https://www.facebook.com/1654206888194086/

Tylos Garsai, Vilnius (2025)

20/09/2025

2025/09/20
Pabaiga
Šiandien visa diena skirta kelionei. Tarp skrydžių turim 10 val Stanstedo orouoste. Sunkus laikas laukti, puikus susitvarkyti įspūdžius ir mintis. Visas tas dienas kai keliavom, atrodė, kad kelias yra iššūkis, sunkus ir neįprastas atostogų būdas. Skundėmės kojomis, kuprinėmis, kalnais, kilometrais ir didžioji jūsų dalis palaikė ir drąsino 🙏. Bet visas fokusas tame, kad realiai drąsos reikia grįžti namo. Camino laikas lyg susispaudžia, čia viską patiri greičiau, intensyviau, spalvingiau. Tiek žmonės, tiek fiziniai ir emociniai pojūčiai gali keistis akimirksniu. Kaip pvz: išėjus iš Pontevedros ryte ėjom minioje piligrimų ir man nuo ryto skaudėjo kairę pėdą. Bet tik nusukus į Espiritual atkarpą ir vėl likus vienom, išsijungė ir pėdos skausmas, nes tie "zarazos mane ryškiai nervino" 🫣 Galit juoktis ir netikėt, bet kelyje tai dėsningumas: pripažįsti, įvardyji, išgyveni ir skausmas/maudimas paleidžia.
Tai gi, viskas sukasi aplink baisingu greičiu. Man viena pagrindinių Camino dovanų yra atsakomybių nebuvimas. Kelyje tu nesi nei dukra, nei mama, nei žmona, nei darbuotoja... Tu per visą dieną turi tik vieną tikslą: nuleiti iš taško A į tašką B ir viskas!!! Eiti ir būti savimi arba tiksliau bandyti prisiminti ar tiesiog leisti pačiam sau būti savimi. Man patinka tas lengvumas! Ir dabar kai reikia grįžti namo- sustingsti, nenori. Kaip į buitį ir darbą atsinešti to atostogų lengvumo? Kaip nesiparinti ir neparinti kitų? Kaip nepasiduoti spaudimui ar kaip nespausti pačiai savęs ir išlaikyti tą pojūtį viduje?
Kadangi kelią pradėjom nuo posakio "mes kapibaros" (komentuose įdėsiu nuorodą), baigdamos vis dar tikimės, kad liksim jomis grįžus 😁
Noriu palinkėti visiems kas gali/ jaučia poreikį - imti ir išdrįsti - praeiti Camino, jį nuspalvinti savo spalvomis ❤️
Ačiū, Sofja Levit , kad nuėjai su manim mano paskutinį Camino! 😘

20/09/2025

2012/09/18
Visiška tamsa
Pasirinkom išsukti iš standartinio Camino Portugues į Espiritual kelią dėl rekomenduojamų nerealių vaizdų. Todėl būtinai didžiąją dalį jų reikėjo praeiti visiškoje tamsoje 😁 išėjom iš albergo 06:58, laikas lyg ir standartinis, bet kadangi iš karto nusukom į medžių tankynę, nesimatė lygiai nieko. 40 min ėjom pasišviesdamos taką telefonais. Eiti tamsoje - kitokia patirtis. Girdi garsus, jauti kvapus, bet nematai iš kur jie. Laisvai paleista vaizduotė šioje tamsoje užpildė protui nepasiekiamas erdves. Buvo puikus laikas!
Prasibrovus pirmąjai šviesai pro medžių lapiją ir "kvapiją" pasimatė tikrai stulbinami vaizdai, žadinantys lyg ir niekad realiai neturėtus, bet tokius tikrus prisiminimus iš kažkur giliai giliai.Tapenom be pusryčių nejausdamos alkio ir nuovargio, nes akys maitino visus septynis (ar kiek ten jų yra tų čaktinių) kūnus.
Labai rami, graži, civilizuota diena. Daug gamtos, vandens, vynuogynų. Kadangi aš vakar kalne išleidau visas emocijos, o Sofja ne- tai šiandien jai migrena (čia tik mano subjektyvus pastebėjimas). Tįsėmės ramiai su nuostabiais ilgais sustojimais. Sofja gi, atrado savyje vynuogių ragavimo ekspertę. Kadangi ėjom per nesibaigiančius įvairiausių rūšių vynuogynus, ji pasileido plaukus 😁 ragavo slapčia, gaudavo dovanų mėlynas, žalias, geltonas, violetines...
Atėjus į Vilanova de Arousa (nakvynės vietą) pirmą kartą išsimaudėm.
Gera graži diena!
Kaip sakė tas pats kalno olandas per pietūs prie vyno taurės: - šiandien beveik kaip atostogos! 😁🥰

