Terapinis santykis: Liubov Gorbas psichoterapija

Terapinis santykis: Liubov Gorbas psichoterapija Psichoterapeutė | Geštalt psichoterapija. Dirbu su nerimu, santykiais, traumomis, saviverte, vienišumu, perdegimu ir priklausomybių tematika.

Man svarbus terapinis santykis ir tikras dialogas. „Kaip tu dabar?“
📍 Vilnius + online | LT / RU Esu geštalto terapijos praktikė. Savo darbe remiuosi tikru santykiu - vieta, kurioje galima tyrinėti, atrasti ir išbūti su tuo, kas dar nebuvo pamatyta. Konsultuoju suaugusiuosius online ir gyvai (Vilniuje)
Susisiekti: terapinissantykis@gmail.com

Advento gruodžio 5 d. 🎄Pastaruoju metu vis pastebiu, kad kvėpavimas man tampa tarsi mažas priminimas: ei, aš čia ☀️🫂Todė...
05/12/2025

Advento gruodžio 5 d. 🎄

Pastaruoju metu vis pastebiu, kad kvėpavimas man tampa tarsi mažas priminimas: ei, aš čia ☀️🫂

Todėl šiandien kviečiu pabandyti ir jus - ne taisyti, ne gilinti, o tiesiog trumpam sustoti ir pajusti, kaip oras įeina ir išeina.

Mažas veiksmas.
Kartais duoda labai daug vietos viduje.🌌

04/12/2025

Tęsiu adventą.🎄
Gruodžio 4 d.

Šiandien pati pagavau save bėgančią galvoje, o kūnas… likęs kažkur už nugaros.
Tai sustojau ir paklausiau:
„Nu, kūne, kaip tu dabar?“

Ir žinot - jis pasakė daugiau, nei tikėjausi.
(Nors, deja, niekada neatsako žodžiais 🫣😂)

Tad kviečiu ir Jus akimirkai pastebėti:
kaip laikosi Jūsų kūnas dabar?

Be taisymo, be spaudimo, tik su smalsumu. ☀️
Kartais kūnas pasako daugiau nei mintis.

Paleidom.☀️Pagaliau. Aš labai jaudinuosi - mano vidinis kritikas eina iš proto 🫣😂Mūsų su Geštalto terapija - Vytis Židan...
02/12/2025

Paleidom.☀️
Pagaliau. Aš labai jaudinuosi - mano vidinis kritikas eina iš proto 🫣😂

Mūsų su Geštalto terapija - Vytis Židanavičius pirmas tikras pokalbis „Kaip tu dabar?“ jau gyvas.
Jame kalbam apie tai, ko kartais tyliai tikimės iš terapijos.
Apie nusivylimus, realybę, santykį.
Be idealizavimo - tokie, kokie esame.

Jei norisi pabūti šalia ir pasiklausyti - labai kviečiam.
Gal kažkur tarp mūsų žodžių rasit ir save.

🎧 Pirmas epizodas čia:
https://youtu.be/JyM3IBHxtU8?si=t6LWHsoUdYZj7G5H
arba čia:
https://open.spotify.com/episode/3cNRt0SqiQe4u9LgTmjrhT?si=4REUJJTrQMai_-FDri6pJQ

Ačiū, jei būsit kartu. 🤍

Su šiokia tokia įžanga, šį kartą kalbame apie tai, ko galime tikėtis (arba) nesitikėti terapijoje. Gero klausymo!

Gruodžio 2 d. - mažas grįžimas į saveŠiandien kviečiu paklausti savęs:„Kaip aš dabar?“Ne kaip „turėčiau“, o kaip iš ties...
02/12/2025

Gruodžio 2 d. - mažas grįžimas į save

Šiandien kviečiu paklausti savęs:
„Kaip aš dabar?“

Ne kaip „turėčiau“, o kaip iš tiesų esu.
Tiesiog trumpai pastebėti ir pabūti su tuo.

01/12/2025

Štai ir gruodis. ❤️‍🔥
Man jis visada ateina su lengvu chaosu - kamščiai, eilės, triukšmas ir mieste, ir viduje.
Ir aš kiekvienais metais iš naujo mokausi neprarasti savęs tame greityje.

