Moterų klubas be pavadinimo

27/04/2026

https://vm.tiktok.com/ZNRbTYQff/

Check out The Backpack mom’s video.

27/04/2026

https://vm.tiktok.com/ZNRbTJe62/

Check out The Backpack mom’s video.

19/04/2026

https://vm.tiktok.com/ZNRqM9Gun/

Check out The Backpack mom’s video.

19/04/2026

https://vm.tiktok.com/ZNRqM4brv/

Check out The Backpack mom’s video.

19/04/2026

https://vm.tiktok.com/ZNRqMxgLe/

Check out The Backpack mom’s video.

30/03/2026

Ilgai rinkausi santykius be meilės. Kol supratau vieną dalyką.

Po skaudžios patirties sąmoningai rinkausi ramius, patogius santykius — be stiprių jausmų, be dramų, be baimės prarasti. Atrodė, kad taip saugiau. Mažiau kančios, mažiau rizikos, daugiau stabilumo. Santykius rinkausi protu, o ne širdimi. Ir kurį laiką tai veikė.

Bet laikui bėgant pradėjau kelti sau vieną klausimą — ar ramybė be meilės iš tikrųjų yra laimė?

Šiame tekste atvirai dalinuosi, kodėl atsisakiau meilės, ką radau santykiuose be jos ir kokią svarbiausią pamoką galiausiai supratau apie meilę sau ir kitam žmogui.

Meilė ar ramybė: kokie santykiai iš tiesų laimingi?

Kartą aš mylėjau ir mane mylėjo. Tai buvo tikra, viso gyvenimo meilė. Kažkada išgirdau tokią frazę: „jeigu meilė baigėsi, reiškia, tai nebuvo meilė“. Mano meilė buvo tikra — ji liko su manimi net tada, kai nebeliko žmogaus.

Vėliau aš pasirinkau gyvenimą be meilės. Savo būsimam draugui taip ir pasakiau: daugiau nieko mylėti nesiruošiu, man užtenka, kad tu man patinki. Tada partnerį rinkausi pagal jo gerąsias savybes, vadovaudamasi labiau protu negu jausmais. Todėl visi mano vėlesni partneriai buvo labai geri — kaip žmonės ir kaip vyrai.

Dabar, prisiminus mano pirmuosius pasimatymus, pasidaro linksma 😊 Eidavau į pasimatymą kaip į darbo pokalbį. Per pirmą pasimatymą praeidavome visus mane dominančius klausimus, todėl pabaigoje man jau būdavo maždaug aišku — tinka man žmogus ar ne.

Sekančiuose santykiuose išbuvau pusantrų metų. Jis buvo nuostabus vyras, tikras vyras, pats vyriškiausias iš visų mano vyrų. Mane labai mylėjo, jis man labai padėjo, kai labiausiai to reikėjo. Prisiminsiu jį visą gyvenimą. Bet kai atsidūriau gyvenimo kryžkelėje ir reikėjo rinktis tarp jo ir savęs (savo gyvenimo, savo svajonių), pasirinkau save. Deja, turiu prisipažinti — išėjau lengvai, nes meilės nebuvo...

Dabar turiu kitą rimtą draugystę, bet lygiai taip pat, kaip ir praeitą kartą, iškart pasakiau: „man užtenka, kad su tavimi jaučiuosi gerai, kad manimi rūpiniesi, mane gerbi, suprantame vienas kitą. Galime pasijuokti, sutampa požiūriai ir turime nuostabų seksą. Pažadu, kad būsiu gera partnerė, gerbsiu, rūpinsiuosi tavimi ir visada tave palaikysiu. Bet meilės nebus.“

Jūs galite paklausti — ar galima taip pasirinkti, mylėti ar ne? Taip, mano nuomone, meilė yra pasirinkimas. Kai tu nusprendi daugiau nieko nemylėti, ji neatsiras. Tu užsidarai ir daugiau neįleidi žmonių į savo širdį. Tam, kad mylėtum, turi atsiverti, leisti sau būti pažeidžiamai, šimtu procentų pasitikėti žmogumi ir, kaip aš tada galvojau, patikėti savo laimę kitam žmogui. Tam, kad mylėtum kitą, turi save mylėti truputį mažiau. Apsisprendimas atsiverti meilei ar ne — žmogaus pasirinkimas.

