Dialogo terapija

03/11/2023

Kodėl perdegimo klinika padeda? (II dalis)

Dėl kliniką palydinčių žmonių patirties.

Čia dirba vidinės patirties tyrinėjimo profesionalai, psichologai, psichoterapeutai, patirtį skaičiuojantys dešimtmečiais. Taip pat tai yra žmonės, kurie žino, kas yra tylos atsiskyrimai.

Idėjos autorius tylos grupes kartu su kolegomis organizuoja nuo 1990-ųjų, pats tyloje buvęs virš 500 dienų bei parašęs mokslinį darbą apie tylos išgyvenimą.

Pirmą perdegimo kliniką ves Dr. Artūras Deltuva ir Dr. Viktoras Keturakis.

24/10/2023

2 sav. atsiskyrimo programa, vadovaujantį darbą dirbantiems žmonėms, patiriantiems perdegimo požymius

05/12/2022

LRT radijo laidoje “Čia ir dabar” labai smagiai pasikalbėjome su Giedre Čiužaite apie introvertus ir dar daug ką 🙂

Uždaro būdo, drovesnius žmones aplinka dažnai spaudžia daugiau bendrauti, išsilaisvinti, esą tada jiems gyvenime labiau ...

23/10/2022

Dažnai pabrėžiama, kaip svarbu būti čia ir dabar, išgyventi dabarties akimirką. Tada, esą, liausimės be atvangos skubėję ateities link ir nuščiūsime ramybėje.

Apie tokią galimybę, tiksliau, negalimybę turbūt nuoširdžiausiai ir aistringiausiai savo “Išpažinimuose” rašė šv. Augustinas. Esame laikiškos būtybės, “besitęsiančios sielos”, kurios dabarties akimirkos niekada ir niekaip nesučiups - ji kaskart iš dar nesančios taps jau buvusia. Vis dėlto sustabdyti šį nenumaldomą (ateities) tapsmą (praeitimi) įsigudrino jau pirmieji graikų filosofai: išgyvenamą dabartį pavertę įsivaizduojama arba mąstoma - pašalinę iš jos patį laikiškumą, praeinamumą, tęsimąsi. Juk mąstyti - argi tai nereiškia būti?

Visai kituose kraštuose išgyventi “dabar”, regis, buvo bandyta visai kitaip - laikiškumą išdistiliuojant ne iš “dabar”, o iš… savęs. Juk jeigu man pačiam pavyktų sustoti ir nebesitęsti, tuo pačiu (man) sustotų ir nebepraeitų tas nepagaunamas “dabar”; iš netvaraus ir nykstančio jis virstų nekintančiu ir amžinai išgyvenamu. Negi amžinas “dabar”, amžinybė negali būti išgyvenama?

Ką reiškia (ką nors) išgyventi, gyventi? Išgyventi visišką nekintamumą, vienodumą, “tą patį” - ar mums tai įmanoma? Ir net jei būtų, ar turėtų mums kokią nors prasmę? Artimiausia tam (ir iš tiesų taip pat neįmanoma) patirtis veikiausiai yra niekio, mirties patirtis. Regis, gyvybė, gyvumas, “gyvas gyvenimas” mums įsivaizduojamas ir prieinamas būtent kaip kismas, eiga, nuolatinis šuolis iš “dabar” į “ten”, į “kita”.

Prancūzų mąstytojas Jacques Derrida rašė apie nenumatomos, planavimu nesudabartinamos ateities svarbą. Ateities, išlaikomos ir išgyvenamos kaip nežinomybė ir atvirumas tam, ko nevaldau, kas niekada netaps mano, man suprantama, čia ir dabar, visada liks “ten”, liks kitybe. Jausti, leisti sau išgyventi tokią ateitį kaip atvirą perspektyvą, kaip norą ar įtampą gyventi, nežinomybę, kuri laukia manęs ar aš jos laukiu, ir tik kurios dėka (mano gyvenime) gali kažkas įvykti. Ar galbūt tiksliau būtų pasakyti: mano gyvenimas gali (nuolat) įvykti tokios ateities dėka.

14/08/2022

Meistriškai tiksliai, iki skausmo ir kraupumo Hanya Yanagihara romane “Mažas gyvenimas” vaizduojamas traumos surakintas, kankinamas gyvenimas, kankinantis ir artimuosius, draugus. Taip pat tiksliai ir tikroviškai šiurpiai, mano galva, atskleidžiama savižudybės tema. Labai geras ir labai liūdnas romanas.

06/02/2022

Dialogo terapija - žodžių junginys, tiksliai atspindintis, ką darau: užmezgu ir palaikau pagalbos santykį su žmogumi, kai tos pagalbos jam prireikia, kai nebepavyksta jaustis ir būti savimi - pačiam savo gyvenime ir su kitais.

Mokiausi geštaltinės psichoterapijos institute “Dialogas”, sėkmingai išlaikiau egzaminą. Mokausi Gestalt Associates Training Los Angeles GATLA (JAV) vasaros seminaruose. Mokausi daugybėje atskirų užsiėmimų, seminarų, skirtų darbui su organizacijomis, porų terapijai, kūno terapijai, gedėjimui, depresijai, priklausomybėms, savižudybėms, nerimui, LGBT žmonėms etc. Mokiausi, budėdamas kaip savanoris (vėliau - supervizorius) prie Vaikų linijos telefono. Dar anksčiau Vilniaus universitete mokiausi filosofijos - matyti pasaulį smalsiai ir atvirai. Dvidešimt metų mokiausi iš vaikų ir paauglių juos mokydamas ir konsultuodamas. Ir dabar mokausi, kasdien, iš sėkmių, iš nesėkmių, iš kiekvieno sutiktojo.

Savo darbą suprantu kaip susitikimą - atvirą, sąžiningą, tiesų ir jautrų, kuris atėjusiajam sukuria progą su manimi ir per mane pamatyti, pajusti, kaip jis gyvenime ima slėptis arba gintis, arba kovoti, arba nuleisti galvą ir pasitraukti, arba kaip nors kitaip vis iš naujo rinktis ir gyventi ne tai, kas jam tikra ir svarbu. Neskubant, pamažu pamirštant tiksintį laikrodžio laiką ir pradedant jausti, kaip būnu, esu, tęsiuosi, gyvenu ir kaip jaučiuosi. Nuščiūvant ir įsiklausant. Kartais graudinantis, kartais juokiantis, o kartais - ir tai, ir tai tuo pat metu. Šie susitikimai - rimtas kasdienis (kassavaitinis) abiejų darbas, pasiryžimas ateiti, vėl ir vėl, ne tik ateiti, bet ateiti susitikti.

Konsultuoju suaugusius, individualiai ir poras.