Terapinis santykis: Liubov Gorbas psichoterapija

13/08/2025

„Aš žinau, bet vis tiek skauda.“

Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu — tiek terapijoje, tiek kasdieniuose santykiuose — žmones, kurie jau daug apie save žino. Jie skaitė knygas, lankė seminarus, buvo ne vienoje terapijoje. Jie gali tiksliai įvardinti savo reakcijas ir suprasti, iš kur „išauga“ vienas ar kitas jausmas.

Ir vis dėlto jie ateina arba atsiveria su užklausa, kuri skamba maždaug taip:
„Aš suprantu, iš kur tai. Žinau, kad nereikia taip reaguoti. Bet skausmas vis tiek čia. Kartais jis užklumpa netikėtai — net situacijose, kurios logiškai neturėtų taip sužeisti.“

Nes žinoti — dar nereiškia išgyventi.

Tokiais momentais žmogus dalijasi labai stipria patirtimi – pasakoja, kaip po tam tikro įvykio jautėsi taip blogai, kad net ėmė elgtis nebūdingai sau.

O mes, norėdami palaikyti, kartais pakartojame tai, ką jis pats jau pasakė:
„Na, bet juk žinai, iš kur tai.“
„Svarbu, kad supranti, jog tai laikina.“

Tai dažnai nutinka ne iš abejingumo, o todėl, kad mums patiems sunku būti šalia kito skausmo. Galbūt neturime tam vidinių resursų, jaučiamės pervargę, ar kito jausmas pažadina mūsų pačių senas žaizdas. Tuomet nesąmoningai perkeliame pokalbį į logikos lygmenį — ten, kur saugiau.

Kartais būna ir taip: po kurio laiko mes jau bandome duoti žmogui tai, ko jis prašė anksčiau — dėmesį, šilumą, buvimą šalia. Bet tuo metu jis jau nebegali to priimti. Skausmas užpildė jį taip stipriai, kad belieka atsitraukti.

Tas atsitraukimas daugeliui pažįstamas iš vaikystės — kai išmokstama saugoti save vienatvėje, nes baisu palūžti ten, kur kas nors matys. Baisu gauti dar skaudžiau. Todėl geriau susitvarkyti vienam, tyliai.

Ir aš pati tai patiriu — tiek asmeniniuose santykiuose, tiek savo terapijoje. Kartais esu toje pusėje, kur skauda, o kartais — toje, kur sunku būti šalia kito jausmų. Abu vaidmenys kelia daug vidinių klausimų ir abu moko.

Galbūt verta klausti ne tik to, kuris bando palaikyti:
„Ar tikrai girdžiu kitą, ar labiau saugau save nuo jo jausmų?“,
bet ir to, kuriam skauda:
„Kas man trukdo priimti, kai man duoda? Ar bijau, kad bus per vėlu, per skaudu, per arti?“

Man atrodo, kad šie klausimai — abiem pusėms — gali tapti tiltu, kuris bent šiek tiek priartina vieną prie kito. Net jei atsakymai neateina iš karto.

07/08/2025

Šis įrašas priminė man apie mano motinystę.
Ir apie tas moteris, su kuriomis dirbu terapijoje – mamas, kurios labai nori savo vaikui duoti tai, ko pačios negavo vaikystėje.

Šilumą. Artumą. Buvimą šalia.
Ir aš jas labai suprantu. Nes pažįstu tą troškimą iš vidaus.

Tik kartais, kai labai stengiamės duoti viską, –
pamirštame save. Savo kvėpavimą. Kūną. Ribas. Norus.

Tada iš meilės daromi dalykai ima nebedžiuginti.
Lieka tik pareiga. Ir tą vidinį „aš nebegaliu“ tyliai išgyvenam vienos.

O juk vaikas mokosi iš mūsų ne tik, kaip būti mylimam.
Jis mokosi, kaip būti žmogumi.
Kaip ilsėtis. Kaip pasakyti „ne“. Kaip norėti. Kaip mylėti save.

Ir tada grįžta klausimas, kurį dažnai gvildenam ir terapijoje:
kaip būti su kitu – neprarandant savęs?

Aš nežinau, ar visada įmanoma išlaikyti tobulą pusiausvyrą.
Bet žinau, ko noriu.

Aš noriu, kad man būtų gera su savo dukra.
Ne tik jai – su manimi.

Kad norėčiau būti kartu ne tik todėl, kad „reikia“,
o todėl, kad jaučiu širdyje ryšį. Kad gyva. Kad tikra.