Būti mylimam yra žymiai paprasčiau. Čia nėra jokių rizikų. Galima sakyti, tu loši ne iš savų pinigų. Pralaimėjęs nieko neprarandi. Čia stabilu ir malonu, visi poreikiai patenkinami. Bet ar tu esi laimingas?

Anksčiau maniau, kad meilė neatsiejama nuo kančios. Kai myli žmogų, atleidi jam daugelį dalykų, visada bandai ieškoti jame gėrio. Kai myli, bijai prarasti, daugiau rūpiniesi juo negu savimi. Bandai gelbėti santykius iki paskutiniųjų ir paleidi tik tada, kai nebeįmanoma būti kartu.
Dažniausiai tai būna tada, kai jau per vėlu ir reikėjo tai padaryti žymiai anksčiau. Iki paskutinio taško abu partneriai ateina sutraumuoti, stipriai nelaimingi ir morališkai sugniuždyti.

Kai pasirenki partnerį pagal jo savybes, labiau atsižvelgdama į jūsų suderinamumą, santykiai būna ramesni. Čia vadovaujamasi labiau protu negu jausmais. Be abejo, tokiuose santykiuose būna konfliktų ir nesutarimų, bet nuo jų skauda ne taip stipriai. Kartais atrodo, kad tai patys sveikiausi santykiai: jūs tinkate vienas kitam ir leidžiate laiką labai kokybiškai, kitiems belieka tik pavydėti. Kodėl šie santykiai tokie geri? Todėl, kad juose nėra labai stiprių emocijų ir tu nebijai prarasti partnerio. Jei kas nors vyksta ne taip, galima iškart apie tai kalbėti ir spręsti. Aš be jokių užuominų galiu pasakyti, kas man nepatinka ir kaip norėčiau, kad būtų. O nereikšmingus dalykus, kuriuos turi mano partneris, galiu lengvai nurašyti, nes tai netrukdo man gyventi.

Po ilgai trukusios santuokos ir skaudžiai išmoktų pamokų supratau, kad pats svarbiausias žmogus šiame pasaulyje esi tu pats. Visada reikia pirmiausia rūpintis savimi ir bet kokioje situacijoje pasirinkti save. Nusprendžiau daugiau niekada netylėti, jeigu vyksta kas nors, kas man nepatinka. Nusprendžiau iškart kelti tai į paviršių ir spręsti, nekaupdama šių dalykų savyje ir nelaukdama „kito karto“. Kai santykiuose nėra meilės jausmo, o tik stipri simpatija, tai padaryti yra žymiai paprasčiau, nes nėra baimių dėl pačių santykių ir partnerio jausmų. Tu turi tik du variantus: arba santykiai pasitaisys, arba jų nebus visai ir ieškosi labiau tinkamų. Bet kokiu atveju tu pasirenki save. Todėl jie visada ir būna geri 😊

Bet visą tą laiką aš svarsčiau apie meilę. Kaip taip gali būti, kad patys patogiausi santykiai gali būti be meilės, nors meilė yra pats svarbiausias jausmas pasaulyje? Visą tą laiką ieškojau atsakymo...

Daug žmonių, kaip ir aš, atsisako meilės, nes ji skaudina, kankina, atima miegą ir ramybę, o pabaigoje palieka širdyje randus. Bet supratau vieną dalyką — santykiai be meilės gali labai greitai pasibaigti. Jie gali nutrūkti lygiai taip pat, kaip ir atsirado. Kai myli žmogų, stengiesi santykius išlaikyti, labiau laikaisi už partnerio. Kai pasirenki santykius be meilės, vadovaudamasi tik protu ir simpatija, labiau tikrini, ar jūs vienas kitam tinkate: požiūris į gyvenimą, gyvenimo lygis, poreikiai, tikslai, seksualinis suderinamumas ir t. t. Jeigu kažkuriuo momentu supranti, kad netinkate, tokius santykius labai paprasta nutraukti. Abu modeliai turi savo pliusų ir minusų. Todėl pagrindinis klausimas, kuris nedavė man ramybės — kaip suderinti šiuos du modelius? Ir ar apskritai tai įmanoma?