Praėjusiais metais dalinausi savo pirmuoju advento ciklu - mažais terapiniais sustojimais.
Tai tapo prasminga ir man, ir jums, todėl ši tradicija grįžta.

Šiemet ji bus švelnesnė, gilesnė ir dar labiau susijusi su tuo, kuo pati gyvenu.
Nes šiemet kartu su kolega Geštalto terapija - Vytis Židanavičius paleidome tinklalaidę „Kaip tu dabar?“ - apie tikrumą, ryšį ir žmogišką buvimą.
Ir labai norėčiau dalelę tos gyvybės atnešti ir į advento dienas.

Tikrumas, aiškumas ar mažas vidinis sustojimas - jei tai pasieks bent vieną žmogų, man jau bus verta.

🕯️ Advento ciklas: 24 sugrįžimo į save akimirkos.
🎧 „Kaip tu dabar?“ - tinklalaidė apie buvimą, smalsumą ir ryšį.
🎥https://youtube.com/
🎙️ https://open.spotify.com/show/1H1duuK9tFrynsLkEr4hKD?si=13013c5a115e4cef
(pirmas epizodas - netrukus)

Pagaliau - pirmas blynas. 🫣🥰Šiek tiek jaudulio, truputis juoko, o daugiausia -  tikrumo.„Kaip tu dabar?“ - pristatome mū...
13/11/2025

Pagaliau - pirmas blynas. 🫣🥰
Šiek tiek jaudulio, truputis juoko, o daugiausia - tikrumo.

„Kaip tu dabar?“ - pristatome mūsų su Geštalto terapija - Vytis Židanavičius kūrinį.
Tinklalaidę apie santykį, smalsumą, buvimą ir dar šį tą daugiau.

Pirmas trumpas epizodas - susipažinimui ir kvietimui sekti toliau.
Jei norisi gyvo turinio - užsuk.
Būsime dėkingi, jei palydėsite šią pradžią.🙏

Mus jau galite pamatyti „YouTube“:
https://youtu.be/zEYToyy278A?si=4X-RZuUgUayZ40FH

ir išgirsti „Spotify“:
https://open.spotify.com/show/1H1duuK9tFrynsLkEr4hKD?si=13013c5a115e4cef

Iki kitų kartų ☀️

Tai tinklalaidė apie tikrumą ir paprastumą. Nieko pernelyg sudėtingo čia nerasite, apart dviejų žmonių, kurie dalijasi savo pamąstymais apie psichoterapiją, ...

🍂Ruduo atėjo: dažniau lyja, greičiau temsta - bet viduje vis dar turiu šiek tiek šviesos.Atnaujinau savo erdvę - šiek ti...
16/10/2025

🍂Ruduo atėjo: dažniau lyja, greičiau temsta - bet viduje vis dar turiu šiek tiek šviesos.

Atnaujinau savo erdvę - šiek tiek perstačiau, susikūriau ramumo kampą.
Ji vis dar ta pati vieta, kur galima sustoti, išgirsti ir leisti jausmams pasirodyti.

Terapinis santykis - atvira erdvė tam, kas viduje.
Čia žmonės ateina kalbėtis, jausti, ieškoti savęs ir leisti sau būti taip, kaip būnasi.☀️






Spalio 10-oji - Pasaulinė psichikos sveikatos diena.Šiandien noriu parašyti apie vieną iš man svarbiausių psichinės svei...
10/10/2025

Spalio 10-oji - Pasaulinė psichikos sveikatos diena.

Šiandien noriu parašyti apie vieną iš man svarbiausių psichinės sveikatos aspektų - santykį.
Apie tai rašiau ir savo baigiamajame darbe, kurį ką tik apgyniau praėjusį šeštadienį. Ir nors gynimas jau įvyko, viduje dar gyvena noras tuo dalintis toliau - nes tai ne tik tema, bet ir gyvenimo dalis.