Kad ji matytų šalia savęs žmogų,
kuris moka mylėti ir kitus,
bet nepamiršta ir savęs.

Su šiluma,
Liubov
Geštalto psichoterapijos praktikė

"Kuo mažiau būnu su savo vaikais, tuo labiau mėgaujuosi motinyste" - išgirdau, suklusau ir ... suvokiau, kad tame yra daug tiesos, NORS skamba kiek... nejaukiai.
..na, nes gvildenant tai logiškai išeitų, kad labiausiai mėgaujiesi, kai su vaikais visai nebūni 🤔

Bet, matyt kažkuriame taške yra pusiausvyra.

Tikriausiai tapti mamomis nesirenkame su tikslu "mėgautis motinyste" - tai būtų itin rizikingas ir labai hedonistiškas pasirinkimas, beveik pasmerktas nesėkmei. Nes tik dalis patyrimų auginant vaikus siejasi su malonumais ir džiaugsmais. Vis tik labai daug jų atsiremia į pareigas, atsakomybes, rūpestį, rodos, nesibaigiančią veiksmų karuselę, kam reikia valos, jėgų, pastangų, kartais ir "perlipimo per savo galimybių ribas", nelygu kokios kitos aplinkybės tuo metu gyvenime yra.

Bet viena yra labai aišku - kai visam tam krūviui įveikti turime daug meilės ir energijos kuro - tada viskas sekasi paprasčiau ir daugiau dalykų galima išlaikyti toje "džiugiojoje motinystės patyrimų pusėje".

O turėti kažkiek lūkesčių ir svajonių motinyste pasidžiaugti - natūralu ir žmogiška.

Kad žmogus jaustųsi laimingu žmogumi - jis turi gyvenime patirti džiaugsmų ir malonumų. Panagrinėjus fiziologinį laimės patyrimo pagrindą tai yra labai aišku.

Taip ir kad mama jaustųsi laiminga mama - ji turi motinystėje patirti pasimėgavimo tuo akimirkų.

Jei tam nelieka jėgų, užsisuka labai nemalonus užburtas ratas - nepasimėgauju, nepasikraunu, dar labiau senku, o dar labiau išsekdama turiu dar mažiau resursų pasimėgauti. Ir taip kelias iki dugno, kritinės ribos, depresijos...

Tada ateina tokios sunkios dienos, kai visus jausmus užtvindo beviltiškumas, bejėgystė ir pradeda rodytis, kad šie sunkumai, ši savijauta juose yra TIKROJI mūsų realybė ir joje būsime įkalintos amžinai. O kai atrodo, kad palengvėjimo nenusimato, tada kur kas sunkiau tiesiog kantriai susiimti ir giliai kvėpuojant išlaukti.

Ir atrodo, kad nenusimato nei akimirkos pertraukėlės nuo viso to kankinimo - nes mūsų perkaitusiai nervų sistemai bet koks dirginimas yra lyg kankinimas - tada kur kas daugiau šansų, kad "čia ir dabar" imsime ir susprogsime, išsitaškysime, aprėksime, kažką sudaužysime, trenksime durimis taip, kad tinkas pabirs.

Tad išeitis yra pertraukos tarp sukimosi toje motinystės karuselėje - kai galime iš tos karuselės išlipti, galva nustoja suktis, ramiai pakvėpuojame, kūnas atsipalaiduoja nuo įtampos, viską pamatome kitu žvilgsniu, tarsi persikeičiame, o tada jau grįžus į tą karuselę ji lyg ir ne taip greit sukasi, lyg ir spėjame pamatyti gražias akimirkas, jau ir resursų jomis pasidžiaugti atsiranda, netgi kūnas lengviau išskiria laimės hormonus, kai pats yra atsipalaidavęs ir streso hormonai nepaima viršaus.

Tad taip, pabuvus atskirai, sugrįžus mėgautis motinyste yra lengviau.

