Psichologė Greta Bertašienė

29/01/2025

Dažnai girdžiu ir pastebiu, kaip žmonės vertina ir reitinguoja kitus žmones, veiklas ir net save. Ieško, kuris ir kur pranašesnis, lipdo etiketes ir menkina kitus (nebūtinai tiesiogiai, kartais mintyse), tokiu būdu stengdamiesi nors truputį geriau pasijausti apie save.

Kai visas gyvenimas - lenktynės su kitais ir pačiu savimi, jis tampa sudėtinga, sunkiai įveikiama trasa, kurioje lenktyniauti menkas malonumas, o išeiti iš to - atrodo sunkiai įmanoma.

Tokios lenktynės žymi ne pranašumo jausmą, o menką savivertę, kuri labai trapi, priklausoma nuo išorinių aplinkybių ir laimėjimų.

Paradoksalu, bet savivertė ima stiprėti tada, kai pavyksta nebesimatuoti, nebesilyginti, pripažinti savo pažeidžiamumą ir silpnumą. Visi žmonės turi pažeidžiamų vietų. Leidus sau pačiam jas pažinti, gyvenime gali tapti šiek tiek paprasčiau.

30/10/2024

Kaip reaguoti į tam tikras savo ir kitų emocijas, išmokstame augdami. Kai liūdna – apkabinti, būti šalia, guosti, o gal „spirti į sėdimąją“ ir liepti susiimti. Kai pikta – ginčytis, argumentuoti ir traukti argumentus, siekiant logiškai pagrįsti jausmą, kontraargumentuoti, gintis, o gal leisti žmogui jausti jo jausmą, kalbėti apie jį, išsakyti po juo slypinčius poreikius, o gal... ignoruoti ir leisti „nusiraminti" ir „susiprasti" vienam. Kai džiugu – juoktis, dalintis, šokti ir švęsti, o gal tyliai sau būti, nes „laimė mėgsta tylą“.

Visa tai – rimtos užduotys ir pamokos apie gyvenimą, ir žmogaus vaidmenį jame, kurių jis išmoksta ne per pamokas ir pamokymus, o per kitų elgesį ir reakcijas į jį. Dažniausiai išmokstamos labai labai anksti. Kai mažas vaikas kažko stipriai įsigeidžia ir pradeda reikalauti, o sulaukęs mamos ar tėčio „ne", stipriai supyksta. Tada svarbu, kokios reakcijos į savo jausmą, vaikas sulaukia.

Kartais tėvai pritūpia šalia, įvardina, kad mato vaiko nusivylimą, pyktį, liūdesį ir norą. Apkabina, ir nors vaikas vis dar pyksta, lieka šalia, nenuneigdami nei jo noro, nei pykčio, nei kitų jausmų. Bet suteikia glėbį, ir padeda su šiuo jausmu išbūti. Tikiu ne vienas esame matę, kaip ką tik siutęs, viską niokojęs vaikas, pabuvęs šiltame mamos glėbyje, ima ir nubėga žaisti, lyg pykčio nė nebūtų buvę.

Būna ir kitokių reakcijų. Būna, kad tėvams mažo vaiko stiprios emocijos atrodo pernelyg stiprios, gąsdinančios, nesukontroliuojamos, užliejančios. Jas sutalpinti ir savyje atrodo per daug, todėl tėvai nusisuka ir nueina, leisdami vaikui „nusiraminti“ ir „susiprasti“, kad toks elgesys nėra tinkamas. Arba iš siaubo, kuris apima matant mažą vaiką šitaip rėkiantį, aprėkia jį atgal.

Augdamas žmogus išmoksta šitaip reaguoti ir į savo emociją. Vieni leidžia sau pykti, kunkuliuoti, niekaip to jausmo nevertindami, o kitų galvose, rodos, automatu kyla mintys apie to jausmo netinkamumą, neadekvatumą, kvailumą, todėl jis tarsi išnyksta, iššokdamas kokiu nors netiesioginiu būdu, jau visai kitoje, nesusijusioje situacijoje. Dar kiti niekaip nesutalpina jo viduje ir tarsi išspjauna į išorę. Tada tai jau ne tik to žmogaus, bet ir jo aplinkos reikalas. Aplinka susiskaldo, pasidalina į stovyklas, riejasi. Žmogui nuo to nei lengviau, nei sunkiau, tiesiog jis tame nebėra vienas, todėl ir „netinkamas“ jausmas nebėra tik jo reikalas.

Nėra nei tinkamų, nei netinkamų jausmų. Visi yra informacijos šaltinis, signalas, įspėjantis apie kylančius poreikius, peržengiamas ribas, neišgirstus norus ir pan. Tačiau yra daugybė reakcijų į juos. Vieni jau kultūriškai vadinami neigiamais, taip lyg būtų blogi, netinkami. Kiti – ignoruojami kaip nesvarbūs ir gėdingi (pavydas). Tačiau jei neįsiklausome į juos, visi palieka pėdsaką. Kartais aprėpia daugiau žmonių ir veikia tarpusavio santykius, kartais kunkuliuoja viduje, kol „prasikala“ į išorę simptomais (panikos atakomis, skausmais ir pan.). Tačiau visi jie yra tas būdas, kuriuo išmokome reaguoti į kylantį poreikį ir su juo ateinantį jausmą.