Psichikos sveikata - tai ne tik emocinis atsparumas ar streso valdymas.
Tai ir galimybė turėti saugią erdvę būti su tuo, kaip jautiesi.
Kur nereikia šypsotis, kai verki viduje.

Kartais mano darbe tai atrodo taip paprasta - du žmonės sėdi vienas priešais kitą.
Ir vis dėlto tai viena iš sudėtingiausių vietų - išbūti kartu.
Būti šalia, kai kitam skauda. Ne bėgti, ne taisyti - o tiesiog būti.
Ir tuo pačiu - išlikti savimi, neištirpti kitame.

Aš ir pati vis dar mokausi to kasdien-kaip likti su žmogumi, kai sunku,kaip netylėti, bet ir neprimesti,
kaip būti reikalingai, bet ne gelbėtoja.

Matau daug žmonių, kurie ilgisi ryšio, bet kartu jo bijo.
Bijome būti atstumti, nepriimti, „per daug“.
Ir aš pati to bijau.
Bet tuo pačiu žinau - tai kelias atgal į save.
Per kitą. Per santykį.

Ir kai tai pavyksta - kai žmogus pajunta, kad net ir toks: „Aš galiu būti“ -
kažkas atsileidžia. Lyg būtų iškvėptas ilgas, sulaikytas kvėpavimas. 🫂☀️




Užkliuvau už istorijos, kuri mane labai palietė. Noriu pasidalinti savo atliepiu į ją.Šią istoriją parašė mergaitės, tur...
21/08/2025

Užkliuvau už istorijos, kuri mane labai palietė. Noriu pasidalinti savo atliepiu į ją.

Šią istoriją parašė mergaitės, turinčios autizmo spektro sutrikimą, mama.

Ji labai atvirai papasakojo apie pirmuosius savo motinystės metus: kaip dukra verkdavo, nesileisdavo apkabinama, valgydavo tik grikius ir bananus, kalbėdavo daugiausia frazėmis iš filmukų. Kaip pati mama naktimis suko galvoje vis tuos pačius klausimus: „Gal nėštumo metu kažką dariau ne taip? Gal kalti gimdymai? Gal genai?“ Ji vedžiojo vaiką pas gydytojus, skaitė bauginančias istorijas internete, ieškojo atsakymų – ir vis labiau jautė, kad jie svetimi, kad jų bijo. Net į privatų darželį jų nepriėmė. O į įprastą mama net nebebandė kreiptis – buvo įsitikinusi, kad ir ten jų nelauks.

Ir tada įvyko tai, kas pakeitė visą jos pasaulį.

Dukrą priėmė į paprastą darželį. Ir niekas nekalbėjo apie „ypatingus vaikus“ ar „įtrauktį“. Jie tiesiog sakė: „Visi vaikai skirtingi“. Ir su ja elgėsi taip pat, kaip su kitais.
• „Aš juk negaliu kiekvieno vaiko nurengti – tegul mokosi pati.“
• „Žaislus už savęs susitvarko visi.“
• „Maistas pas mus visiems vienodas.“

Ir dar – padėdavo. Vaikai su pasididžiavimu sakydavo: „Aš pataisiau Veronikai kepurę!“, „Aš padėjau užsisegti sagutes“. Jiems tai buvo garbė – padėti „mūsų mažylei“.

Ir po truputį mergaitė pradėjo keistis: valgyti įvairiau, susitvarkyti žaislus, pati rengtis, dalyvauti šventiniame vaidinime. O mama staiga pastebėjo – atsirado žmonių, kurie neanalizuoja, nekaltina, nedalina „protingų patarimų“. Jie tiesiog priima jos vaiką tokią, kokia ji yra.

Žinoma, galima būtų be galo diskutuoti: ką mama padarė „ne taip“, kur buvo klaida, ką reikėjo daryti kitaip. Mes juk visi mėgstame ieškoti priežasčių, analizuoti.

Bet šis pasakojimas ne apie tai.

Man jis apie kitką. Apie tai, kad kartais viską pakeičia ne žinojimas, ne teorijos, o paprastas žmogiškumas. Pamatyti kitą. Priimti jį. Būti šalia.