19/09/2025

2025/09/17
Negirk dienos be vakaro...
Pasistengsiu (realiai tai prisiversiu) prisiminti tą dieną ir tą kalną, kuris nužudė manyje "rašytoją", draugystę ir paleido visa jėga savigailos mechanizmą...
Tai gi, diena prasidėjo lengvai ir smagiai. Ėjom kalvom miške, kur nuostabiai kvepėjo eukaliptai. Perbraukus ranka per krūmų ar medelių jaunus lapelius, susirinkdavau rasą ir prausiausi ja. Vidinis vaikas džiūgavo tokia iš pasakų ar dainų atėjusia procedūra. Ėjom plepėjom, tylėjom, mėgavomės. Vidury nieko radom nuostabiai skaniai prabangius pusryčius, o priėjus pajūrio miestelį Combarro ėmėm vos ne žuvėdrų balsu klykti kaip faina. Miestukas mielas ir švarus, pilnutėlis smulkių suvenyrų pardavyklų ir kavinukių. Susiradom prie vandens staliuką, užsisakėm šviežiai pagautų midijų (kurios buvo tokios šviežios, kad net dar su jūržolėm). Aš iš tos laimės, kad pagaliau nieko neskauda, kad kuprinės svoris nebevargina ir realiai jaučiamės civilizuotose atostogose, įkaliau du "vino bianco", užsipostinau facebooke kaip viskas nerealiai gerai, nes iki nakvynės liko tik 8 km ir diena nuostabi!
Tada kalnas...
400m aukštyn. Iš pradžių vyno variklis veikė nepriekaištingai. Tada vsio... karštis, kalno statumas, asfaltas, plynė. Po truputį išsinaudojo ir geros nuotaikos resursas ir tada prasidėjo konsteliacija... dešnės kojos kelio skausmas tiek sustiprėjo, kad kas 5m turėjau stoti dėl staigaus veriančio skausmo. Bet ėjau ar labiau šliaužiau- judėjau. Įkaliau diclofenako. Šlubavau. Sonia lygiai tokia pat- vos gyva (jai realiai buvo gal net ir blogiau, nes neturėjo vyno jėgos) ėmė dėl manęs jaudintis. Mane rūpestis nervino (taip, tokia jau aš st...va). Nesileidau į kalbas. Ir ant pačio kalno viršaus mus pasivijo olandas, kuris tapo emociniu paleidimo raktu. Sofja jo bandė prašyti elastinio binto mano kojai, aš košiau per dantis, kad man nieko nereikia. Ji nebeištvėrė. Ir kaip kokios kobros ėmėm spjaudytis nuodais: išsisiuntinėjom, išsirėkėm, susipykom ir išsiskyrėm (kokiom 20-čiai minučių). Nuovargio emocijos buvo paleistos. Aš ėmiau bliauti. Su snargliais ir pavaitojimais. Klausiau savęs kodėl negaliu priimti pagalbos? Kas tai per mechanizmas? Gyvenime neturiu jokių skrupulų pasiprašyti pagalbos, kartais net galiu priversti man padėti, o čia... kai skauda... visas kūnas nueina pagaugais vien pagalvojus apie kažkieno rūpestį. Atrodo, geriau nusibaigsiu, bet neleisiu kam nors prisiliesti. Iš kur tas "Aš Pati"?
Na ok... pasiekėm albergą, vakarieniavom ir tvarkėmės tylomis. Vis dar nešiojomės savo vidinius išgyvenimus labai gyvus ir spalvotus.
P.s. draugystė atgijo tik kitą rytą. Tamsoje...

16/09/2025

2025/09/16
Kalnas
Geriausia naktis visoje kelionėje. Išmiegojom be prabudimų ❤️
Labai bijojau šios dienos. Gąsdino 160 m pakilimas. Realiai net priverčiau Sofją prieš išeinant prisėsti ir sukalbėti maldą. Bet velnias ne toks baisus, kaip bažnyčia piešia 😁. Šiandien dar kartą pasitvirtino mano miško meilė, nes visas pakilimas ėjo mišku su pora mažų miestelių. Momentais miško kvapai, garsai ir dar kažkas, ko nemoku pavadinti, susispausdavo lyg į eterį. Oras tapdavo tankus ir einant juo apimdavo nuostabus, nepakartojamas jausmas - lyg maitinantis, gydantis, transformuojantis... bet tai netikslu, nes neturiu tinkamų žodžių tam apibūdinti. Kosmosas! 🙏
Užšokom ant kalno (realiai net aukščiau nei reikia- paklidom) ir nepajutom nei nuovargio, nei kuprinių svorio.
Šiandien jau ir kūnai priprato prie kelio. Kojos, klubai, pečiai- viskas funkcionavo, buvo darbinga ir neskausminga. Grįžus į civilizaciją gražioj terasoj pasimėgavom kava ir pamažu atvykom į nakvynės vietą- albergą už 10€. Atsiimsim už keletą ramių naktų...
P.s. labai noriu taurės balto šalto vyno, tad eisim dar vakarot (gersiu viena 🤭)

15/09/2025

2025/09/14
Sofjos dienos įrašas. Dėkui!!!!