Vienas iš terapijos tikslų – mokytis naujų, adaptyvesnių, sveikatai ir santykiams palankesnių būdų į savo emocijas ir poreikius. Taip, kaip to mokė mama, savo reakcijomis į mus.

12/01/2024

02/01/2024

Psichoterapeutė Lori Gottlieb savo knygoje „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ rašo: „neįmanoma gerai pažinti žmones ir kartu jų nepamėgti“. Ir tai yra visiška tiesa. Pažinus žmogų, supratus, kas jį formavo, kodėl jis renkasi vienus dalykus, o kitus palieka nuošaly, pažinus jį per jo krizines patirtis, baimes, neraminančius dalykus, negalime likti abejingi. Negalime smerkti to, ką galime suprasti. Smerkiame tada, kai nežinome, nesuprantame, nepažįstame.

Kiekvienas mes turime istoriją, kuri mus daro tokiais žmonėmis, kurie esame. Ta istorija gali būti įvairi: baisi, liūdna, atstumianti, žavi, graudi... Bet be jos mes nebūtume mes. Mūsų patirtis mus ne tik formuoja, bet ir veikia visą gyvenimą. Remdamiesi ja, gyvenime veikiame nesąmoningai, patys to nesuvokdami. Dėl to labai dažnai kartojame arba tai, ką esame patyrę vaikystėje, arba tai, ką liudijome ir ko kartoti nenorime, bet vis atsiduriame panašiose aplinkybėse. Kol tai netrukdo, nieko ir daryti nereikia. Yra sakoma – nereikia taisyti to, kas nėra sugedę. Taisyti, keisti dalykus reikia tada, kai jie trukdo, skaudina, erzina. Kitaip tariant, tada, kai vaikystėje išmokti ir mums padėję dalykai, nebepadeda.

Tad prie ko čia ta draugystė su priešais ir žmonių pažinimas, apie kuriuos užsiminiau? –Prie baimių... Žmonės dažnai bijo eiti ir spręsti sau skaudžius dalykus, bijo susidraugauti su kitais žmonėmis, kurti gilesnį santykį, "apsinuoginti". Ir visa tai dėl baimės būti pasmerktais. Nors atvirumas ir yra tai, kas suartina.

03/12/2023

Kontrolė - svarbus gyvenimo aspektas. Kai galime kontroliuoti, jaučiamės saugiau, ramiau. Tačiau jei kontrolės tampa per daug, nutinka atvirkščias dalykas - pradedame jausti nesaugumą, lyg nekontroliuotume nieko.

Svarbu suprasti aspektus, kurie priklauso nuo mūsų, ir kuriuos galime kontroliuoti, o kurie nuo mūsų, deja, nepriklauso.

Mes galime kontroliuoti savo veiksmus, elgesį, reakcijas, tačiau negalime kontroliuoti to, kaip jaučiamės, negalime kontroliuoti rezultato.

Mes galime kontroliuoti su kuo ir kaip artimai bendraujame, tačiau negalime kontroliuoti to, kaip kiti elgiasi, ką mano, ką kalba.

Svarbu suprasti ir atskirti, kurie dalykai mūsų ir apie mus, o kurie - ne. Taip tampa paprasčiau.

02/12/2023

Psichologas - pirmiausia žmogus, tad renkantis psichologą svarbiausia pajausti, kaip su šiuo žmogumi jaučiuosi.

Psichoterapijos procese taip pat vienas svarbiausių aspektų yra žmogiškasis ryšys.

Santykis ir jame vykstantys procesai gali sužeisti, įskaudinti, sutraumuoti, tačiau paradoksalu tai, jog būtent santykis tas žaizdas ir gydo.



photography

02/12/2023

Perfekcionizmas atspindi saugumo ir priėmimo poreikį, tačiau paties saugumo nekuria. Saugumą žmogus jaučia tada, kai žino, jog gali suklysti ir bus priimtas, nepaisant savo netobulumo.

23/11/2023

Esu psichologė, siekiu psichoterapeutės kvalifikacijos.

Teikiu pagalbą, kai kyla įvairūs sunkumai: nerimas, panikos atakos, depresija, emocinės problemos, krizės, netektys, santykių, karjeros klausimai, sunku susigaudyti savyje bei savo pasirinkimuose, jausmuose, mintyse.

Tikiu, kad visi atsakymai slypi žmogaus viduje. Kartais reikia tik šiek tiek pagalbos, kad tie atsakymai taptų prieinami.

Kviečiu susitikti ir apžiūrėti tiek sunkumus, tiek turimus resursus ir kartu paieškoti išeičių iš Jums sudėtingų situacijų.

Dirbu Vilniuje, Žirmūnų g. 70 (arba nuotoliu).