31/07/2025

Retai pavyksta rašyti.
Dažnai laukiu įkvėpimo, tinkamesnio momento… O gal tiesiog esu atsargi 🫣
Tačiau vakarykštė sesija su klientu priminė man pačią save – tą, kuri buvo pačioje asmeninės terapijos pradžioje. Kai tik svajojau, kad vieną dieną tapsiu terapeute. Ir įkvėpė parašyti šį tekstą.
Iškilo pažįstama tema:
„Vėl kapstaisi. Pats viską prisigalvojai.“
Ir tai sako ne šiaip kas nors, o artimi žmonės.
O paskui – ir gydytojas:
„Jūs per daug jautrus. Liaukitės galvoti. Tai – ne problema.“
Ir tada žmogus sėdi ir galvoja:
Gal su manimi iš tikrųjų kažkas negerai?
Gal aš tiesiog išsigalvoju tą skausmą, kurio niekas nemato?..
Aš pažįstu šį jausmą. Aš pati ten buvau.
Man irgi sakė: „Kam tu viską taip jauti? Geriau gyventum kaip visi.“
Bet būtent tada, kai nepaklausiau, prasidėjo tikras gyvenimas.
Aš nesakau, kad viską būtina analizuoti.
Kartais žmogus tikrai pasimeta – įstringa begaliniame galvojime.
Bet dažniau ši paieška tampa vieninteliu būdu atrasti save ten, kur kažkada niekas nepamatė.
Ir kai tokiu momentu žmogui pasakai: „Tu viską išsigalvoji“ –
tai beveik tas pats, kas pasakyti: „Tavęs nebuvo. Tavo skausmo nebuvo. Tavo patirties nebuvo.“
Bet juk žmogus buvo. Jis jautė. Jis ieškojo. Tik ne pagal kažkieno instrukciją.
Kartais kelias link paprasto „jaustis gerai“ būna visai ne paprastas.
Ne todėl, kad žmogus „mėgsta kapstytis“,
o todėl, kad per daug buvo kažkada išstumta, nutildyta, išgyventa vienumoje.
Kūne liko atmintis. Viduje – įtampa, kuriai niekas nesuteikė vardo.
Ir dabar, norint gyventi lengviau, tenka eiti ten, kur anksčiau net savęs neįsileisdavai.
Tai ne mazochizmas. Ne hipochondrija.
Tai – bandymas pagaliau leisti sau gyventi.

22/05/2025

Šiandien – apie smalsumą

Kai pirmą kartą atėjau į terapiją, man atrodė, kad turiu pasikeisti – greitai, teisingai, stipriai. Ieškojau, ką su savimi „padaryti“, kad pagaliau būčiau gera, verta, rami.

Tik vėliau supratau: joks pokytis neįvyksta per prievartą.
Tikras pokytis prasideda tada, kai vietoj „kaip save sutvarkyti?“ atsiranda klausimas:
– Kas vyksta manyje?
– Kodėl man sunku? Ko ilgiuosi? Kaip iš tikrųjų jaučiuosi?

Rašydama baigiamąjį darbą apie savęs pažinimą terapiniame santykyje, vis dažniau sustoju ties vienu žodžiu – smalsumas.

Ne tas, kuris vertina ar teisia. Ne tas, kuris ieško „teisingo atsakymo“.
O švelnus, gyvas smalsumas, leidžiantis pažvelgti į save be kaltės. Tiesiog – susidomėti.
Ne tam, kad pasitaisyčiau, o tam, kad suprasčiau, kaip gyvenu.

Anksčiau man atrodė, kad galvoti apie save – tai savanaudiška.
Dabar žinau: kai leidžiu sau suprasti save, tampa lengviau būti ir su kitais.

Toks vidinis žvilgsnis nekeičia visko per naktį.
Bet jis keičia – giliai.
Ir jei šiandien viduje jautiesi pasimetęs ar pasimetusi, gal nebūtina iš karto viską taisyti?
Gal pirmas žingsnis – tiesiog atsigręžti į save. Be spaudimo. Su trupučiu smalsumo.

Aš tuo keliu einu pati.
Ir norėjau tuo pasidalinti.

09/05/2025

🌸 Mamų psichikos sveikatos dienos proga: kai mama pavargsta…

Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu iš moterų: „Pavargau būti mama.“ Šį jausmą pažįstu ir pati – todėl norisi pasidalinti šiuo tekstu, kaip mažu palaikymu visoms mamoms, kurios šiuo metu gal jaučiasi pavargusios, išsekusios ar tiesiog… nebelaimingos.

Apie perdegimą darbe girdime dažnai. Bet apie motinystės perdegimą – kalbama mažai. Visuomenėje vis dar gajus mitas, kad vaikai – tai tik džiaugsmas. O jei jauti kitaip – „kažkas su tavimi ne taip“. Bet tai netiesa.

Noriu pasakyti – normalu kartais jausti liūdesį, vienatvę, neviltį ar nuovargį. Tai nereiškia, kad esi bloga mama.

