Indrė Savulionė. Individualiosios psichologijos konsultacijos

06/09/2025

Gyvenimo etapas, kai vaikai paauga, darosi vis savarankiškesni ir neišvengiamai ima artėti laikas kai paliks namus, daugeliui moterų tampa itin jautriu. Gali kilti liūdesys, tuštumos jausmas, abejonės dėl savo vaidmens ar ateities planų.

Ši grupė skirta moterims, kurių vaikai auga, greit paliks ar jau paliko namus, kurių mamos vaidmuo keičiasi, todėl norisi pažvelgti į savo gyvenimą naujai ir drauge su kitomis moterimis atrasti naujas galimybes bei išteklius.

> Kodėl Individualioji psichologija?
Austrų psichologas, individualiosios psichologijos pradininkas, Alfredas Adleris teigė jog žmogaus stiprybė glūdi bendrystėje ir priklausymo jausme – tik būdami ryšyje su kitais, galime atrasti vidinę pusiausvyrą ir prasmės jausmą. Turbūt stipriausiai bendrystės jausmą patiriame būtent su savo vaikais. Ilgus metus esame jų kasdienybės dalis, esame šalia jiems augant, patiriant džiaugsmą ir liūdesį. Todėl natūralu, kad kai vaikai pakelia sparnus, o taip ilgai puoselėtas šeimos lizdas ima tuštėti, gali kilti sunkių jausmų.

Adlerio požiūriu, pokyčių metu svarbu:
> Stiprinti bendrumo jausmą – jausti, kad nesame vienos, jog mūsų patirtys turi prasmę bendrame žmonių gyvenimo kontekste.
> Atrasti iš naujo – sąmoningai peržiūrėti savo stiprybes, poreikius, vertybes ir juos pritaikyti naujoje gyvenimo situacijoje.
> Kūrybiškumas – kiekvienas žmogus gali kurti naujas galimybes ir gyvenimo kryptis, net jei senieji vaidmenys keičiasi.
> Drąsa keistis – mažais žingsniais judėti link pokyčių, nepaisant baimių ar abejonių. ..
Grupę ves:
Jovita Kriukelytė, psichologė, dirbanti pagal Adlerio psichologijos principus, dviejų vaikų (17 ir 19 m.) mama ir Indrė Savulionė, individualiosios psichologijos konsultantė, trijų septyniolikmečių mama.
..
Praktinė informacija
Trukmė: 7 susitikimai po ~ 1,5 val., sekmadieniais nuo 10:30 val.
Pradžia: Spalio 12 d.
Vieta: Vilnius, Žvėrynas
Dalyvių skaičius: iki 10 moterų
Kaina: 25 eur už susitikimą arba 160 eurų už visus susitikimus mokant iš anksto

Registracijos nuoroda > https://forms.gle/dzqvbZE1hzR2x4xZ6

17/07/2025

Ar kada nors jautėte, kad kuo labiau stengiatės viską kontroliuoti, tuo labiau gyvenimas ima slysti iš rankų?
Kuo tvirtesnis mūsų įsitikinimas kaip, kokiu greičiu procesas turi vykti, kaip turi atrodyti vieta kurioje gyvename, dirbame ar net atostogaujame, tuo mažiau vietos paliekame nuostabai ir kūrybiškam veikimui. Neretai sunku nustoti stengtis kontroliuoti,
nes tai suteikia nors ir iliuzinį, tačiau saugumo jausmą. Visgi tik kai lydimi smalsumo leidžiame sau patirtį gyvenimą, galime praverti duris naujiems atradimams ir tikram asmeniniam augimui.
..
Kiekvienam iš mūsų šiame kelyje reikia padrąsinimo. Jei suskambėjo - kviečiu susisiekti. Vilniuje galime susitikti gyvai, su gyvenančiais kituose miestuose - virtualiai. Susipažinimo (pirmasis) susitikimas - nemokamas.

08/06/2025

Pasak Paul Tillich - nerimas yra būsena, kurioje būtis suvokia savo galimą nebuvimą. Drąsa yra savęs teigimas nepaisant nebūties. Tai tema kurią nagrinėjome paskutinėje individualiosios psichologijos konsultantų supervizijoje su Gabija Jurgelyte.

