Fibonacci (2025)

18/08/2025

Ką reikia žinoti apie mūsų galimybes suprasti, kaip veikia smegenys 😄

Surinkę daugiau nei 300 smegenų audinių mėginių iš pacientų po neurochirurginių operacijų, mokslininkas pamatė, kad net 80 % genų gyvuose audiniuose reiškiasi visiškai kitaip nei posmirtiniuose mėginiuose. (1)

„Visiškai skirtingi genų raiškos lygiai gyvuose audiniuose ir posmirtiniuose mėginiuose kelia abejonių dėl dešimtmečius vykdytų neuromokslų tyrimų“,

Reikalas tas, kad dauguma tyrimų remiasi mirusių žmonių smegenų mėginiais ir daro išvadas pagal tokias sąlygas. Taigi, tikrasis smegenų darbas molekuliniu lygiu gali smarkiai skirtis nuo šiandien egzistuojančių supratimų.

Neatsitiktinai iki šiol nežinome nei pagrindinių neurodegeneracinių ligų priežasčių, nei veiksmingų jų gydymo būdų. Iš visų sensacingų antraščių apie „stulbinančius vaistų poveikius su pelėmis“ iki galutinio III fazės klinikinių tyrimų patvirtinimo dažniausiai pasiekia tik apie 0,01 % preparatų – ir tai geriausiu atveju.

16/08/2025

Įdomiai, senovės Graikijoje laikas buvo suvokiamas pirmiausia cikliškai, glaudžiai susijęs su gamtos ritmais – metų laikų kaita, dienos ir nakties slinkimu, gimimo ir mirties pasikartojimu. Filosofai ir poetai matė pasaulį kaip nuolat atsinaujinančią visumą, kurioje istorija neturi aiškios pradžios ar pabaigos, o tik begalinį grįžimą prie tų pačių struktūrų. Pokytis buvo ne linijinė eiga į nežinią, bet ciklas, grąžinantis į tvarką ir pusiausvyrą.

Vėliau atsirado linijinio laiko samprata, siejama su judaizmu ir krikščionybės išsiplėtimu. Joje laikas buvo traktuojamas kaip turintis pradžią, kūrimo eigą ir pabaigą.

Naujaisiais laikais linijinė laiko vizija atsiskyrė nuo teologijos ir įgavo mokslinį bei pasaulietinį turinį. Mokslas iškėlė idėją, kad laikas yra matuojamas ir objektyvus dydis, nepriklausantis nuo žmogaus ar Dievo valios. Niutonas laiką apibrėžė kaip absoliučią, tolygią tėkmę, tekančią nepriklausomai nuo įvykių, fundamentaliai svarbią gamtos dėsniams aprašyti.

Nors linijinio laiko samprata vis dar dominuoja, pamažu mes vis giliau suvokiame gyvų sistemų cikliškumo svarbą ir gilumą, kuris atsispindi pačiose gyvybės struktūrose. Tai tiesiogiai susiję ir su asmeniniu augimu bei savęs pažinimu.

Organizmas prisitaiko ne tik prie laiko, bet ir prie vidinių ciklų, kurie gali būti labai individualūs ir kartais net priešingi vienas kitam, nors egzistuoja toje pačioje linijinio laiko tėkmėje.

Vienas ryškių pavyzdžių – smegenų adaptacija prie ciklų (1). Pasirodo, smegenų galimybės ir kognityviniai gebėjimai skiriasi priklausomai nuo metų laikų net ir tada, kai žmogus yra atskirtas nuo išorinių sezoninių užuominų.

Įdomu tai, kad skirtingos mąstymo užduotys pasižymi skirtingais sezoniniais paternais. Paprasta dėmesio sutelkimo užduotis buvo efektyviausios vasarą (minimaliausias rezultatas žiema) per saulėgrįža, o sudėtingesnės atminties užduotys – rudenį (minimaliausias rezultatas pavasari). Tai rodo, jog metų laikai įvairiai veikia skirtingas mūsų mąstymo sritis.

Kitaip tariant, priklausomai nuo metų laiko, organizmas skirtingai apdoroja ir integruoja informaciją: vasarą mes galime daug greičiau ir daugiau įsisavinti naujos informacijos – tarsi kauptume patirtį, o rudenį pereiname į gilesnį vidinį informacijos apdorojimą ir grupavimą.

