13/01/2023
Nužudyti save yra tūkstančiai būdų: vieni jų lėti - lyg lėtinės ligos; kiti netikėti, greiti ir ūmūs.
Visais atvejais žmogus praeina savotišką merdėjimo būseną, kurios metu bando siųsti signalus apie savo skausmą, beviltiškumo jausmą, bejėgystę. Savais dažniais transliuoti SOS.
Tik ar yra, kas girdi?
Savižudžiai dažniausiai kalba.
Išgirsti jų SOS signalų dažnio negali ausimis. Jų kalba ypatinga. Įmanoma širdimi...bet širdis kalba tyliai, o mes gyvenam garsiai.
Tad kaip šiame triukšme išgirsti tylų merdėjančio balsą?
Atrodo, kad tik praktikuoti asmeninę vidinę tylą kitų akivaizdoje.
O jei išgirsti, ar yra, kas nori ir GALI tikrai padėti?
Išskyrus tuos atvejus, kai reikalas pasiekia profesionalus: psichiatrus, pasichologus ar psichoterapeutus.
Nes išgirdus, reiks kažką "daryti".
Nes išgirdus, nepakaks patapšnoti per petį ir pasakyti, kad " eij, viskas bus gerai", arba " na ko tu čia, juk kažkam dar blogiau; juk pasaulis toks gražus, eij, nenusimink", arba būna, kad tokiems priekaištauja dėl jų per didelio ego ir kaltina, kad rūpinasi tik savimi, aukas vaidina, "niekas manęs nemyli" žaidimą žaidžia.
Po tokių "pagalbų" jie sulenda dar giliau į savo kiautus ir net nustoja siųsti SOS, nes praranda viltį.
Kaip aš matau, kas gali realiai padėti? Kas padėjo man?
Besąlygininė meilė, meilė be teismo, meilė su priėmimu.
Padėjo ne darymo pozicija, o nuoširdus ir pagarbus mano procesui kito žmogaus buvimas šalia.
Nes DARYTI ir BŪTI šiuo atveju itin svarbus skirtumas.
Iš asmeninės patirties galiu atskleisti, kad atrasti, kas geba šalia BŪTI, yra dovana.
Nes būti man yra apie MATYTI IR LIUDYTI.
Tai tokia būsena, kuri švyti reginčiojo ir liudijančio žmogaus širdyje. Tai būsena, kurios akivaizdoje nėra darymo (gelbėjimo įvairiomis formomis), nėra teisimo (spardymo į užpakalį ar kratymo pozicija), nėra užuojautos (gailesčio jausmo).
Ši būsena apie buvimą su pagarba, su kantrybe, su tikėjimu, kad tas skausmas, liūdesys einantis per žmogaus kūną- tai auginanti jėga, stiprinanti tikėjimą savimi ir pasitikėjimą pasauliu.
Šalia liudytojo senka skausmas, mažėja bejėgystė, gimsta viltis, drąsa likti ir tęsti gyvenimą. Grįžta pasitikėjimas pasauliu ir tikėjimas savimi. Tik randai lieka. Bet jie tik stiprina, primena, koks trapus žmogaus gyvenimas ir koks trumpas laikas duotas tarp įkvėpimo ir iškvėpimo.
Tapkim liudytojais, o ne darytojais - gelbėtojais!
Šiuo savo tekstu išreiškiu tik asmeninę nuomonę per asmeninę patirtį.
Jeigu rezonuoja, bendraukim, kalbėkim, diskutuokim.
Savižudybės temoje nebus perdaug.
Matau ir liudiju!
Nuotraukoje manosios akys.