Ir tada pasaulis tampa truputį šiltesnis. Ir atsiranda viena laiminga mama daugiau.

Man taip gera žinoti, kad tokių žmonių yra. Ir kad jie – paprasti, eiliniai žmonės. Terapijoje dažnai tas pats: labiausiai gydo ne paaiškinimai ir ne analizė, o žmogiškas „aš šalia, aš tave matau“.

Linkiu visiems šilumos širdyje. ☀️

„Aš žinau, bet vis tiek skauda.“Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu — tiek terapijoje, tiek kasdieniuose santykiuose — ...
13/08/2025

„Aš žinau, bet vis tiek skauda.“

Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu — tiek terapijoje, tiek kasdieniuose santykiuose — žmones, kurie jau daug apie save žino. Jie skaitė knygas, lankė seminarus, buvo ne vienoje terapijoje. Jie gali tiksliai įvardinti savo reakcijas ir suprasti, iš kur „išauga“ vienas ar kitas jausmas.

Ir vis dėlto jie ateina arba atsiveria su užklausa, kuri skamba maždaug taip:
„Aš suprantu, iš kur tai. Žinau, kad nereikia taip reaguoti. Bet skausmas vis tiek čia. Kartais jis užklumpa netikėtai — net situacijose, kurios logiškai neturėtų taip sužeisti.“

Nes žinoti — dar nereiškia išgyventi.

Tokiais momentais žmogus dalijasi labai stipria patirtimi – pasakoja, kaip po tam tikro įvykio jautėsi taip blogai, kad net ėmė elgtis nebūdingai sau.

O mes, norėdami palaikyti, kartais pakartojame tai, ką jis pats jau pasakė:
„Na, bet juk žinai, iš kur tai.“
„Svarbu, kad supranti, jog tai laikina.“

Tai dažnai nutinka ne iš abejingumo, o todėl, kad mums patiems sunku būti šalia kito skausmo. Galbūt neturime tam vidinių resursų, jaučiamės pervargę, ar kito jausmas pažadina mūsų pačių senas žaizdas. Tuomet nesąmoningai perkeliame pokalbį į logikos lygmenį — ten, kur saugiau.

Kartais būna ir taip: po kurio laiko mes jau bandome duoti žmogui tai, ko jis prašė anksčiau — dėmesį, šilumą, buvimą šalia. Bet tuo metu jis jau nebegali to priimti. Skausmas užpildė jį taip stipriai, kad belieka atsitraukti.

Tas atsitraukimas daugeliui pažįstamas iš vaikystės — kai išmokstama saugoti save vienatvėje, nes baisu palūžti ten, kur kas nors matys. Baisu gauti dar skaudžiau. Todėl geriau susitvarkyti vienam, tyliai.

Ir aš pati tai patiriu — tiek asmeniniuose santykiuose, tiek savo terapijoje. Kartais esu toje pusėje, kur skauda, o kartais — toje, kur sunku būti šalia kito jausmų. Abu vaidmenys kelia daug vidinių klausimų ir abu moko.

Galbūt verta klausti ne tik to, kuris bando palaikyti:
„Ar tikrai girdžiu kitą, ar labiau saugau save nuo jo jausmų?“,
bet ir to, kuriam skauda:
„Kas man trukdo priimti, kai man duoda? Ar bijau, kad bus per vėlu, per skaudu, per arti?“

Man atrodo, kad šie klausimai — abiem pusėms — gali tapti tiltu, kuris bent šiek tiek priartina vieną prie kito. Net jei atsakymai neateina iš karto.

Šis įrašas priminė man apie mano motinystę.Ir apie tas moteris, su kuriomis dirbu terapijoje – mamas, kurios labai nori ...
07/08/2025

Šis įrašas priminė man apie mano motinystę.
Ir apie tas moteris, su kuriomis dirbu terapijoje – mamas, kurios labai nori savo vaikui duoti tai, ko pačios negavo vaikystėje.

Šilumą. Artumą. Buvimą šalia.
Ir aš jas labai suprantu. Nes pažįstu tą troškimą iš vidaus.