Tai susiję ir su darbu su savimi. Vienas ciklas labiau skirtas patirčiai rinkti, o jei tuo metu bandysime atlikti veiksmus ar praktikas, orientuotas į gilią analizę ir informacijos sistematizaciją, rezultatai gali būti prasti arba iš viso nepasiekti.

Paprasčiau sakant, mes ne tik kintame laike ir prisitaikome prie skirtingų išorinių bei vidinių ritmų skirtingais laiko etapais, bet ir turime suvokti, kaip derinti veiksmus bei praktikas su bendru cikliniu kontekstu. Priešingu atveju galime ne tik nesulaukti norimų rezultatų, bet ir gauti priešingą efektą.

Tas pats liečia ir meditacija ar dėmesingumo praktikas, kuriu rezultatas tiesiogiai priklauso nuo vidinių ir išorinių ciklų, kurių nežinojimas sukuria rezultatų iliuziją.

---

P.S.:

2- Ritmai organizuoja gyvybę

10/08/2025

Sąmonės projekcijos

07/08/2025

Jeigu nebespėjate paskui naujienas ir pokyčius, vykstančius pasaulyje – būkite ramūs, nežinomybės tik daugės. 😄

Dar nespėjome suprasti ir įsisąmoninti, kokį fazinį perėjimą peržengėme per pastaruosius metus su GPT, o jau pasirodo naujoji – GPT-5 – versija

Nuoroda komentaruose.

06/08/2025

Mūsų gyvenimo orientyrai veikia kaip organizmą ir mąstymą formuojančios bei nukreipiančios sistemos. Jie panašūs į padidinimo lęšį, kurį vaikystėje naudodavome sutelkti saulės spinduliams tam, kad gautume maksimaliai koncentruotą šviesą – pavyzdžiui, išdeginti kažką ant medžio ar popieriaus.

Panašiai veikia ir tai, ką vadiname žmogaus gyvenimo vertybėmis, tikslais ar orientyrais. Tai struktūros, susiformuojančios gyvenimo eigoje, kurios veikia kaip lęšiai – sutelkiantys mūsų energiją, dėmesį ir pastangas tam tikra kryptimi.

Mūsų kūnas ir protas iš prigimties orientuoti į tikslų siekimą. Tačiau tam, kad tie tikslai būtų pasiekiami, būtinas mechanizmas, kuris gebėtų juos formuoti ir nukreipti. Šį mechanizmą sukuria sąmonė – ji suformuoja struktūrą, kuri, kaip lęšis, fokusuojasi į tikslus ir juos palaiko.

Tikslai gali būti labai skirtingi. Pavyzdžiui: šeima, pinigai, kelionės ir pan. Kai ši struktūra suformuojama, ji įjungia mūsų protą, smegenis ir kūną į veikimą. Organizmas pradeda orientuotis ir optimizuoti išteklius – tiek išorinius, tiek vidinius – tų tikslų siekimui. Atsiranda gebėjimas prognozuoti, planuoti, generuoti energiją. Smegenys kuria veiklos planą, o sąmonė reguliariai gauna paruoštus sprendimus pasirinkimui.

Tas pats principas galioja ir dvasingumui. Tai taip pat yra į tiklą orientuota struktūra, kuri ima pertvarkyti žmogaus vidinį ir išorinį pasaulį. Tai lyg lęšis, kuris surenka informaciją iš aplinkos bei iš vidaus ir organizuoja ją pagal tam tikrą kryptį bei tikslus.

Šis mechanizmas veikia nuolat. Pradžioje jis formuojasi automatiškai, vėliau vis labiau sąmoningai. Mes patys statome tą „lęšio“ struktūrą, kuri nukreipia mūsų gyvenimą. Ji turi savyje svarbią savybę – sukurta struktūra lemia, kaip bus perskirstomi informacijos srautai, kaip bus organizuojamas dėmesys, prioritetai, mąstymo kryptys.

Šios struktūros formuojamos pagal labai paprastus principus – tai judėjimas link pusiausvyros ir chaoso mažinimo, arba atvirkščiai. Todėl, kai formuojame ilgalaikius, esminius gyvenimo tikslus, jie turi atitikti šiuos principus. Priešingu atveju, jeigu kuriame tikslus, pagrįstus momentiniais ir lokaliais norais ar trumpalaikėmis ambicijomis, kurie nesuderinami su bendraisiais principais, sukuriame struktūras, kurios ima veikti ne kaip integuojantis procesas, o kaip dizentegruojantis.