Kartais gyvenimas tarsi sustingsta – atrodo viską užpildo kasdieniai įpročiai, formalumai ir atsakomybės. Filmas „Gyventi“ (angl. Living, 2022), sukurtas pagal mano taip mylimo Kazuo Ishiguro scenarijų, subtiliai atskleidžia tokio vidinio sąstingio būseną ir pabudimą iš jos. Pagrindinis šio filmo veikėjas ponas Viljamsas (nuostabiai įkūnytas aktoriaus Bill Nighy) – biurokratinės sistemos sraigtelis, kuris metų metus tiesiog funkcionuoja. Jo santykiai paviršutiniški, darbas – mechaniškas, o viduje – tuštuma. Tillich tokį gyvenimą įvardintų kaip bėgimą nuo būties, pasireiškiantį neurotiniais mechanizmais – vengimu, automatizmu, patologiniu nerimu. Ponas Viljamsas lyg ir atlieka savo vaidmenį, tačiau nesijaučia tikrai gyvenantis. Tai būklė, kurioje žmogus atsiriboja nuo savo egzistencinio nerimo – nerimo dėl mirties, beprasmybės, kaltės – pasirinkdamas saugų, bet ribotą ir nerealistinį gyvenimo modelį. Tillich teigia, kad vienintelis kelias įveikti tokį nerimą – tai drąsa būti. Ne vengti, ne atsiriboti, bet priimti nerimą ir vis tiek rinktis buvimą. Būtent tai ir daro Viljamsas: jis pasirenka vieną nedidelį, bet prasmingą veiksmą. Tai tampa jo atsakymu į klausimą: ką reiškia gyventi.

Kiekvienas į mano kabinetą užsukantis klientas, ieškantis prasmės, kovojantis su nerimu ar baime, iš tiesų ieško drąsos būti. Pasak A. Adlerio, kiekvienas žmogus anksti susiformuoja savitą gyvenimo kryptį, paremtą įsitikinimais apie save, kitus ir pasaulį. Tačiau jei ši kryptis ilgainiui tampa pernelyg siaura, gynybiška ar atitrūkusi nuo bendruomeniškumo jausmo, žmogus ima jausti vidinį konfliktą – dažnai pasireiškiantį kaip nerimas, prasmės stoka ar net fiziniai simptomai.

Pono Viljamso istorija gali tapti kvietimu permąstyti, koks yra mano indėlis į šį pasaulį. Jo pokytis – iš „reikia“ į „noriu“, iš „privalau“ į „prasminga“ – yra esminis žingsnis link tikrojo gyvenimo. Tai yra ir drąsa būti, apie kurią rašė Paul Tillich – drąsa susidurti su tuštuma, su baigtinumu, su savo ribotumu, ir vis tiek sakyti „taip“ gyvenimui.
Individualiosios psichologijos konsultantai padeda klientams pažinti jų unikalų gyvenimo stilių – tai, kaip reaguojama į sunkumus, kaip siekiama (ar vengiama) artumo, kaip ieškoma prasmės. Galbūt kaustantis nerimas tai ženklas, kad laikas keisti savo vaidmenį gyvenime? Galbūt laikas prisiimti daugiau atsakomybės? O gal, kaip ponui Viljamsui, laikas išdrįsti būti? Gyventi?

05/05/2025

Esu dėkinga tau už viską ką darai. Dėl savęs ir dėl mūsų. - tai mano dukros žodžiai užrašyti ant atviruko padovanoto per mamos dieną. Sunku apsakyti kiek stiprybės ir prasmės šiuose žodžiuose telpa.

Konsultacijose sulaukiu labai skirtingų moterų: vienos ilgisi vaikų, bet jų susilaukti negali; kitos žino, kad nenori tapti mamomis; trečios – jau yra mamos, bet jų kelias kupinas iššūkių, kaltės, nuovargio ar abejonių. Nėra to vieno teisingo būdo būti – tai adlerietiškos psichologijos šerdis.

Žvelgdami per individualiosios psichologijos prizmę, norėdami suprasti žmogų, turime suprasti jo santykius: su savimi, su kitais, su pasauliu. Motinystės klausimas – ne tik apie tai ar turiu vaikų, ar pati juos pagimdžiau, bet ir apie pasirinktą vaidmenį, priėmimą, gebėjimą neprarasti ryšio su savimi.

Moterys, kurios negali pastoti, neretai jaučia gėdą, lyg jų žmogiška vertė dėl to būtų sumenkusi. Adlerio požiūriu, šis vidinis skausmas yra susijęs su mūsų įsitikinimais apie save – ar „tokia“ esu reikalinga, vertinga, „normali“?