Tik kartais, kai labai stengiamės duoti viską, –
pamirštame save. Savo kvėpavimą. Kūną. Ribas. Norus.

Tada iš meilės daromi dalykai ima nebedžiuginti.
Lieka tik pareiga. Ir tą vidinį „aš nebegaliu“ tyliai išgyvenam vienos.

O juk vaikas mokosi iš mūsų ne tik, kaip būti mylimam.
Jis mokosi, kaip būti žmogumi.
Kaip ilsėtis. Kaip pasakyti „ne“. Kaip norėti. Kaip mylėti save.

Ir tada grįžta klausimas, kurį dažnai gvildenam ir terapijoje:
kaip būti su kitu – neprarandant savęs?

Aš nežinau, ar visada įmanoma išlaikyti tobulą pusiausvyrą.
Bet žinau, ko noriu.

Aš noriu, kad man būtų gera su savo dukra.
Ne tik jai – su manimi.

Kad norėčiau būti kartu ne tik todėl, kad „reikia“,
o todėl, kad jaučiu širdyje ryšį. Kad gyva. Kad tikra.

Kad ji matytų šalia savęs žmogų,
kuris moka mylėti ir kitus,
bet nepamiršta ir savęs.

Su šiluma,
Liubov
Geštalto psichoterapijos praktikė

"Kuo mažiau būnu su savo vaikais, tuo labiau mėgaujuosi motinyste" - išgirdau, suklusau ir ... suvokiau, kad tame yra daug tiesos, NORS skamba kiek... nejaukiai.
..na, nes gvildenant tai logiškai išeitų, kad labiausiai mėgaujiesi, kai su vaikais visai nebūni 🤔

Bet, matyt kažkuriame taške yra pusiausvyra.

Tikriausiai tapti mamomis nesirenkame su tikslu "mėgautis motinyste" - tai būtų itin rizikingas ir labai hedonistiškas pasirinkimas, beveik pasmerktas nesėkmei. Nes tik dalis patyrimų auginant vaikus siejasi su malonumais ir džiaugsmais. Vis tik labai daug jų atsiremia į pareigas, atsakomybes, rūpestį, rodos, nesibaigiančią veiksmų karuselę, kam reikia valos, jėgų, pastangų, kartais ir "perlipimo per savo galimybių ribas", nelygu kokios kitos aplinkybės tuo metu gyvenime yra.

Bet viena yra labai aišku - kai visam tam krūviui įveikti turime daug meilės ir energijos kuro - tada viskas sekasi paprasčiau ir daugiau dalykų galima išlaikyti toje "džiugiojoje motinystės patyrimų pusėje".

O turėti kažkiek lūkesčių ir svajonių motinyste pasidžiaugti - natūralu ir žmogiška.

Kad žmogus jaustųsi laimingu žmogumi - jis turi gyvenime patirti džiaugsmų ir malonumų. Panagrinėjus fiziologinį laimės patyrimo pagrindą tai yra labai aišku.

Taip ir kad mama jaustųsi laiminga mama - ji turi motinystėje patirti pasimėgavimo tuo akimirkų.

Jei tam nelieka jėgų, užsisuka labai nemalonus užburtas ratas - nepasimėgauju, nepasikraunu, dar labiau senku, o dar labiau išsekdama turiu dar mažiau resursų pasimėgauti. Ir taip kelias iki dugno, kritinės ribos, depresijos...

Tada ateina tokios sunkios dienos, kai visus jausmus užtvindo beviltiškumas, bejėgystė ir pradeda rodytis, kad šie sunkumai, ši savijauta juose yra TIKROJI mūsų realybė ir joje būsime įkalintos amžinai. O kai atrodo, kad palengvėjimo nenusimato, tada kur kas sunkiau tiesiog kantriai susiimti ir giliai kvėpuojant išlaukti.

Ir atrodo, kad nenusimato nei akimirkos pertraukėlės nuo viso to kankinimo - nes mūsų perkaitusiai nervų sistemai bet koks dirginimas yra lyg kankinimas - tada kur kas daugiau šansų, kad "čia ir dabar" imsime ir susprogsime, išsitaškysime, aprėksime, kažką sudaužysime, trenksime durimis taip, kad tinkas pabirs.

