29/10/2025
Turbūt daugeliui pažįstamas tas dvilypis, ne itin malonus jausmas apimantis prieš paspaudžiant „dalintis“, prieš parodant savo darbą, kūrinį, ar tiesiog atskleidžiant savo požiūrį. Kiekvienas trokšta būti išgirstas, pamatytas, įvertintas. Tačiau klausimai „Ar aš nesu per daug?“, „Ar verta tai rodyti?“, „Ar verta apie tai kalbėti garsiai?“ – visuomet šalia. Individualioji psichologija šią įtampą interpretuoja kaip žmogaus pastangą siekti prasmingo ryšio tarp savęs ir kitų, pasaulio. Saviraiška, kūryba tampa būdu pasakyti: „Aš esu. Aš jaučiu. Aš matau savaip.“ Tačiau drauge kyla ir baimė: „O jei aš esu per daug?“ Šis vidinis balansavimas tarp noro išreikšti save, kurti ir baimės būti matomu – labai dažnas kūrybinių profesijų atstovų gyvenime.
Visgi troškimas išreikšti save kyla kiekvienam iš mūsų, tiesiog iš natūralaus žmogiško poreikio kurti ryšį. Kūryba iš esmės reikalauja atvirumo. Kai kuri – visiškai nesvarbu ką – atveri savo pasaulį. Tampi matomas. Saviraiška yra natūralus šio proceso elementas – tai poreikis išreikšti savo unikalias idėjas, suvokimus, talentus ir vertybes, mintis ir emocijas. Tai sveika individualumo išraiška, kuri stiprina priklausymo jausmą: „esu savitas, bet tuo pačiu ir naudingas, reikalingas kitiems“.
Tačiau pasirodyti, tapti matomu, reiškia tapti pažeidžiamu. Žmogus yra socialinė būtybė, ir jo savivertė formuojasi socialiniame kontekste. Adleris teigė, kad visos psichologinės problemos iš esmės yra būtent socialinio pobūdžio. Vertinimo baimė savo esme yra baimė būti atstumtam, atmestam ar pašieptam socialinėje grupėje. Dažnai ši baimė kyla iš vaikystės patirčių, kai vaikas jautėsi pernelyg ryškus, pernelyg jautrus ar pernelyg emocingas. Kai už iniciatyvą buvo sukritikuotas, kai tik už „tinkamą“ elgesį sulaukdavo pagyrimo, arba kai jautė, kad meilė yra sąlyginė – priklausanti nuo kitų vertinimo. Tokiu atveju saviraiška ima atrodyti pavojinga. Todėl tenka išmokti švelninti savo spalvas, tam, kad atitikti kitų lūkesčius. Tokiu būdu susiformuoja menkavertiškumo jausmas: jei būsiu savimi, galiu būti atstumtas. Suaugę šį klausimą nešiojamės toliau – tik dabar jis skamba subtiliau: „Ar verta pasirodyti? Ar mano balsas svarbus?“ Menkavertiškumo jausmas – ir natūralus pojūtis, kad kažko trūksta. Susiklosčius palankioms aplinkybėms šis jausmas skatina augimą ir siekį tobulėti. Visgi kartais menkavertiškumo patyrimas toks stiprus, kad verčia žmogų nuolat savimi abejoti. Šis konfliktas veda į vidinį paralyžių – žmogus trokšta kalbėti, kurti, veikti, bet kartu save negailestingai cenzūruoja. Atrodo pats save stabdo.
Tarp noro išreikšti save ir vertinimo baimės slypi mūsų autentiškumo šerdis. Autentiškumas kyla iš vidinės darnos, ne iš išorinės drąsos. Todėl tikrasis autentiškos saviraiškos šaltinis yra ne drąsa „pasirodyti“, o geras santykis su savimi. Kai išdrįstame nepaisant abejonių, drąsa nėra demonstratyvi – ji gyva, žmogiška, tikra. Tai vidinės laisvės ženklas: gebėjimas būti pažeidžiamam, bet išlikti atviram. Kai nebereikia įrodyti ir užtenka būti. Saviraiška tuomet tampa ne drąsos išbandymu, o natūraliu buvimo būdu – kai kalbame, kuriame, dalinamės, nes tai padeda jaustis gyviems ir susietiems.
Psichologinės konsultacijos tampa saugia erdve, kur pamažu galima leisti sau būti per daug.
Per daug jautriu. Per daug nuoširdžiu. Per daug jaučiančiu. Ir tie per daug tampa gilumu, savitumu, drąsa – vidine laisve. Mano tikslas padėti atskleisti, kad sutarimo su savimi jausmas kyla ne iš tobulumo siekio, ne iš bandymų įtikti ir patikti o iš švelnumo sau, drąsos būti netobulu. Labiausiai džiaugiuosi kai klientai ima nuoširdžiai smalsauti apie save, ieško savo galimybių ribų. Tikslu tampa nebe noras „įrodyti, kad esu pakankamai geras“, o savirealizacija, asmeninis augimas, noras prasmingai veikti pasaulyje.
Kartais reikia ne sprendimo, o vietos, kur galima išgirsti save.
Psichologinė konsultacija – tai kelionė nuo „turiu būti“ link „galiu būti“.
Būti pamatytam nėra pavojinga, kai sutarti su savimi.
https://ipkc.lt/tarp-noro-isreiksti-save-ir-baimes-buti-per-daug-matomu/