Galiausiai supratau, kad santykiuose meilė reikalinga. Tiksliau — gerai, kad ji būtų. Nes ne taip lengva sutikti žmogų, kurį gali pamilti. Tam pirmiausia reikia pripažinti, kad tau reikia meilės, ir leisti sau mylėti. Turi būti pasiruošusi mylėti.

Mylėti kitą žmogų svarbu, bet dar svarbiau mylėti save. Svarbu neprarasti savęs toje meilėje kitam žmogui. Nepamiršti, kad tu esi pats svarbiausias žmogus, ir rūpintis savimi taip, kaip rūpintumeisi pačiu tau brangiausiu žmogumi.

Taigi patys sveikiausi santykiai yra tokie, kuriuose yra meilė — meilė sau ir meilė kitam žmogui. Jeigu tu išmoksi santykiuose su kitu žmogumi mylėti save, surasi kelią į laimę. Mylėti save santykiuose reiškia nebijoti pasakyti, kas tau nepatinka. Tai reiškia neleisti kitam tavęs skriausti ar elgtis nepagarbiai. Tai reiškia bet kokioje situacijoje pasirinkti save pirmiausia. Tai reiškia daugiau netylėti, nekaupti savyje, nebandyti prisitaikyti, neieškoti problemų tik savyje, nebandyti keisti savęs dėl partnerio, nustoti neigti savo jausmus, nustoti aukotis, nustoti kitus statyti į pirmą vietą.

Ir kai ateina sudėtingos situacijos, ramiai ir pagarbiai išmokti kalbėti, spręsti nesutarimus, ieškoti sprendimų kartu, neatidedant jų kitam kartui. Tokie santykiai bus patys tvirčiausi ir ilgiausi, nes juose bus patys svarbiausi dalykai, kurie jungia du žmones.

Aš galvojau, kad meilė kitam yra kančia, todėl radau sprendimą daugiau nieko nemylėti, o mylėti tik save. Tai padėjo man suprasti, kad kančia yra nemeilė sau. Ir kai tu išmoksti mylėti save, santykiai nebėra baisūs, nes tu žinai, kad čia visada yra vienas žmogus, kuris tavimi pasirūpins - tai tu pats 😊

; ; ; ; ;

30/03/2026

Meilė ar ramybė: kokie santykiai iš tiesų laimingi?

Kartą aš mylėjau ir mane mylėjo. Tai buvo tikra, viso gyvenimo meilė. Kažkada išgirdau tokią frazę: „jeigu meilė baigėsi, reiškia, tai nebuvo meilė“. Mano meilė buvo tikra — ji liko su manimi net tada, kai nebeliko žmogaus.

Vėliau aš pasirinkau gyvenimą be meilės. Savo būsimam draugui taip ir pasakiau: daugiau nieko mylėti nesiruošiu, man užtenka, kad tu man patinki. Tada partnerį rinkausi pagal jo gerąsias savybes, vadovaudamasi labiau protu negu jausmais. Todėl visi mano vėlesni partneriai buvo labai geri — kaip žmonės ir kaip vyrai.

Dabar, prisiminus mano pirmuosius pasimatymus, pasidaro linksma 😊 Eidavau į pasimatymą kaip į darbo pokalbį. Per pirmą pasimatymą praeidavome visus mane dominančius klausimus, todėl pabaigoje man jau būdavo maždaug aišku — tinka man žmogus ar ne.

Sekančiuose santykiuose išbuvau pusantrų metų. Jis buvo nuostabus vyras, tikras vyras, pats vyriškiausias iš visų mano vyrų. Mane labai mylėjo, jis man labai padėjo, kai labiausiai to reikėjo. Prisiminsiu jį visą gyvenimą. Bet kai atsidūriau gyvenimo kryžkelėje ir reikėjo rinktis tarp jo ir savęs (savo gyvenimo, savo svajonių), pasirinkau save. Deja, turiu prisipažinti — išėjau lengvai, nes meilės nebuvo...

