31/08/2025
Apie ĮSIMILĖJIMĄ ♥️
Tai kaip ten su tuo įsimylėjimu?
Kas per velnias yra šitoji malonė, o gal prakeiksmas?
Visi iki vieno ilgimės artumo - tai įdiegta mumyse, man rodos, tam, kad netaptume visiškais šūdžiais.
Yra labai geras filmas “Cast Away”, kas dar nematėte, pažiūrėkite! Kuo gresia vienatvė? Ogi išprotėjimu.
Mums reikia kito - ne tik kad jis žavėtųsi manimi ir aš galėčiau žavėtis kitu ( ištikro- per atspindi tai tik savimi) , bet ir tam, kad išlikčiau stabilios psichikos. Gamta pasirūpino, kad liktume nuolankūs, kad suprastume savąjį pažeidžiamumą. Ir kad ir kaip sudėtinga su tais santykiais, vistik jie yra pagrindas, kuriame mes augam ir galim pamatyti save tokius, kokie esam iš tiesų.
Tam artimiausiam santykyje kuriame esi su savo mylimuoju ir bendrai su pasauliu -ką sakai jam, kai reikalai eina labai ne taip, kaip planavai?
Taigi grįžtu prie įsimylėjimo 😉.
Man rodos, visi daugiau ar mažiau trokštame tvaraus, saugaus mylimo santykio ir kartu norime gyvumo jame- tų šiurpuliukų.
Realybė dažnesnė vistik- jei neišsiskiriame po „n“ metų kartu (o jei dar ir vaikai į šią programą įsipina)- tampame tam tikru šeimos suvaldymo UAB, o įsimylėjimo fantazija lieka nebent tik filmuose ar sapnuose.
Kai vienas vyriškis dalinosi, kuomet meilužė aistringai subraižė jam nugarą ir teko slėpti nuo žmonos- jo paklausiau: „Kas turi nutikti, kad žmona po 18 metų vyrui braižytų nugarą?“ Jis atsakė -“tokiam vyrui padovanotų medaliį”. Tai nei atsakymas aišku gavau nei aišku, kodėl vyrui 😅.
Bandau surasti savąjį suvokimą/ atsakymą. Ir tiesą pasakius nežinau – ar tai yra tai, ką mes sąmoningai kuriame, ar labiau dovana, kuri nutinka.
Šiandien įsimylėjimą suvokiu, kaip atsidavimą akimirkai. Tai atrasti akimirkos suvokimą ir atsiduoti jai pilnu pasitikėjimu. Tai pats gyviausias ir tikriausias buvimas. Aš esu.
Rodos, tik dabar pradedu iš tiesų suvokti, ką kalbėjo dr. J. Upledger: „Jei aš esu - tuomet aš myliu.“ Tai aukščiausia savirealizacijos forma. Kai esu - aš myliu. Ir tai turi tapti kūnu.
Įsimylėjimas - tai kai hormonai užpila mus džiaugsmu. Tai nutinkantis, gyvas, kūnu patiriamas sruvenimas. Mūsų vidinei liepsnai reikia oro, jai reikia erdvės - tai apie nežinomybę, apie atsidavimą, apie kasdienės duonos skonį, apie nuolankumą.
Pažįstu tave daug metų, ir vis dėlto šią akimirką turiu drąsos matyti ir jausti tave naujai. Jei esame pasiruošę tokiam nuolankumo aktui kitam - tą kurį rodos pažinojau geriau nei save -turėti drąsos pamatyti naujai, atsiverti visišku atvirumu, būti be žinojimo, be kontrolės, tiesiog būti akimirkoje ir patirti įsimylėjimą.
Taip – man tai yra dovana, kuri nutinka būnant akimirkos buvime, jei tik įsileidžiam į save. ♥️