https://www.facebook.com/share/v/1FRtghRwkr/

15/09/2025

2025/09/15
Ai...
Guliu, va, jau baltoj patalinėj išmirkusi vonioje su Donner kebab skrandyje. Ko dar norėt? Gyvenimas yra gražus! ❤️
Na, ok... dabar realybė. Kadangi prieš tai irgi miegojom nesveikai prabangiai: kiekviena atskirame kambaryje su nuosavu san. mazgu ir be jokių kitų mielų (😬) piligrimų, tai ryte labai nesinorėjo keltis, buvau lėta ir mieguista. Pasidariau išvadą, kad patogus gyvenimas tikrai paverčia mane tingine 😜
Jei vakar virkavau, kad reik kilti, leistis ir vėl kilti, tai "vaikelis" dar nežinojo, kas laukia mūsų šiandien. Sunkiai stenėjom abi su Sofja Levit, kol nepažiūrėjom rydienos aukštingumų. Susikišom verksmus į kišenes iki rytojaus 🫩
Vėl lijo.
Vėjas iš mano apsiausto darėsi ką tik norėjo, bet šiandien tai nė kiek neerzino. Keistas padaras tas žmogus: ta pati situacija kaip ir pirmą ėjimo dieną (šlapia, ceratas limpa prie kūno, prakaituoji tarytum pirty sedėtum), bet emocijos kardinaliai skirtingos. Ėjau atkišus veidą lietui ir vėjui, mintijau kažką smagaus ir realiai buvau laiminga akimirkoj. Kaip "klasikas" sakė: "Viskas mūsyse". Amen!
Kelyje pasikeitė publika: minią vokiečių, pakeitė minia amerikiečių. Tiesa, eina tokia pora vyrų iš Italijos, vieną iš jų jau dvi-tris dienas vadinu Dainiumi, nes kažkuo panašus į mano draugą. Daviau žmogui antrą šventą vardą 😆
Parsivilkom į pensionatą (būtent- vos paeinantiems pensininkam) tik 16 val. Nusikalusios ir neįdomios. Vos ne vos prisiverčiau brūkštel trumpai drūtai postą ir vsio šiandienai.
P.s. vakar dienos aprašymą rašo Sofja. Juo būtinai pasidalinsiu.
P.p.s. visiems komentuojantiems ir sekantiems mus begalinis dėkui! Pamačiusios jūsų laikus, prisimenam kiekvieną ir nusiunčiam vandenyno platybę ir vėjo jėgą. Jūsų geri žodžiai lengvina mūsų kuprines (po 100g už kiekvieną žodį 😆)
Apkabinam visus! ❤️

14/09/2025

2025/09/13
Bloga naktis.
Albergas kainavo 10 €. Toks jausmas, kad likusią užmokesčio dalį savininkai gauna iš kokio nors "Monstrų fabriko" už piligrimų naktinius keiksmus. Iš pažiūros lyg ir tvarkingi nakvynės namai, bet didžioji problema slypėjo lovose ir aidu sklindantis net mažiausias garsas. 30 piligrimų miegančių lyg ir atskirose erdvėse, bet ne garso prasme. Kiekvienas apsivertimas lovoje pažadindavo visus aplinkui (vieną knarkiantį kažkas labai greitai nuknensino. Ačiū jam!) Tad guli naktį ir lauki, kol koks nors drąsuolis pirmas apsivers/patriukšmaus ir tada jau kitiems drąsiau daryti tą patį. Toks apsivertimų ciklas trukdavo 10-15 min. Tualeto gi cilkas užsitęsdavo iki pusvalandžio. Taigi:
30 piligrimų
1 patalpa
3 valandos miego!
Tad pajudėjom po Sonios sočių pusryčių apie 7:30 pavargusios ir Camino Dievai nusprendė mūsų nepasigailėt ir visa diena buvo apie lipimą į kalną, nusileidimą nuo jo it vėl lipimą į kitą... Prasiblaškimui pašokom kažkokio miestelio šventėje, kur bažnyčia nesveikai blastino muzoną girdimą 10 km spinduliu. Atokvėpiui draugavom su katinėliais ir arkliukais. Bet vėl gi teko kilti, leistis, kilti kol pasiekėm ilgą ilgą tiltą , kuris atvedė mus į Viana do Castelo. Vėl miesto šventė (nieko neįprasto Portugalijai 😁). Valgėm ten super skanų pulpo (aštunkojį) patiekalą vidury miesto aikštės prie fontano. Žinot, kai norit nusifotografuoti gražioj vietoj, bet ten bomželiai laužia savo bambalį alaus... tai čia mes tik su aštunkoju 😁 Toliau Caminho alberge gavom 4-vietį kambariuką su jaunom nekaltom mergelėm - tipo jos neknarkė 😅
Tiek to šeštadienio!

Tylos Garsai

20/09/2025

20/09/2025

19/09/2025

16/09/2025

15/09/2025

15/09/2025

14/09/2025

Address

Telephone

Website

Alerts

Shortcuts

Share

Category