Dabar turiu kitą rimtą draugystę, bet lygiai taip pat, kaip ir praeitą kartą, iškart pasakiau: „man užtenka, kad su tavimi jaučiuosi gerai, kad manimi rūpiniesi, mane gerbi, suprantame vienas kitą. Galime pasijuokti, sutampa požiūriai ir turime nuostabų seksą. Pažadu, kad būsiu gera partnerė, gerbsiu, rūpinsiuosi tavimi ir visada tave palaikysiu. Bet meilės nebus.“

Jūs galite paklausti — ar galima taip pasirinkti, mylėti ar ne? Taip, mano nuomone, meilė yra pasirinkimas. Kai tu nusprendi daugiau nieko nemylėti, ji neatsiras. Tu užsidarai ir daugiau neįleidi žmonių į savo širdį. Tam, kad mylėtum, turi atsiverti, leisti sau būti pažeidžiamai, šimtu procentų pasitikėti žmogumi ir, kaip aš tada galvojau, patikėti savo laimę kitam žmogui. Tam, kad mylėtum kitą, turi save mylėti truputį mažiau. Apsisprendimas atsiverti meilei ar ne — žmogaus pasirinkimas.

Būti mylimam yra žymiai paprasčiau. Čia nėra jokių rizikų. Galima sakyti, tu loši ne iš savų pinigų. Pralaimėjęs nieko neprarandi. Čia stabilu ir malonu, visi poreikiai patenkinami. Bet ar tu esi laimingas?

Anksčiau maniau, kad meilė neatsiejama nuo kančios. Kai myli žmogų, atleidi jam daugelį dalykų, visada bandai ieškoti jame gėrio. Kai myli, bijai prarasti, daugiau rūpiniesi juo negu savimi. Bandai gelbėti santykius iki paskutiniųjų ir paleidi tik tada, kai nebeįmanoma būti kartu.
Dažniausiai tai būna tada, kai jau per vėlu ir reikėjo tai padaryti žymiai anksčiau. Iki paskutinio taško abu partneriai ateina sutraumuoti, stipriai nelaimingi ir morališkai sugniuždyti.

Kai pasirenki partnerį pagal jo savybes, labiau atsižvelgdama į jūsų suderinamumą, santykiai būna ramesni. Čia vadovaujamasi labiau protu negu jausmais. Be abejo, tokiuose santykiuose būna konfliktų ir nesutarimų, bet nuo jų skauda ne taip stipriai. Kartais atrodo, kad tai patys sveikiausi santykiai: jūs tinkate vienas kitam ir leidžiate laiką labai kokybiškai, kitiems belieka tik pavydėti. Kodėl šie santykiai tokie geri? Todėl, kad juose nėra labai stiprių emocijų ir tu nebijai prarasti partnerio. Jei kas nors vyksta ne taip, galima iškart apie tai kalbėti ir spręsti. Aš be jokių užuominų galiu pasakyti, kas man nepatinka ir kaip norėčiau, kad būtų. O nereikšmingus dalykus, kuriuos turi mano partneris, galiu lengvai nurašyti, nes tai netrukdo man gyventi.

Po ilgai trukusios santuokos ir skaudžiai išmoktų pamokų supratau, kad pats svarbiausias žmogus šiame pasaulyje esi tu pats. Visada reikia pirmiausia rūpintis savimi ir bet kokioje situacijoje pasirinkti save. Nusprendžiau daugiau niekada netylėti, jeigu vyksta kas nors, kas man nepatinka. Nusprendžiau iškart kelti tai į paviršių ir spręsti, nekaupdama šių dalykų savyje ir nelaukdama „kito karto“. Kai santykiuose nėra meilės jausmo, o tik stipri simpatija, tai padaryti yra žymiai paprasčiau, nes nėra baimių dėl pačių santykių ir partnerio jausmų. Tu turi tik du variantus: arba santykiai pasitaisys, arba jų nebus visai ir ieškosi labiau tinkamų. Bet kokiu atveju tu pasirenki save. Todėl jie visada ir būna geri 😊

Bet visą tą laiką aš svarsčiau apie meilę. Kaip taip gali būti, kad patys patogiausi santykiai gali būti be meilės, nors meilė yra pats svarbiausias jausmas pasaulyje? Visą tą laiką ieškojau atsakymo...