Aš pati esu 4 metukų dukrytės mama. Žinau, ką reiškia patirti viską – nuo širdį glostančio džiaugsmo iki noro tiesiog pabūti viena. Būna dienų, kai jėgų – visai nėra. Kai net save sunku atpažinti. Jei tau pažįstama bent viena iš šių eilučių:

• sunku būti su vaiku, nors labai jį myli;
• liūdna, kad nebegali gyventi kaip anksčiau;
• sunku patikėti, kad kada nors bus lengviau

Gali būti, kad išgyveni perdegimą. Tai nėra tavo silpnumas. Tai – signalas, kad reikia švelnumo, rūpesčio ir palaikymo. Taip, ir tau...

Motinystė – tai ne tik nauja pradžia, bet ir atsisveikinimas su ankstesniu gyvenimu. Prarandame dalį laisvės, tylos, laiko sau. Ir nors daug kas sako, kad „taip ir turi būti“, tai nereiškia, kad nereikia gedėti.

Dar sunkiau, kai aplinka siunčia prieštaringas žinutes:
🔸 „Džiaukis, juk vaikai – dovana!“
🔸 „Kiti visai neturi vaikų – o tu skundiesi?“
🔸 „Tu visą dieną namie – kodėl pavargai?“

Tokios frazės skaudina ir priverčia užsidaryti. Priverčia tylėti. Bet emocijos niekur nedingsta – jos kaupiasi.

🌱 Leisk sau jausti tai, ką jauti.
Tu neprivalai būti visada laiminga. Tu neprivalai visko ištverti viena.
Tu gali pavargti. Ir gali prašyti pagalbos.

Tavo jausmai – svarbūs. Tavo ribos – vertingos. Tu – ne viena.

Mamų psichikos sveikatos dienos proga, linkiu visoms mamoms – išgirsti save. Ir pasirūpinti savimi taip, kaip rūpinatės kitais. 💛
🌱 Kur ieškoti pagalbos ir palaikymo?

Jei skaitant šį tekstą atpažinai save – noriu palikti ir konkrečią kryptį:

✨ Svetainėje mamamumsrupi.lt/emocines-pagalbos-kontaktai (https://www.mamamumsrupi.lt/emocines-pagalbos-kontaktai/) – rasi emocinės pagalbos kontaktus mamoms.

✨ Taip pat „Mama mums rūpi“ organizuoja nemokamus renginius, kurie gali būti tavo kelio pradžia:
• Gegužės 14 d. renginys (https://www.facebook.com/events/602931532781310)
• Gegužės 16 d. renginys (https://www.facebook.com/events/1213112026987562)

🌸 Skirk sau laiko. Rūpintis savimi – ne prabanga, o būtinybė.
Nuo mažų žingsnių prasideda dideli pokyčiai. Jei šis tekstas palietė – pasidalink juo su mama, kuriai dabar to gali reikėti.

Su šiluma –
Liubov

Nuotrauka iš asmeninio archyvo :)

08/05/2025

Ši savaitė kažkokia ypatinga.🤪

Antras postas per kelias dienas – man tai retas dalykas.
Bet kai širdyje gyva – kai daug jausmų, minčių, įkvėpimo – norisi dalintis.

Pastaruoju metu intensyviau dirbu kaip psichoterapijos praktikė.
Ir man nuoširdžiai patinka tai, ką darau.
Patinka būti kontakte.
Patinka, kad žmonės ateina – ne todėl, kad „reikia“, bet todėl, kad nori pažinti save.
Patinka smalsauti apie juos – ir kartu su jais pabandyti pažadinti smalsumą apie save pačius.
Patinka matyti, kaip kažkas susijungia. Kaip akys nušvinta. Kaip kažkas viduje ima keistis – kartais tyliai, vos pastebimai.

Širdis džiaugiasi. Jaučiu įkvėpimą.
Rašydama galvoju – ar čia mano klientai tokie nuostabūs, ar aš tokia gera psichoterapeutė?😂🫠
Gal tiesiog mūsų susitikimas – tai kažkas ypatingo.☀️
Žinau, dar visko bus šiame kelyje.
Bet noriu prisiminti šią akimirką. Įsidėti ją į savo laimių dėžutę.❤️
Šiandien jaučiu – esu ten, kur man būti gera.🫂

07/05/2025

Ryšyje…

Vakar ir vėl pajutau, kaip terapinis santykis gali tapti gyva erdve savęs pažinimui. Keičia ne teorijos ar „teisingi atsakymai“, o buvimas. Tikras. Gyvas. Kartais nepatogus, bet tikras.