Tokie tikslai, nukreipti tik į lokalų rezultatą, ilgainiui ima ardyti viską – iš pradžių iš vidaus, vėliau iš išorės. Iš pradžių jie gali atrodyti ambicingi ir patrauklūs, bet jei jie nesiremia giluminiais principais, ilgainiui subyra į nesuderinamas dalis, nes neturėjo principų orientuotų į ilgalaikį kryptingumą integralumą.

Todėl natūralu, kad tik tie tikslai ir veiksmai, kurie remiasi principais, peržengiančiais vieno žmogaus gyvenimo ribas, palaiko konstruktyvų augimą ir darną visais gyvenimo etapais.

---

O visa tai pamatome laikui bėgant – kaip sename posakyje „sėdint ant upės kranto“ matome draugus ir pažįstamus, kurių įsitikinimai, ego ir ambicijos ilgainiui išblaško/išplauna/išskaido visą turėtą potencialą.

03/08/2025

Tai, ką matote, gali ne tik pakeisti jūsų nuomonę – tai gali perrašyti jūsų imunitetą

Pamenu vieną tyrimą, kuris parodė ryšį tarp žmonių psichinės sveikatos būklės ir tikimybės susirgti sunkesne COVID-19 forma. Kuo silpnesnė psichologinė būsena, tuo didesnė tikimybė patirti sudėtingą ligos eigą – ir atvirkščiai. Tai leidžia manyti, kad egzistuoja savotiškas ryšys tarp nervų sistemos stabilumo ir organizmo gebėjimo kovoti su infekcinėmis ligomis.

Labai įdomus ir naujas Šveicarijos mokslininkų darbas (1) dar giliau atskleidžia šį ryšį – kaip mūsų nervų sistema gali valdyti atsaką į potencialius virusus. Tyrimas išsiskiria tuo, kad buvo pasitelkta virtualios realybės (VR) technologija. Jo metu buvo kuriami virtualūs vaizdiniai, kuriuos smegenys interpretavo kaip tikrovę ir į juos reagavo tarsi tai būtų reali situacija.

Pasitelkę virtualios realybės technologiją, jie parodė: žmogaus smegenys geba ne tik reaguoti į infekciją, bet ir prognozuotijos grėsmę dar prieš kontaktą su patogenu – tarsi organizmas pasiruoštų kovai anksčiau, nei priešas pasirodo.

Eksperimento dalyviai, stebėdami virtualioje erdvėje čiaudinčius ir sergančius žmones, patyrė realius fiziologinius pokyčius – jų smegenys aktyvavo imuninę sistemą taip, lyg kūnas jau būtų užkrėstas. Aktyvuotos buvo pirmosios organizmo gynybos linijos ląstelės – tai imituoja vakcinos poveikį, tačiau be jokio biologinio įsikišimo.

Kitaip tariant, vien psichofiziologinis „ligos“ pojūtis įjungė natūralų imuninį pasirengimą.

Dar daugiau – ši imuninė reakcija buvo palyginama su tuo, kas vyksta po gripo vakcinacijos. Imuninė reakcija buvo tokia pati stipri, kaip ir po gripo vakcinos – buvo suaktyvinti įgimti limfoidiniai ląstelių pogrupiai (ILC), jų aktyvumo indeksai atitiko tą, kas matoma po realios vakcinacijos.

Tai reiškia, kad mūsų smegenys turi potencialą „priminti“ imuninei sistemai veikti anksčiau, nei atsiranda reali grėsmė. Kontrolinėje grupėje, kur dalyviai matė sveikus žmones, tokio poveikio nefiksuota.

Tyrimas įrodo, kad elgseninė imuninė sistema (angl. behavioral immune system), anksčiau laikyta tik socialinių distancijų teorija, gali tiesiogiai aktyvuoti biologinį imuninį atsaką net prieš fizinį patogeno kontaktą.

Paprasčiau tariant, smegenys nuolat prognozuoja ateitį ir galimus pavojus. Juos pastebėjus, natūraliai įsijungia savisaugos mechanizmai. Šie mechanizmai gali būti tokio pat stiprumo kaip ir vaistai.

Gali būti, kad ateityje turėsime virtualias programas, kurios, pasitelkus vaizdinius, aktyvuos organizmo savireguliacijos mechanizmus – tiek apsaugai nuo infekcijų, tiek nuo kitų ligų. Tačiau net ir dabar jau matome labai sėkmingą bei efektyvų VR technologijų taikymą reabilitacijoje, traumų, skausmo prevencijoje ir psichologijoje.

