01/05/2025
Knygos rekomendacija. Georges Perec “Gyvenimas vartojimo instrukcija”.
Visiškai mane sužavėjusi literatūrinė mįslė, kantriam, atidžiam ir analizuoti mėgstančiam skaitytojui. Tiesą sakant, tam tikra prasme pačiai knygai reikia vartojimo instrukcijos. Pirma dalis gožia ir skandina detalėse - smulkiai aprašomi Prancūzijos daugiabučio kambariai, interjeras, juose esantys daiktai, paveikslai, smulkmenos. Ši gausa sukelia ilgesio, netekties jausmus. Ir galima nujausti vieną iš kūrinio žinučių - gyvenimas patiriamas per kasdienes smulkmenas, tokias kaip sausainių kąsnelis, žurnalas ant staliuko, žiebtuvėlis. Visi šie daiktai yra istorijų pasakotojai ir liudininkai. Tuo pačiu tokia ekspozicija tarsi sukuria sceną - namas apgyvendinamas. Toliau jungiamos gijos, kaip dėlionės kibukai ir pačiame kūrinyje.
Kai pradėjau skaityti knygą meta-lygmeny, ji mane visiškai pavergė, nes atsivėrė daug simbolinių nuorodų ir prasmių. Pradėjau galvoti, kodėl atsisakyta siužeto. Žmonės ar personažai yra perteikiami per jų aplinką, veiklą, bet iš esmės “iš išorės”, išvengiant vidinių išgyvenimų ar motyvų atskleidimo. Tad autorius išliko fenomenologinio aprašymo lygmeny, visas galimas interpretacijas, prasmes ir paaiškinimus palikdamas pačiam skaitytojui. Tam tikra prasme, visai kaip gyvenime - daugiausia mes matom išorinę gyvenimo pusę. Įspūdinga, kad prieduose gausi vardų rodyklė - sekant puslapiais, kur tas pats asmuo probėgšmais paminimas, irgi kyla jausmas, kad daugelį žmonių mes pažįstam iš tokių fragmentiškų “nuorodų”. Rodyklė lyg sukuria iliuzija, kad kažką bus galima suprasti, aprėpti pilnai - ir, štai.. Mes liekam nepažinūs.
Priedų skyrelis (kaip kad instrukcijoje), vertas atskiro dėmesio ir atidaus nagrinėjimo - pirmiausia, apstulbina sąrašų absurdiškumas grožiniame tekste, kurie sutalpinami kone 50 puslapių. Pati knygos struktūra vis tik slepia ne vieną prasmingą žinutę. Pagrindinis tekstas suponuoja, kad gyvenimas yra kažkas, kas patiriama per detales, jusles, kuriamas istorijas, o galima jo prasmė - nenutrūkstantis kūrybos aktas, paradoksaliai, neretai visiškai beprasmis (kaip centrinio veikėjo viso gyvenimo projektas). Rodyklė prieduose tam tikra prasme perteikia idėją, kad viskas, kas lieka gyvenimui pasibaigus - tik tapatumo fragmentai (vardai, vietovės, kiti tapatumui panaudojami elementai). Po Rodyklės pateikiama “Įvykių chronologija” - tarsi žmonių neretai naudojama bergždžia pastanga aprėpti gyvenimo sudėtingumą per laiko fragmentus. Tuo pačiu, tarp gimimo ir mirčių datų, galima pamatyti ir lemtingų pasirinkimų ar pažinčių datas, kurias šitaip galima įvardinti tik atsitraukus nuo įprasto ontinio gyvenimo detalumo. Dar galima rasti istorinių įvykių ir, norėtųsi sakyti, bereikšmių - pvz., lifto įrengimas. Tarsi, gyvenime reikšmingi ir nereikšmingi įvykiai eina kartu. Galiausiai, pateikiamas sąrašas “kai kurių šiame kūrinyje papasakotų istorijų priminimas”, pvz., pasakojimas apie meno kritiką, kuris ieškojo šedevro. Tarsi po mūsų gyvenimo, telieka tik archetipiniai asmeninės mitologijos fragmentai - ryškiausias įvykis, veikla, tapatumo detalė. Kaip kad kaimynas, kuris nešdavo šiukšles basas, nieko daugiau apie jį net nežinant.
Pagrindinio teksto struktūra irgi pasiūlo įvairių pamąstymų. Viso yra 6 dalys, kur pirmos keturios sudarytos iš 18-22 skyrelių, o paskutinės dvi - tik iš 11 ir 10. Gyvenimo naratyvai užsibaigia, kaip ir gyvenime, ir nebeatsiveria erdvė naujoms istorijoms. Toks melancholiškas pabaigos, prarandamos atminties ar energijos simbolis.
Įdomu, kad nepaisant labai kruopščiai sudarytos struktūros, įdėmiai nagrinėjant, galima pamatyti daug simbolinių lakunų - tuščių ertmių ir trūkstančių kibukų. Pavyzdžiui, naratyvai, pavadinti pavardėmis, yra kruopščiai numeruojami. Tačiau gabaliuko Bomonai 2 knygoje nėra - nors yra 3 ir 4 dalys. Kas nutiko tarp Bomono savižudybės (1) ir dukros nužudymo (3) yra tarsi tuščia potrauminė ertmė (2). Vietomis naratyvas išties dėliojamas pagal trauminio patyrimo ir trauminio naratyvo dėsnius - tie patys nutikimai vis perpasakojami, šiek tiek kitaip, tarsi kompulsinis pakartojimas ir patirties atkūrimas; naratyvams būdingas fragmentiškumas, trūkstančios, iškritusios istorijos dalys arba įsiveržiantys fragmentai; staigus naratyvo nutrūkimas arba nenoras ar negebėjimas sudėlioti nuoseklią liniją; galiausiai, didelis dėmesys detalėms irgi būdingas trauminės patirties užfiksavimui. Tam tikra prasme visos knygos struktūra turi trauminiam naratyvui būdingų bruožų. Ir galima justi gyvenimo pabaigos, netekčių, irimo temas.
Prisimarginau pieštuku knygos lapus, prisilipdžiau lapelių - ši knyga yra nuostabi gilių prasmių mozaika. Negadinant skaitymo malonumo kitiems, dar daug ką norėtųsi pasakyti ir aptarti. Epigrafas taiklesnis nei taiklus: “Žiūrėk išplėtęs akis, žiūrėk”.