Daug žmonių, kaip ir aš, atsisako meilės, nes ji skaudina, kankina, atima miegą ir ramybę, o pabaigoje palieka širdyje randus. Bet supratau vieną dalyką — santykiai be meilės gali labai greitai pasibaigti. Jie gali nutrūkti lygiai taip pat, kaip ir atsirado. Kai myli žmogų, stengiesi santykius išlaikyti, labiau laikaisi už partnerio. Kai pasirenki santykius be meilės, vadovaudamasi tik protu ir simpatija, labiau tikrini, ar jūs vienas kitam tinkate: požiūris į gyvenimą, gyvenimo lygis, poreikiai, tikslai, seksualinis suderinamumas ir t. t. Jeigu kažkuriuo momentu supranti, kad netinkate, tokius santykius labai paprasta nutraukti. Abu modeliai turi savo pliusų ir minusų. Todėl pagrindinis klausimas, kuris nedavė man ramybės — kaip suderinti šiuos du modelius? Ir ar apskritai tai įmanoma?

Galiausiai supratau, kad santykiuose meilė reikalinga. Tiksliau — gerai, kad ji būtų. Nes ne taip lengva sutikti žmogų, kurį gali pamilti. Tam pirmiausia reikia pripažinti, kad tau reikia meilės, ir leisti sau mylėti. Turi būti pasiruošusi mylėti.

Mylėti kitą žmogų svarbu, bet dar svarbiau mylėti save. Svarbu neprarasti savęs toje meilėje kitam žmogui. Nepamiršti, kad tu esi pats svarbiausias žmogus, ir rūpintis savimi taip, kaip rūpintumeisi pačiu tau brangiausiu žmogumi.

Taigi patys sveikiausi santykiai yra tokie, kuriuose yra meilė — meilė sau ir meilė kitam žmogui. Jeigu tu išmoksi santykiuose su kitu žmogumi mylėti save, surasi kelią į laimę. Mylėti save santykiuose reiškia nebijoti pasakyti, kas tau nepatinka. Tai reiškia neleisti kitam tavęs skriausti ar elgtis nepagarbiai. Tai reiškia bet kokioje situacijoje pasirinkti save pirmiausia. Tai reiškia daugiau netylėti, nekaupti savyje, nebandyti prisitaikyti, neieškoti problemų tik savyje, nebandyti keisti savęs dėl partnerio, nustoti neigti savo jausmus, nustoti aukotis, nustoti kitus statyti į pirmą vietą.

Ir kai ateina sudėtingos situacijos, ramiai ir pagarbiai išmokti kalbėti, spręsti nesutarimus, ieškoti sprendimų kartu, neatidedant jų kitam kartui. Tokie santykiai bus patys tvirčiausi ir ilgiausi, nes juose bus patys svarbiausi dalykai, kurie jungia du žmones.

Aš galvojau, kad meilė kitam yra kančia, todėl radau sprendimą daugiau nieko nemylėti, o mylėti tik save. Tai padėjo man suprasti, kad kančia yra nemeilė sau. Ir kai tu išmoksti mylėti save, santykiai nebėra baisūs, nes tu žinai, kad čia visada yra vienas žmogus, kuris tavimi pasirūpins - tai tu pats 😊

; ; ; ; ;

22/06/2025

Pavydas

Mano vyras niekada nerodė pavydo. Ar jis pavydėjo? Taip. Bet niekada to neparodė, ir už tai aš jį labai gerbiu. Mūsų gyvenime buvo momentų, kai aš iki pat ryto linksminausi klubuose, o grįžus namo jis nepasakydavo nė vieno priekaišto – jis tiesiog manimi pasitikėjo.

Pasitikėjimas yra santykių pagrindas. Jis kaip oras žmogui – be jo negali gyventi. Tu gali būti gražus, protingas, bet be oro neegzistuoji. Lygiai taip pat ir santykiuose – be pasitikėjimo jie tiesiog negali egzistuoti.

Esu turėjusi ir kitus santykius – su labai geru žmogumi, tačiau jis buvo labai pavydus. Galiausiai pavydas užgožė viską, kas buvo gera, ir šiuos santykius teko nutraukti.

Pavydas – tai ne kas kita kaip nepasitikėjimas savo partneriu. Jei kuri santykius su žmogumi, privalai juo pasitikėti. Jei nėra pasitikėjimo – kam tada apskritai būti kartu?