Įdomiausia tai, kad smegenys reaguoja į virtualias programas, kurios net nėra realios. Supratus, kaip jos formuojasi ir veikia, potencialiai atsivers galimybė kontroliuoti ir regeneruoti visas kūno sistemas ir organus (3).

----

Jau anksčiau rašiau apie sąmonės gebėjimą daryti įtaką organizmui – 2,3

29/07/2025

Pasirodo, psichopatai, narcizai ir tiesiog kvaili žmonės yra pagrindiniai internetinių politinių ginčų dalyviai. 😄

Singapūro mokslininkai nusprendė ištirti(1), kaip psichikos sutrikimai veikia susidomėjimą politine tematika internete (komentarai, dalinimasis, „laikai“, paspaudimai ir pan.). Tyrime dalyvavo keli tūkstančiai žmonių iš įvairių pasaulio šalių.

Remiantis išvadomis, dažniausiai į politinius ginčus internete įsivelia žmonės su antisocialiomis savybėmis ir žemu kritinio mąstymo lygiu. Aktyviausi buvo:

Psichopatai – pasižymintys bebaimiškumu, impulsyvumu ir empatijos stoka – buvo ryškiausias politinio aktyvumo internete rodiklis visose šalyse. Tokie žmonės sąmoningai renkasi aplinką, kurioje yra mažos įsitraukimo kliūtys ir galima anonimiškai daryti įtaką, ginčytis, manipuliuoti, provokuoti.

Narcizai – dalyvauja politiniuose konfliktuose siekdami pripažinimo, norėdami būti matomi, pademonstruoti savo didybę ar „žinojimą“.

Žmonės su žemu intelektu – dažnai patenka į manipuliacijų spąstus, veikia impulsyviai ir neretai demonstruoja agresiją.

Tuo tarpu kuo aukštesnis žmogaus intelekto ir pažinimo lygis, tuo mažesnė tikimybė, kad jis aktyviai dalyvaus politiniuose ginčuose internete – taip pat silpnėja „tamsiųjų“ asmenybės bruožų įtaka.

Apibendrinant, autoriai pažymi: kuo mažesnis žmogaus intelektas, tuo didesnė tikimybė, kad jis norės veltis į politinius konfliktus internete. 😉

P.S.:Turėjau tokia nuojautą, kad taip gali būti 😄

19/07/2025

„Realybė yra tai, kas niekur nedingsta, net kai nustoji tuo tikėti.“

– Philip K. Dick

06/07/2025

Su kuo "valgoma" mūsų saulės sistema 😄

Labai smagu, kad atsiranda naujas mokymosi pateikimo būdas (su DI) – kai informacija perteikiama taip, kad ji intuityviai lengviau suvokiama ir sužadinamas susidomėjimas.

02/07/2025

Šiuo metu Saulė artėja prie didžiausio aktyvumo piko per pastarąjį 11 metų ciklą – vadinamojo 25-ojo saulės ciklo. NASA ir tarptautinė saulės ciklų prognozavimo grupė patvirtino, kad pikas prasidėjo 2024 metų pabaigoje ir tęsis iki maždaug 2026 metų pradžios. Saulės aktyvumas jau viršija ankstesnes prognozes: stiprių pliūpsnių skaičius sparčiai auga, dažnėja geomagnetinės audros.

Saulės aktyvumo pikai gali daryti tiesioginį poveikį žmonių elgsenai, psichikai ir net visuomenės įvykiams – neramumams, karams. Šis efektas dažnai vyksta nesąmoningai – žmonės nesuvokia, kad jų emocijos, sprendimai ir įtampos gali būti dalinai veikiami iš išorės sklindančių svyravimų.

Greičiausiai mus dar lydės dideli neramumai, konfliktai, nesusikalbėjimai, vis augančios karinių konfliktų tikimybės, provokacijos, politinis chaosas, ekonominiai svyravimai ir socialinė poliarizacija.

Dvi medalio pusės

Pirma – šis laikotarpis skatins vis sudėtingesnę aplinką, kurioje taps sunkiau išlaikyti susikalbėjimą, stabilumą ir bendrumo jausmą. Didės konfliktų mastai, gilės nesutarimai, o tiek asmeniniame, tiek kolektyviniame lygmenyje į paviršių ims kilti gilios, ilgai slėptos problemos. Išsigrynins tai, kas tikra – vertybės, ryšiai, intencijos. Viskas, kas buvo dirbtina, paviršutiniška ar paremta iliuzijomis, ims byrėti. Tai taps savotiška išgryninimo stadija.