Moterys, kurios sąmoningai renkasi neturėti vaikų, taip pat neišvengia skausmo, jos susiduria su visuomenės, artimųjų nuostatomis, net abejonėmis, ar jos „tikrai moteriškos“. Bet tikrosios drąsos reikia pasirinkti ne tai, ko visi tikisi, o likti ištikima sau.

Moterys, kurios tampa mamomis, ir tik tuomet ima suvokti, kaip stipriai jų pasaulis pasikeitė. Ir tam atrodo tiesiog neįmanoma pasiruošti. Kyla klausimas: ar aš pakankama?

Kiekvienas iššūkis – kvietimas augti, bet tam reikalinga tinkama terpė. Pamatinis individualiosios psichologijos principas - bendrumo jausmas, čia labai svarbus: kiek leidžiame sau būti santykyje, kuriame galime tiek duoti, tiek gauti, kiek meilės, saviraiškos leidžiame sau patirti. Svarbiausia ne „tobulai“ atlikti vaidmenį, bet išlikti tikrume, ryšyje: su savimi, su kitais, su gyvenimo prasme.
Šią temą jautriai ir subtiliai paliečia filmas „Kitų žmonių vaikai“ (Les enfants des autres, 2022). Tai istorija apie moterį, kuri myli vaiką, kuris nėra jos. Apie motinystės ilgesį, kuris netelpa į tradicinius rėmus. Rekomenduoju.

1h 43m | Tous publics

24/04/2025

Iš viduramžių mus pasiekia švelnios mergelės vedančios drakoną už plonyčio, lyg šilko kaspinas, pavadžio archetipas.
Simbolinė šios scenos prasmė - šventasis Jurgis, ar kitas karžygys, čia jau nebe vienintelis gelbėtojas – princesė yra veikėja, dalyvaujanti procese. Mergelė pati tampa savo istorijos bendraautore.
Tai puikiai dera su individualiosios psichologijos idėja: mes patys turime prisiimti atsakomybę ir suvaldyti savo „vidinius drakonus“.

Ši istorija gali atrodyti simbolinė, gal net pasakiška. Tačiau psichologinėje erdvėje ji atskleidžia gilų, išmintingą santykio su savimi principą. Mes visi turime savų „drakonų“ – baimių, pykčių, skausmo prisiminimų, senų nuoskaudų, kaltės šešėlių. Ir dažnai pirmas impulsas – kovoti su tuo, bėgti, neigti, šalinti.
Bet gal kartais jų nereikia naikinti?
Gal užtenka pažvelgti, pripažinti ir... švelniai vesti juos šalia savęs. Kaip ta princesė. Ji pabaisos nesunaikino. Ji ją nuramino.

O jei vietoj kovos pasirinktume susitikti su tuo, kas mūsų viduje atrodo pavojinga?
Galbūt stiprybė yra ne kuo greičiau pabaisą sutramdyti. O gebėjime švelniai su ja pasilikti ir išbūti.

Psichologinio savęs pažinimo kelyje mes galime išmokti valdyti savo drakonus ne jėga, o švelniu ir kartu drąsiu dėmesiu. Ir dažnai – tuo ploniausiu: šilkinio kaspino vertės ryšiu su savimi.
Savistaba – tai tyli drąsa būti su savimi. Ne tik tada, kai jaučiamės tvirti ir gražūs, bet ypač tada, kai iškyla mūsų „pabaisos“. Kai neteisiame jų, o įsiklausome, ką jos mums sako. Dažnai jos kalba apie senus ilgesius, neišsakytus skausmus, apie tai, kas liko nepastebėta.
Drakonas šiuo požiūriu – tai dalis mūsų pačių, dažnai atstumta, užmiršta, nepripažinta.
Ji pasirodo tada, kai esame pervargę, kai jaučiamės menkaverčiai, kai bijome būti matomi tokie, kokie esame.
Savistaba individualiojoje psichologijoje nėra vien tik „mąstymas apie save“. Tai pasirinkimas pažvelgti į savo patyrimą be pasmerkimo. Tai gebėjimas išlaikyti ryšį su savimi net tada, kai mumyse kyla abejonės, gėda, pavydas ar ilgesys.