Man asmeniškai pavydas yra ne tik nepasitikėjimas – tai ir įžeidimas. Pavydėdamas tarsi sakai: „Aš tikiu, kad tu bendrauji ir kuri santykius su kitu žmogumi“. Tai netiesioginis kaltinimas dėl neištikimybės. Mano manymu, pavydas yra ne tik nepagarba kitam žmogui, bet ir sau. Kitaip tariant, tu esi su žmogumi, kurio, tavo manymu, negali pasitikėti – tai reiškia, kad pats save pastatai į nuvertintą poziciją.
Iš kur kyla pavydas? Kodėl žmogus tampa pavydus? Atsakymas paprastas – tai nepasitikėjimas savimi. Norint atsikratyti pavydo, pirmiausia reikia paanalizuoti, iš kur tas nepasitikėjimas atsirado. Priežasčių gali būti daug: ankstesnio partnerio neištikimybė, nepasitenkinimas savo išvaizda ar svoriu, nesaugumo jausmas dėl vaikystės traumų ar netinkamo auklėjimo. Tai gali būti ir noras viską kontroliuoti – kuris taip pat kyla iš nesaugumo.

Labai svarbu būti atviram sau. Priimti save tokį, koks esi, ir dirbti su savimi kiekvieną dieną. Kad nepavydėtum partnerio, turi jaustis, kad esi geriausias pasirinkimas jam. Kad esi nuostabi, graži, protinga ir verta meilės. O šis pasitikėjimas – ne iš oro, jis kyla iš kasdienio darbo su savimi.

Reikia mylėti save. Visų pirma – priimti save tokią, kokia esi dabar, o iš tos meilės sau – rūpintis sveikata, išsilavinimu, finansine padėtimi. Reikia statyti save ir savo gerovę į pirmą vietą – tik tada galima sveikai galvoti apie partnerį. Nereikia suprasti klaidingai – nesakau, kad nereikia rūpintis partneriu. Sakau, kad pirmiausia turi rūpintis savimi.

Vyrai – kaip ir moterys – bendrauja su kitais žmonėmis. Jiems gali rašyti, rodyti dėmesį – ypač jei jie yra patrauklūs. Mes gyvename tarp žmonių, ir to išvengti neįmanoma. Tačiau kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo elgesį. Tu negali kontroliuoti, ką daro kiti, bet gali kontroliuoti, kaip tu į tai reaguoji.

Jeigu tavo partneris nusprendžia flirtuoti ar bendrauti su kitu, tai yra jo sprendimas. Tu nieko negali padaryti – nes tai jo pasirinkimas. Pavydėti nėra prasmės. Reikia pasitikėti. Niekas nėra apsaugotas nuo neištikimybės. Jei taip nutiks – tiesiog priimsi sprendimą, ką daryti toliau.

Pavydas nėra nekaltas dalykas. Jis pavojingas. Pavydėdamas žmogus gali prisigalvoti nebūtų dalykų. Daug žiaurių nusikaltimų – net žmogžudysčių – įvykdyta iš pavydo. Pavydas gali sugriauti šeimą, sugadinti gyvenimus. Jis apakina. Pavydėdamas gali net nepastebėti realios grėsmės savo artimam žmogui ir palikti jį nelaimėje.

Jei nori kurti sveikus santykius – turi pasitikėti partneriu. Ir dar svarbiau – turi pasitikėti savimi. Pasitikėjimas – tai raktas į laimingesnį gyvenimą.

; ;

13/04/2025

Ženklai gyvenime

Ar jums taip būna gyvenime, kad jūs nežinote kaip pasielgti, kokį sprendimą priimti? Kartais mes priimam teisingus sprendimus, o kartais neteisingus. Blogi sprendimai taip pat yra gerai, nes mes iš jų mokomės ir semiamės patirties. Ar yra būdų kurie mums leistų priimti teisingus sprendimus, kurie apdraustų mus nuo nesėkmių, kurie parodytų kokį kelią rinktis?

