04/03/2026
Kelios mintys apie sąmonės hiperaktyvumą
Gal teko matyti žmogų, kuris grojant muzikai ir visiems dainuojant nepataiko į muziką ir dainuoja pavėluotus žodžius? Ar šokėją, kuris šoka ir nepataiko į ritmą, ir toks jausmas, kad jis nesusigaudo, kokie čia šokiai ir ką jis daro?
Tai sukelia šypseną, nes žmonės iškrenta iš įprastų nusistovėjusių socialinių rėmų. Šokantis ne į taktą atrodo keistai ir linksmai, bet po to žmogus susigaudo ir tęsia kartu su visa grupe, o dainininkas pagauna ritmą ir suderina intonaciją bei žodžius su visais.
Aš kalbu apie ritmus ir jų išraišką gyvenime. Gyvybė iš esmės yra ritmų sistema – nuo širdies plakimo ir kvėpavimo iki kalbos, santykių ir visuomenės. Žmogus, dainuojantis ir nepataikantis į ritmą, greitai susigaudo ir grįžta į bendrą ritmą, toliau jį papildydamas. Šokėjas pagauna ritmą, ir vėl matome darnų grupinį šokį.
O kas, jei žmogus nesusigaudo ir negrįžta ir šoka savo šokius, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui? Ar dainuojantis savo dainas ir grojantis muziką sau kuri jam atrodo reikalinga – tokią, kokios jis nori ir kokia jam patinka, o ne tokia kuri groja grupė ar orkestras?
Žmogus, gyvenantis savo asmeniniu ritmu, nesugebėdamas jausti bendrų pasaulio ritmų, nesugebėdamas jausti kitų žmonių ritmų bendravime? Nes bendravimas – tai informacijos keitimosi ritmika.
Kodėl įvyksta tokia asinchronizacija?
Žmonės, kurių nervų sistema yra išbalansuota, pavyzdžiui turintys hiperaktyvumo sindromą, dėmesio stokos sindromą ar kitus savireguliacijos sutrikimus, dažnai patiria sunkumų, todėl jie dėl vienų ar kitų priežasčių iš pradžių iškrenta iš savo vidinių ritmų, ciklų, integralios būsenos, o vėliau kūnas, emocijos, pojūčiai iškrenta iš aplinkinių ciklų su aplinka.
T. y. jų asmeniniai ciklai tampa dominuojantys prieš globalius ciklus. Ir toks asmeninis egocentriškas cikliškumas suformuoja užburtą uždarą ratą, vis gilindamas atitrūkimą nuo visumos.
Žmonės su išderintu vidiniu cikliškumu jaučiasi kitokie nei aplinkiniai, jiems sunkiau pritapti, jiems sunkiau susikalbėti, sunkiau adaptuotis, sunkiau siekti ilgalaikių ir gilių tikslų
Vidinis disbalansas pastumia vidinius biocheminius ciklus, kurie pradeda kelti visai kitokią biochemiją kūne ir psichikoje, kuri įtakoja visus jų priimamus sprendimus.
Gerai, jeigu žmogus suvokia, kad jo sąmonė hiperaktyvi ir tai įtakoja jo gyvenimo kokybę bei sprendimus, ir jis bando grąžinti viską į bendrus ritmus. Tačiau dažnai būna, kad žmonės to nepastebi ir nesupranta. Dar kiti su tuo susitaiko ir savo disbalansą pradeda interpretuoti kaip natūralią būseną, kurioje jie gyvena. Tai padeda išvengti psichologinių savikritikos mechanizmų, bet tai niekaip nesprendžia kertinės problemos.
Žmogaus sąmonė ir suvokimai formuoja reakcijas į išorinę informaciją, kuri formuoja vidinį cikliškumą, o šis savo ruožtu daro įtaką žmogaus fiziologinei sistemai, kuri arba iškrenta iš sinchroniškumo su aplinka, arba, atvirkščiai, gilina sinchronizaciją su aplinka.
Kaip pavyzdys, kai sutrinka vidiniai ritmai, pavyzdžiui cirkadiniai, pakinta visas žmogaus biologinis laiko pojūtis. Tyrimai rodo, kad daugeliui žmonių, turinčių ADHD (dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimą), yra sutrikęs cirkadinis ritmas – vidiniai ciklai reguliuojantys miegą, budrumą ir hormonų išsiskyrimą.
Apie 73–78 % tokių žmonių turi pavėlintą miego ir pabudimo ciklą, apie 80 % patiria nemigą, o melatonino išsiskyrimas prasideda vidutiniškai apie 90 minučių vėliau nei žmonėms be ADHD. Taip pat pastebimi pokyčiai biologiniuose žymenyse – pakinta kortizolio ritmai ir pagrindinių biologinio laikrodžio genų aktyvumas.
Bet visi tie pokyčiai prasideda nuo sąmonės, kuri veikia kaip filtras, praleidžiantis pro save pasaulio informacijos srautus, supakuodama juos į vidinius ciklus.