Nuotrauka: .photography

04/11/2023

Esu psichologė-psichoterapeutė kandidatė. Kviečiu registruotis konsultacijoms.
Jos gali būti naudingos jei:
- patiriate nerimą ar panikos atakas,
- susiduriate su emocijų šuoliais,
- sunku suprasti savo jausmus ar kontroliuoti elgesį,
- norite geriau pažinti ir suprasti save, savo aplinką,
- jūsų nuotaika prislėgta, manote, kad galite sirgti depresija,
- patiriate sunkumus santykiuose (su partneriu, šeimos nariais, kolegomis),
- sunku kurti ar išlaikyti santykį su kitais žmonėmis,
- sunku priimti sprendimus,
- kyla klausimų dėl karjeros, darbas kelią įtampą,
- norite atrasti savo resursus,
- išgyvenate pasikeitimus, su kuriais sunku susitaikyti (netektį, krizę, staigius gyvenimo pokyčius).

09/10/2023

Apie ribas.

Gimdamas žmogus gauna tam tikrą ribą – kūną, tačiau jo vidinės ribos gana išplaukusios – nėra aišku, kur prasidedu ir baigiuosi aš, o kur jau prasideda kitas, kuris atliepia mano poreikius (tėtis, mama, globojantis žmogus). Kūdikis tarsi visagalis, kurio ašaros aplinkinius priverčia daryti dalykus, kurie jį nuramina, sušildo, pasotina.

Vėliau, jau augant, norisi susipažinti su savo galimybėmis ir ribotumais kiek sąmoningiau, todėl kūdikis vis daugiau eksperimentuoja – mokosi judėti, valgyti pats, žaisti ne tik su žaislais, tyrinėti plačiau nei pasiūlė suaugusieji.

Augdamas vaikas mokosi vis daugiau dalykų: apsirengti, pasirinkti, nutolti, užlipti aukščiau, nušokti iš aukščiau, ragauti įvairesnių dalykų nei suaugusieji pasiūlo... Todėl ir šalia esantys suaugusieji vis dažniau išgirsta žodžius „aš pats“ bei atsiremia į didžiulį pyktį, jei kažką padaro už jį. Taip augdamas žmogus stebi savo norus, poreikius, tikrinasi kiek gali, mokosi, o galiausiai susiduria su riba, ir įsisąmonina, kokie ženklai rodo, kad jis dar gali, o kokie, kad jau laikas prašyti pagalbos, sustoti ir t.t.

Būna, suaugusieji šį mokymosi procesą trikdo – stabdydami, gąsdindami, įsikišdami anksčiau nei reikia. Kuo dažniau kažko imdamasis vaikas išgirsta, jog negali, jam nepavyks, jis susižeis ir t.t., tuo labiau nusivilia savimi ir savo visagalybe. Kartais net nustoja bandyti, eksperimentuoti. Klaidos ima sietis su nesėkmėmis bei nusivylimais, o ne su mokymusi. Tačiau pyktis, kuris anksčiau buvo nukreiptas į stabdančią išorę, nukrypsta į save. Ir vėl tampa sunku pajausti savo ribą – kur prasidedu ir baigiuosi aš, o kur jau kitas – tas, kuris žino, kiek aš galiu bei gali parodyti teisingus norus bei būdus kažką daryti.

Tokiam suaugusiajam tampa sunku pasakyti „ne“ arba „aš pats“, tampa sunku tikėti savo intuicija ir imtis dalykų bei sustoti tada, kai pats pajaučia, kad nori arba jau gana, o ne tada, kai pasako kitas. Gali tapti sunku pastebėti savo kūno ženklus, suprasti jausmus. Jam sunku suprasti, kur jo norai, o kur jau reikalavimai iš šalies. Žmogus daro, siekia, vykdo tol, kol tiesiog nebeaprėpia. Tada jau ima suprasti, jog tai greičiausiai ir buvo daugiau nei jis gali arba nori. Bet pailsėjęs ir atsitiesęs, vis tiek sunkiai jaučia savo ribas, kūno bei minčių signalus, tad ir vėl viskam sako „taip“. Motyvų gali būti ir daugiau, ne tik poreikis išorinėms riboms. Gali būti ir siekis įsiteikti, būti pamatytu, ir daugybė kitų. Tačiau rezultatas tas pats – išplaukusios ribos, nuovargis, pyktis, nusivylimas, o gal ir perdegimas.

Ribos būtinos kiekviename santykyje. Pokalbis be ribų – vargina, žeidžia, skaudina, pykdo. Kontaktas – taip pat.

Todėl ir santykis su psichologu labai ribotas: aiškiai apibrėžtas, stabilus ir visada tas pats laikas, aiškiai apibrėžta, stabili vieta, atstumas erdvėje tarp kliento ir psichologo, bendravimo pobūdis, išsikeltas tikslas. Ribos suteikia saugumo, todėl kiekviename santykyje yra būtinos. Tad labai svarbi gyvenimo užduotis – mokytis pajausti savo vidines ribas ir sakyti „ne“, kai prie jų artėjama, ir „taip“, kai norisi, o ne tada, kai leidžiama.