07/08/2025
Šis įrašas priminė man apie mano motinystę.
Ir apie tas moteris, su kuriomis dirbu terapijoje – mamas, kurios labai nori savo vaikui duoti tai, ko pačios negavo vaikystėje.
Šilumą. Artumą. Buvimą šalia.
Ir aš jas labai suprantu. Nes pažįstu tą troškimą iš vidaus.
Tik kartais, kai labai stengiamės duoti viską, –
pamirštame save. Savo kvėpavimą. Kūną. Ribas. Norus.
Tada iš meilės daromi dalykai ima nebedžiuginti.
Lieka tik pareiga. Ir tą vidinį „aš nebegaliu“ tyliai išgyvenam vienos.
O juk vaikas mokosi iš mūsų ne tik, kaip būti mylimam.
Jis mokosi, kaip būti žmogumi.
Kaip ilsėtis. Kaip pasakyti „ne“. Kaip norėti. Kaip mylėti save.
Ir tada grįžta klausimas, kurį dažnai gvildenam ir terapijoje:
kaip būti su kitu – neprarandant savęs?
Aš nežinau, ar visada įmanoma išlaikyti tobulą pusiausvyrą.
Bet žinau, ko noriu.
Aš noriu, kad man būtų gera su savo dukra.
Ne tik jai – su manimi.
Kad norėčiau būti kartu ne tik todėl, kad „reikia“,
o todėl, kad jaučiu širdyje ryšį. Kad gyva. Kad tikra.
Kad ji matytų šalia savęs žmogų,
kuris moka mylėti ir kitus,
bet nepamiršta ir savęs.
Su šiluma,
Liubov
Geštalto psichoterapijos praktikė
"Kuo mažiau būnu su savo vaikais, tuo labiau mėgaujuosi motinyste" - išgirdau, suklusau ir ... suvokiau, kad tame yra daug tiesos, NORS skamba kiek... nejaukiai.
..na, nes gvildenant tai logiškai išeitų, kad labiausiai mėgaujiesi, kai su vaikais visai nebūni 🤔
Bet, matyt kažkuriame taške yra pusiausvyra.
Tikriausiai tapti mamomis nesirenkame su tikslu "mėgautis motinyste" - tai būtų itin rizikingas ir labai hedonistiškas pasirinkimas, beveik pasmerktas nesėkmei. Nes tik dalis patyrimų auginant vaikus siejasi su malonumais ir džiaugsmais. Vis tik labai daug jų atsiremia į pareigas, atsakomybes, rūpestį, rodos, nesibaigiančią veiksmų karuselę, kam reikia valos, jėgų, pastangų, kartais ir "perlipimo per savo galimybių ribas", nelygu kokios kitos aplinkybės tuo metu gyvenime yra.
Bet viena yra labai aišku - kai visam tam krūviui įveikti turime daug meilės ir energijos kuro - tada viskas sekasi paprasčiau ir daugiau dalykų galima išlaikyti toje "džiugiojoje motinystės patyrimų pusėje".
O turėti kažkiek lūkesčių ir svajonių motinyste pasidžiaugti - natūralu ir žmogiška.
Kad žmogus jaustųsi laimingu žmogumi - jis turi gyvenime patirti džiaugsmų ir malonumų. Panagrinėjus fiziologinį laimės patyrimo pagrindą tai yra labai aišku.
Taip ir kad mama jaustųsi laiminga mama - ji turi motinystėje patirti pasimėgavimo tuo akimirkų.
Jei tam nelieka jėgų, užsisuka labai nemalonus užburtas ratas - nepasimėgauju, nepasikraunu, dar labiau senku, o dar labiau išsekdama turiu dar mažiau resursų pasimėgauti. Ir taip kelias iki dugno, kritinės ribos, depresijos...
Tada ateina tokios sunkios dienos, kai visus jausmus užtvindo beviltiškumas, bejėgystė ir pradeda rodytis, kad šie sunkumai, ši savijauta juose yra TIKROJI mūsų realybė ir joje būsime įkalintos amžinai. O kai atrodo, kad palengvėjimo nenusimato, tada kur kas sunkiau tiesiog kantriai susiimti ir giliai kvėpuojant išlaukti.
Ir atrodo, kad nenusimato nei akimirkos pertraukėlės nuo viso to kankinimo - nes mūsų perkaitusiai nervų sistemai bet koks dirginimas yra lyg kankinimas - tada kur kas daugiau šansų, kad "čia ir dabar" imsime ir susprogsime, išsitaškysime, aprėksime, kažką sudaužysime, trenksime durimis taip, kad tinkas pabirs.
Tad išeitis yra pertraukos tarp sukimosi toje motinystės karuselėje - kai galime iš tos karuselės išlipti, galva nustoja suktis, ramiai pakvėpuojame, kūnas atsipalaiduoja nuo įtampos, viską pamatome kitu žvilgsniu, tarsi persikeičiame, o tada jau grįžus į tą karuselę ji lyg ir ne taip greit sukasi, lyg ir spėjame pamatyti gražias akimirkas, jau ir resursų jomis pasidžiaugti atsiranda, netgi kūnas lengviau išskiria laimės hormonus, kai pats yra atsipalaidavęs ir streso hormonai nepaima viršaus.
Tad taip, pabuvus atskirai, sugrįžus mėgautis motinyste yra lengviau.