Mes galime pabandyti:
- užmegzti ryšį su ta savo dalimi, kuri atrodo nepriimtina,
- išgirsti ką ji man sako? kokią žinią neša?
- ir svarbiausia – būti.

02/04/2025

„Dabar labai tinkamas laikas atsigręžti į save, patyrinėti, kokiomis nuostatomis mes gyvename, per kokius akinius žvelgiame į pasaulį. Kaip sakė vienas išmintingas žmogus, koks mitas, toks ir miražas, t. y., kuo mes įsivaizduojame esant gyvenimą, tokį jį ir turime. Jei gyvenimas yra mūšio laukas, toks jis mums ir bus, nors aplinkui būtų taika. Jei gyvenimas – kelianti nerimą nesaugi vieta, visada rasime dėl ko nerimauti.“

Šiandien retas pokalbis susitikus su pažįstamais apsieina be karo temos. Ir nors Lietuvos kariuomenė ramina – ruoštis at...

26/02/2025

Rekomenduoju jei esat smalsus ir mėgstate populiariosios psichologijos knygas. Šioje - gan paprastai ir aiškiai išdėstyti teorijos pagrindai. Autorės tonas nėra kategoriškas, gan daug padrąsinimo, skatinimo ne pykti ar ieškoti kaltų o susitelkti ties suvokimu bei galimais veiksmais. Siūlomus pratimus kaži ar pavyks tikrai įgyvendinti savarankiškai, be kito žmogaus atspindžio; iš keleto jų sėmiausi įkvėpimo ir mano konsultacijose naudojamoms technikoms.

14/02/2025

Šį eilėraštį radau M. Scott Peck knygoje "Nepramintuoju taku".

12/02/2025

Ši knyga man kalba apie tai, kad gyvenimo prasmės neįmanoma „sužinoti“. Tačiau įmanoma gyventi su patyrimu, kad ši būtis, šis gyvenimas turi prasmę, yra pasmingi.

Šią knygą rekomenduoju dažnam, ypatingai jaunam žmogui einančiam nepramintu savęs pažinimo keliu.

06/02/2025

Kas būdinga romantiniams santykiams?
Kokius juos pažįstam? Santykiai gali būti duodantys / imantys, auginantys ar praturtinantys.

Ši skalė apibūdina santykių tipus nuo tokių kur daugiau polinkio kontroliuoti ar nustatyti apribojimus kito elgesiui, iki noro tapti kito augimo katalizatoriumi ir galiausiai iki tikrai lygiaverčių santykių.
...
Ar šioje skalėje galite atpažinti savo santykius? Galbūt keliuose, ar net visuose?

03/02/2025

Individualiosios psichologijos konsultantų asociacijos žiemos stovyklos ,,Meilės uždavinys ir aš" metu nagrinėtas A. Adlerio beveik prieš šimtmetį parašytas, bet aktualumo šiandien nepraradęs straipsnis.

1936 m. Alfredo Adlerio straipsnis “Meilė yra naujų laikų išradimas” buvo paskelbtas žurnale Esquire ir vėliau perspausdintas 1964 m. Vienas žymiausių šio žurnalo žurnalistų – rašytojas ir poetas George Sylvester Viereck (1884–1962) – pakoregavo straipsnio stilių, suteikdamas...

03/02/2025

Individualiosios psichologijos konsultantų asociacijos žiemos stovykla, ne tik galimybė susitikti kitus ,,adleriečius", bet ir pagilinti žinias apie individualiąją psichologiją, jos principų taikymą.

Šių metų stovyklos tema - ,,Meilės uždavinys ir aš" - palietė daugelį susirinkusių. Vyko daug įdomių ir įkvepiančių diskusijų ir pasidalijimų. Esu nepaprastai dėkinga už galimybę prisidėti prie šios stovyklos organizavimo.

Stovyklą atidarėme prašydamos keliais žodžiais apibudinti patį meilės fenomeną. Uždarydamos stovyklą pratimą pakartojome. Pirmąjį vakarą dažniausiai skambėję žodžiai buvo saugumas ir ramybė, besiskirstant iš daugelio lūpų nuskambėjo ir žodis - pastangos. Drįsčiau apibendrinti, jog prieita išvada - meilė tai veiksmažodis.

Katerina Dilinikaitiene Laura Vaiciukeviciute Kristina Aidietienė ačiū!!
..

Fotografijos Algirdas Brukštus