03/03/2026
Respublikinės Panevėžio ligoninės, otorinolaringologijos skyriaus vedėja Vita Medelienė: „Pavojingiausia medicinoje ne klaidos, o abejingumas.“
„Atrodo, būti gydytoja buvau užprogramuota nuo vaikystės“, – sako Vita Medelienė. „Tėvai gana anksti pastebėjo mano norą padėti kitiems ir, matyt, visai neblogą reakciją stresinėse situacijose. Jei kas nors susižeisdavo, pribėgdavau pirma, ir rankose jau turėdavau vaistinėlę.“ -
Metams bėgant svarstė įvairias kryptis – gebėjimų ir smalsumo pakako ne vienam keliui. Tačiau lemiamu momentu medicina sugebėjo išlikti pirmoje vietoje. „O jei medicina – tuomet, žinoma, chirurgija.“ Nors ne vienas bandė įtikinti rinktis „ką nors paprastesnio“, ji iki šiol šypsosi prisiminusi tuos patarimus: „O kas gi medicinoje yra paprasta?“
Terapinės specialybės jai atrodo be galo sudėtingos, reikalaujančios milžiniško analitinio mąstymo. O operacinėje ji jaučia aiškumą, struktūrą, ramybę. „Ten viskas savo vietose – ir komanda, ir sprendimai, ir atsakomybė. Matyt, būtent ten ir turėjau atsidurti.“
Iš pradžių jos planuose buvo oftalmologija. Tačiau einant po paskaitų namo grupės draugas, šiandien jau jos vyras, pasiūlė: „O gal dar pabandyk ir otorinolaringologiją?“
„Pabandžiau. Ir, kaip matote, sėkmingai įklimpau“, – sako ji.
Studijų metu apie šią specialybę žinojo nedaug. Kursas buvo trumpas, net atrodė ne iki galo rimtas. „Kaip galima buvo taip klysti!“ – dabar juokiasi. Otorinolaringologija pasirodė nepaprastai plati ir dinamiška – nuo terapijos iki chirurgijos, nuo vaikų ligų iki onkologijos, nuo kaklo iki pat kaukolės pamato. „Tai sritis, kurioje telpa ir tikslumas, ir greiti sprendimai, ir ilgalaikis paciento lydėjimas.“
Didelę įtaką jos profesiniam stuburui turėjo gydytojas A. Abramavičius. „Iš jo mokiausi ne vien chirurgijos subtilybių – daug svarbiau buvo tai, ko vadovėliuose nerasi: neskubėti, išklausyti, pagalvoti prieš reaguojant.“ Konfliktą raminti, o ne kurstyti. O kartais – „tiesiog išmintingai patylėti.“ Toks derinys – profesionalumo, žmogiškumo ir paprasto nuoširdumo – reta dovana.
Metams bėgant jos santykis su medicina ne supaprastėjo, o priešingai – pagilėjo. „Paradoksas – kuo daugiau patirties įgyji, tuo mažiau viskas atrodo paprasta.“ Tai, kas prieš 5 ar 10 metų atrodė tvirta „evidence based“ tiesa, šiandien jau koreguojama. Mokslas juda, ir tu turi judėti kartu.
Gydytoja Vita sako esanti iš prigimties smalsi. „Ateina pacientas, kuris netelpa į algoritmus – ir tada prasideda galvos sukimas.“ Atvirai pripažįsta – jos konsultacijos užtrunka. Kartais labiau nei leidžia grafikas. Ir čia ji prisimena vieną mintį iš Andriaus Tapino knygos „Lošėjai, romantikai ir budeliai“ apie tapytojus: vieni per gyvenimą nutapo šimtus ar net arti tūkstančio paveikslų, kiti – vos keliasdešimt. Ir visi savaip reikšmingi.
„Pagalvojau – kuriame etape esu aš?“ – šypteli Vita. „Na, tikrai ne toje kategorijoje, kur arti tūkstančio.“
Greitis konsultuojant niekada nebuvo jos stiprioji pusė. Užtat svarbu, kad žmogus išeitų supratęs, kas su juo vyksta, kodėl pasirenkamas būtent toks gydymas ir ko tikėtis toliau. Jai konsultacija nėra tik diagnozės įrašas sistemoje – tai pokalbis, kuriame turi atsirasti aiškumas.
Labiausiai ją įkvepia sudėtingi klinikiniai sprendimai. „Tai tarsi galvosūkiai.“ Tas momentas, kai detalės susidėlioja į vietas, suteikia tikrą profesinį džiaugsmą. Tačiau medicina nėra intelektinis žaidimas. „Kartais jau spręsdama jauti: net jei galvosūkį išspręsi, neaišku, ar galėsi realiai padėti žmogui.“
Ir dar viena jos atvira mintis – emocinis ryšys su pacientu gali ir padėti, ir trukdyti. „Kai per daug įsitrauki, pradedi verstis per galvą, tai kliudo kritiškai priimti sprendimus, nuo tokių atvejų po to ir perdegi.“. Todėl ji mokosi balanso – būti empatiška, bet kartu racionali.
Šalia klinikinio darbo, koja kojon eina ir vadovaujančios pareigos. Vadovavimas skyriui atnešė naują atsakomybės sluoksnį. „Ir taip, ir taip – rolės ir papildo, ir konfliktuoja.“ Administraciniai sprendimai, dokumentai, derinimai atima laiką iš klinikos. „Laikas, kaip žinia, turi savybę nesidauginti.“ Tačiau vadovo pozicija suteikia galimybę keisti sistemą iš vidaus – pagerinti sąlygas kolegoms, supaprastinti procesus pacientams. „Kai pavyksta bent šiek tiek – atsiranda labai tylus, bet tikras pasitenkinimas.“
Jauniems gydytojams ji sako paprastai: „Neskubėk. Pirmiausia – apsižvalgyk. “Medicina nėra solo pasirodymas – tai komandinis sportas. Nebūk kategoriškas. „Tai, kas šiandien atrodo atgyvena, rytoj gali tapti vieninteliu įrankiu. Išmok ir tai. Bet koks įgūdis – tavo privalumas. Ypač regioninėje ligoninėje, kur ne visada turi visas galimybes po ranka. Ir dar – kuo mažesnė ligoninė, tuo svarbesni geri santykiai su visais. Nuo gydytojo iki slaugytojos, nuo administracijos iki registratūros. Nes galiausiai dirbate tam pačiam tikslui. O kai santykiai geri, ir darbas tampa lengvesnis.“
Gydytoja į Panevėžį ji atvyko beveik atsitiktinai – be artimųjų, be pažįstamų, net be ypatingo santykio su miestu. „Iki pradėdama dirbti, regis, nebuvau šiame mieste net apsilankiusi.“ Ar tapo namais? „Dar ne visai.“ Tačiau darbas regiono ligoninėje – istorija, kurios nekeistų. Čia darbo daug, galimybių taip pat, o jei turi iniciatyvos – erdvės realizuoti save tikrai netrūksta.
Ir jei reikėtų įvardyti didžiausią profesinį pasiekimą, ji atsakytų netikėtai: „Dar nedingęs noras tobulėti.“
„Kol išlieka smalsumas, kol kyla klausimų ir net sveiko nepasitenkinimo tuo, kas galėtų veikti geriau – tol juda ir profesinis kelias.“