Kartais būna situacijų, kai aš nežinau kaip pasiilgti, aš nejaučiu kuris variantas geresnis. Aš tikiu, kad yra kažkokios aukščiausios jėgos, kurios mums padeda. Yra kažkokia visatos energija, kuri įtakoja mūsų gyvenimą. Kai aš nežinau atsakymo, aš užduodu šį klausimą visatai. Šis klausimas turi būti aiškus, į kurį būtų galima atsakyti arba taip, arba ne. Nuo šios dienos aš pradedu stebėti ženklus. Yra situacijų, kurios kartais priklauso ne nuo mūsų arba mes jaučiamės pasimetę, pasiklydę. Mums reikia rankos, kuri galėtų mus paimti ir nuvesti ten kur mes turim atsidurti. Labai svarbu stebėti kas vyksta mūsų gyvenime, ką gyvenimas nori mus pamokyti, ką mums nori parodyti. Aš šventai tikiu, kad gyvenimas su mumis bendrauja, tik reikia išmokti su juo kalbėti.

Neseniai man reikėjo priimti sprendimą ką daryti toliau gyvenime: išeiti iš darbo arba pasilikti. Tai yra pakankamai sunkus sprendimas, įvertinus tai, kad aš turėjau gerai apmokamą ir man patinkanti darbą. Aš turėjau gerą komandą ir gerus vadovus. Man patiko įmonė, kurioje aš dirbau. Aš viena išlaikau 2 vaikus ir neturėti pastovių pajamų yra pakankamai rizikinga mano situacijoje. Bet aš turiu asmeninių priežasčių, dėl kurių pradėjau svarstyti apie šitą variantą. Aš jaučiu kad man reikia pertraukos atstatyti savo emocinę sveikatą po neseniai išgyventų dalykų. Man reikia laiko, kad galėčiau viską apsvarstyti ką reikia daryti toliau. Man reikia pertraukos taip pat pailsėti fiziškai, nes jaučiu užsitęsusį nuovargį. Mano nuomonė, kad kai nežinai kur judėti toliau, geriausiai sustoti ir apgalvoti kur bendrai nori atsidurti. Atsidurdama tokioj situacijoje ir negalėdama priimti sprendimo, nes emociškai jis buvo pakankamai sudėtingas ir aš negaliu numatyti visų pasekmių, aš uždaviau šitą klausimą visatai, paprašydama atsiųsti man ženklą, kuris parodytų ką man reikia daryti.

Yra dviejų tipų ženklai. Pirmo tipo tai yra vidiniai ženklai. Antro tipo tai yra ženklai iš išorės. Kai aš pradėjau galvoti, kad noriu išeiti iš darbo, aš nežinojau ar aš teisingai galvoju ar ne. Bet, laikui bėgant, aš vis labiau ir labiau jaučiau, kad tai yra ko aš noriu. Galbūt aš klystu priimdama tokį sprendimą ir galbūt pasigailėsiu po kurio laiko (nors tikėtina kad ne), bet viduje jaučiau, kad man reikia tos pertraukos. Ta vidinė harmonija, kai galvojate apie kažkokį dalyką ir yra tas vidinis ženklas. Protas gali jums sakyti, kad jūs klystate, kad galbūt darote kažką neteisingai. Galbūt tai kalba ne mūsų protas, o mūsų baimė. Bet, baimė tai nėra patikimas patarėjas. Geriau padaryti ir suklysti, negu visą gyvenimą gailėtis, kad nepadarei. Labai daug ką galima gyvenime ištaisyti. Jeigu išėjote iš darbo - visada galima surasti kitą. Jeigu kažką padarėte -visada galima atsiprašyti ir ištaisyti savo klaidas. Bet jeigu nepadarėte - laiko atgal neatsuksi.

Kalbant apie išorės ženklus, jie ateina tada, kai tu įdėmiai stebi kas vyksta aplinkui. Kartais aš prašau tiesiog ženklą, kuris parodytų ką man pasirinkti. O kartais, jeigu tai yra labai svarbus reikalas, aš prašau konkretaus ženklo, kad atsitiktų būtent tam tikras dalykas, kuris man bus atsakymas, kad man reikia pasielgti tam tikru būdu.
Mano paskutinėje situacijoje, išorinis ženklas buvo perjungiant radijo stotis, aš atsitiktinai paspaudžiau ant laidos, kurioje tuo momentu kalbėjo apie ilgesnė pertrauką darbinėje veikloje. Laidoje buvo pasakojama apie mokslinius tyrimus, kurie parodo naudą sveikatai ir žmogaus gyvenimui, kai žmogus išeina iš darbo ilgesniam laikotarpiui. Atstato sveikatą ir grįžta vėliau į darbą kupinas jėgų ir labiau motyvuotas. Įdomiausią tai, kad laidoje buvo būtent taip ir pasakyta, kad jeigu jūs svarstote išeiti iš darbo ir pailsėti kurį laiką, neabejokite ir drąsiai tai darykite. Manau, geresnio ženklo negali būti.