Tad išeitis yra pertraukos tarp sukimosi toje motinystės karuselėje - kai galime iš tos karuselės išlipti, galva nustoja suktis, ramiai pakvėpuojame, kūnas atsipalaiduoja nuo įtampos, viską pamatome kitu žvilgsniu, tarsi persikeičiame, o tada jau grįžus į tą karuselę ji lyg ir ne taip greit sukasi, lyg ir spėjame pamatyti gražias akimirkas, jau ir resursų jomis pasidžiaugti atsiranda, netgi kūnas lengviau išskiria laimės hormonus, kai pats yra atsipalaidavęs ir streso hormonai nepaima viršaus.

Tad taip, pabuvus atskirai, sugrįžus mėgautis motinyste yra lengviau.




Retai pavyksta rašyti.Dažnai laukiu įkvėpimo, tinkamesnio momento… O gal tiesiog esu atsargi 🫣Tačiau vakarykštė sesija s...
31/07/2025

Retai pavyksta rašyti.
Dažnai laukiu įkvėpimo, tinkamesnio momento… O gal tiesiog esu atsargi 🫣
Tačiau vakarykštė sesija su klientu priminė man pačią save – tą, kuri buvo pačioje asmeninės terapijos pradžioje. Kai tik svajojau, kad vieną dieną tapsiu terapeute. Ir įkvėpė parašyti šį tekstą.
Iškilo pažįstama tema:
„Vėl kapstaisi. Pats viską prisigalvojai.“
Ir tai sako ne šiaip kas nors, o artimi žmonės.
O paskui – ir gydytojas:
„Jūs per daug jautrus. Liaukitės galvoti. Tai – ne problema.“
Ir tada žmogus sėdi ir galvoja:
Gal su manimi iš tikrųjų kažkas negerai?
Gal aš tiesiog išsigalvoju tą skausmą, kurio niekas nemato?..
Aš pažįstu šį jausmą. Aš pati ten buvau.
Man irgi sakė: „Kam tu viską taip jauti? Geriau gyventum kaip visi.“
Bet būtent tada, kai nepaklausiau, prasidėjo tikras gyvenimas.
Aš nesakau, kad viską būtina analizuoti.
Kartais žmogus tikrai pasimeta – įstringa begaliniame galvojime.
Bet dažniau ši paieška tampa vieninteliu būdu atrasti save ten, kur kažkada niekas nepamatė.
Ir kai tokiu momentu žmogui pasakai: „Tu viską išsigalvoji“ –
tai beveik tas pats, kas pasakyti: „Tavęs nebuvo. Tavo skausmo nebuvo. Tavo patirties nebuvo.“
Bet juk žmogus buvo. Jis jautė. Jis ieškojo. Tik ne pagal kažkieno instrukciją.
Kartais kelias link paprasto „jaustis gerai“ būna visai ne paprastas.
Ne todėl, kad žmogus „mėgsta kapstytis“,
o todėl, kad per daug buvo kažkada išstumta, nutildyta, išgyventa vienumoje.
Kūne liko atmintis. Viduje – įtampa, kuriai niekas nesuteikė vardo.
Ir dabar, norint gyventi lengviau, tenka eiti ten, kur anksčiau net savęs neįsileisdavai.
Tai ne mazochizmas. Ne hipochondrija.
Tai – bandymas pagaliau leisti sau gyventi.

Address

Liejyklos Gatvė 3
Vilnius
01144

Website

https://youtube.com/@kaiptudabar?si=bxIH3-5Mr9uw4eM_, https://open.spotify.com/show/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Terapinis santykis: Liubov Gorbas psichoterapija posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Terapinis santykis: Liubov Gorbas psichoterapija:

Share

Share on Facebook Share on Twitter Share on LinkedIn
Share on Pinterest Share on Reddit Share via Email
Share on WhatsApp Share on Instagram Share on Telegram