Antra – būtent tokios įtampos, sumaišties ir nestabilumo sąlygos istoriškai tampa dirva talentų, lyderių, naujų idėjų ir drąsių sprendimų atsiradimui. Krizėse gimsta proveržiai – tiek technologiniai, tiek dvasiniai, tiek organizaciniai.

01/07/2025

Biologija nėra statiška – ji gyva ir dinamiška. Vietoj fragmentuotų „dalių“ atsiveria visumos, procesų, srautų ir ryšių pasaulis.

Ląstelės tampa nebe vien plokščios struktūros iš knygų, o aktyvūs dalyviai – reaguojantys, bendraujantys, tarpusavyje koordinuojantys veiksmus ir veikiantys sinchroniškai.

Gyva dinamika, kur tvarka gimsta iš nuolatinio judėjimo ir vidinės komunikacijos. Tokia perspektyva leidžia naujai pažvelgti į gyvybę – kaip į nuolat besiformuojantį protingai organizuotą energijos lauką.

Mitochondrijų bangos citoskeleto struktūroje

22/06/2025

ChatGPT – kaip be pastangų žmogus kvailėja

Tikriausiai pastebėję, kad naudotis ChatGPT ar kitais kalbos modeliais yra labai patogu. Atsiranda vidinis pojūtis, kad nereikia dėti pastangų – viskas vyksta greitai ir lengvai. O tuo pačiu sutaupoma ir išlaisvinama daug energijos – smegenims nebereikia dirbti visu pajėgumu, ko jos labai nemėgsta. Ir prie tokio režimo labai lengva priprasti.

Tačiau neseniai atliktas pirmasis tokio pobūdžio tyrimas(1) parodė, kaip iš tikrųjų keičiasi mūsų smegenys, kai naudojame GPT, palyginus su tuo, kai sprendžiame užduotis savarankiškai.

Studentai buvo suskirstyti į tris grupes ir visi turėjo parašyti esė. Pirmoji grupė dirbo visiškai savarankiškai, be jokių įrankių. Antroji galėjo naudotis „Google“. Trečioji – ChatGPT. Darbo metu buvo stebima smegenų veikla.

Ir kokie nuostabūs rezultatai buvo gauti :)

Tie, kurie viską darė savo jėgomis, turėjo aktyviausias smegenis – jungtys tarp skirtingų sričių buvo stiprios. ir plačios. Tų, kurie naudojosi paieška, smegenų aktyvumas buvo maždaug trečdaliu mažesnis. O tų, kurie naudojosi ChatGPT, smegenų ryšių aktyvumas sumažėjo net iki 55 %.

ChatGPT grupės dalyvių atmintis buvo gerokai silpnesnė – net 83 % nesugebėjo tiksliai prisiminti ar pacituoti tai, ką patys parašė. Kalbant paprastai, jų tekstai liko „neintegruoti“ į patirtį.

Paprastai tariant, nuolatinis dirbtinio intelekto naudojimas, nors ir atrodo patogus bei taupantis laiką, ilgainiui silpnina smegenų jungtis ir veiklą. Blogėja atmintis, informacija įsisavinama paviršutiniškai, mažėja įsitraukimas, savarankiškumas ir mąstymo gylis.

Per keturis mėnesius ChatGPT naudotojų grupė nuolat atsiliko nuo kitų – tiek pagal smegenų aktyvumo rodiklius, tiek pagal teksto įvairovę ir gebėjimą suprasti bei reflektuoti tai, ką rašė.

Tai puikus pavyzdys, kaip tai, kas lengva, ne lavina žmogaus, o priešingai – silpnina jo gebėjimą mąstyti, daro jį mažiau prisitaikantį, nes nebelieka būtinybės spręsti naujų problemų ir iššūkių.

Bet ne viskas taip blogai. Yra ir išmintingas kelias: jei pirmiausia užduotį atliekame savarankiškai, o tik po to pasitikriname ar analizuojame ją su dirbtinio intelekto pagalba – galime atrasti naujų įžvalgų, kurios jau turi mūsų pačių adaptuotą patirtį.

Fibonacci