Jeigu mes užduodame klausimą - visada gauname atsakymą. Tik reikia įdėmiai stebėti. Kaip jau rašiau anksčiau, aš praktikuoju šį dalyką pakankamai ilgai, kad galėčiau teigti, kad tai veikia. Kiekvieną kartą, kai užduodu klausimą, aš gaunu atsakymą. Kartais užtrunka daugiau laiko, kad šis ženklas ateitų, kartais mažiau. Kartais tai yra ženklas, kurį reikia pamatyti ir teisingai interpretuoti, o kartais tai yra konkretus veiksmas, apie kurį prašiau.

Priimti sprendimus ir keisti savo gyvenimą yra labai sudėtinga. Bet reikia nepamiršti, kad mūsų gyvenimas yra pasekmės mūsų sprendimų arba nepriimtų sprendimų. Tai ko mes nekeičiam-mes pasirenkam.

; ; ;

08/02/2025

Mokėjimas svajoti

Ar jus svajojote kada nors mesti darbą ir išvažiuoti į kitą šalį, kardinaliai pakeisti savo gyvenimą, parašyti knygą, pradėti tapyti paveikslus, įsigyti dar vieną išsilavinimą, išmokti naują kalbą ar įkurti savo verslą?

Kaip dažnai mes svajojame kartu su savo parteriu? Gerdami šiltą arbatą svajoti apie egzotinę kelionę kartu, nupirkti namą Ispanijoje, nuveikti ar pasiekti ką nors drauge..

Mokėjimas svajoti yra labiausiai neįvertinta savybė. Mūsų fantazijos yra neribotas energijos šaltinis, jos priartina mus prie įvairių galimybių,leidžia pailsėti nuo realybės ir kartais suteikia jėgų gyventi toliau.

Mūsų svajonės tai yra kas neįsipaišo į mūsų gyvenimo būdą, ateities planus dėl vienintelio paprasto dalyko- poreikio išgyventi: sumokėti sąskaitas, turėti už ką nusipirkti maistą, nuvažiuoti kartą per metus pailsėti bei patenkinti kitus mūsų gyvenimo poreikius.
Svajonės – tai yra ne tikslai, bet tai yra ko geidžia mūsų širdis. Kadangi tai nėra mūsų konkretus planai, mums nereikia nieko daryti, eikvoti laiką ar energiją, jos gyvena ir vystosi patys sau, paraleliai mūsų realiam gyvenimui. Bet, svajodami, mes kultivuojame savyje pozityvią, kūrybinę energiją, kuri teigiamai veikia mūsų gyvenimą. Reziumuojant, galima sakyti, kad mūsų svajonės mums nieko nekainuoja, bet sukuria pridėtinę vertę.
Viską ką mes turime šiuo metu, kažkada buvo tik tai mūsų galvose. Iš pradžių gimė mintis, tada ji tapo mūsų tikslu ir po kurio laiko tikslas virto realybe. Taip gi, viską, ką mes turime šiuo metu yra mūsų realizuotos mintys. Svajodami, mes kaupiame savyje energija, kuri vienaip ar kitaip bus realizuota.

Kartais būna taip, kad svajonės virsta tikslais. Iš pradžių mes gyvename, kad patenkinti savo poreikius. Bet kai poreikiai jau yra patenkinti, mes norime realizuoti savo svajones. Kuo daugiau mes svajosime, kuo aukštesnės bus mūsų svajonės, tuo greičiau mes norėsime patenkinti savo bazinius poreikius. Rezultate mes turėsime daugiau, negu galvodami tik apie esamą gyvenimą ir kaip išspręsti dabartines problemas.

Tai gi, mūsų fantazija ir svajonės yra įrankis padaryti mūsų gyvenimą geresniu ir kokybiškesniu. Nugyventi gyvenimą, kurio mes nusipelnėm. Nugyventi savo svajonių gyvenimą.

, ;