Geštalto terapijoje sakoma – kontaktas gydo. Kai galiu būti šalia kito žmogaus – jo liūdesyje, abejonėse, tylos akimirkoje – tuo pačiu esu ir šalia savęs. Ir tas ryšys tampa veidrodžiu: kokia esu, ko ilgiuosi, kur slepiuosi, o kur jau ryžtuosi atsiverti.

Tą patį patyriau ir būdama kliente. Ilgi terapijos metai padėjo man kurti santykį su savimi – neidealų, ne visada aiškų, bet tikrą. Išmokau likti šalia kitų – ne nešti atsakymus, o eiti kartu, jų tempu.

Vakardienos sesijoje vėl stebėjausi, kiek daug žmoguje noro gyventi tikriau. Kaip iš tylos, iš drąsos būti netobulam gimsta artumas.

Kelias į save – ne visada lengvas, bet labai gyvas. Ir aš dėkinga, kad galiu jame būti. Ir lydėti kitus – švelniai, jų ritmu…

11/03/2025

Sveikinu su Kovo 11-ąja! 💛💚❤️

Laisvė – tai ne tik šalies nepriklausomybė, bet ir mūsų teisė jausti, būti savimi, rinktis savo kelią. Kartais didžiausi barjerai kyla ne iš išorės, o iš vidaus – iš baimių, abejonių, įprastų „reikia“ ir „privalau“.

Tad šiandien linkiu ne tik švęsti, bet ir stabtelėti – kur slypi jūsų asmeninė laisvė? Ką galite padaryti dėl jos jau dabar?

Su švente! 💛💚❤️

08/03/2025

Moterys ir jų pasauliai ✨🌿🌸

Mes tokios skirtingos. Vienos tyliai neša pasaulį ant savo pečių 🌍, kitos juokiasi iki ašarų 😂. Vienos rūpinasi visais aplink ❤️, kitos pagaliau mokosi rūpintis savimi 💆‍♀️. Kartais pavargstame būti stipriomis, bet net ir tada mumyse lieka jėga – švelni, gyva, tikra 💫.

Moteris – tai ne tik grožis ar rūpestis 💖. Tai istorijos 📖, perduodamos iš kartos į kartą, tai ryšiai 🤝, kurie mus laiko net tada, kai pačios jaučiamės griūvančios

Šiandien linkiu – būti savimi 💕. Su visomis spalvomis 🎨, abejonėmis 🤔 ir drąsa gyventi taip, kaip norisi ✨.

Su Kovo 8-ąja, brangiosios! 🌷💃🎉

16/02/2025

🇱🇹 Vasario 16-oji – diena, kai Lietuva pasirinko laisvę.
Su Vasario 16-ąja – Lietuvos laisvės švente!
Už laisvę – ir išorėje, ir viduje. 🇱🇹❤️

14/02/2025

Tikiu, kad tikra meilė prasideda nuo santykio su savimi, tačiau klesti santykyje su kitu. Šiandien linkiu visiems pastebėti meilę – mažuose, paprastuose akimirkose. Ir svarbiausia – nepamiršti parodyti meilę sau. Gražios šventės!
❤️

15/01/2025

Kas yra terapinis santykis?

🌟 Įsivaizduokite, kad stovite ant slenksčio į pasaulį, kuriame jūsų jausmai yra priimami, o baimės tampa žingsniais savęs supratimo link. Terapinis santykis – tai daugiau nei pokalbiai. Tai erdvė tyrinėti savo vidinį pasaulį.

💭 Dažnai gyvenime susiduriame su chaosu, neužtikrintumu, abejonėmis. Kartais norisi palaikymo, bet baimė atsiverti ar jausmas, kad nesame suprasti, mus sustabdo. Kaip atrasti vietą, kurioje galime būti priimti tokie, kokie esame?

🤝 Terapinis santykis yra erdvė, kurioje svarbiausia – jūsų jausmai, jūsų istorija, jūsų kelionė. Tai nėra vieta ieškoti „teisingų“ atsakymų. Čia kartu tyrinėjame emocijas, ieškome sąmoningumo ir naujų būdų būti su savimi.

💚 Šio santykio pagrindas – pasitikėjimas, pagarba ir priėmimas. Terapijos metu jūs turite galimybę atrasti daugiau apie save ir tyrinėti tai, kas svarbiausia jums.

✨ Terapinis santykis gali tapti raktu į geresnį savęs supratimą ir priėmimą. Jei jaučiatės pasiruošę pradėti šią kelionę, kviečiu susisiekti.

📩 Susitikime gyvai Vilniaus senamiestyje arba internetu.

#психология #психотерапия #психотерапия