina savo kelių nekreipiant dėmesio į lojančius šunis, smėlio audras ir kitas kliūtis.

; ;

Moterų klubas be pavadinimo

13/04/2025

08/02/2025

08/07/2024

16/06/2024

01/04/2024

21/01/2024

Address

Website

Alerts

Shortcuts

Share

Category