Fibonacci

13/11/2025

Žmogui, sprendžiančiam paprastas kasdienes problemas ir užduotis, nereikia supergalių. Supergalios reikalingos spręsti superužduotis.

Kai tik žmogaus gyvenimo tikslai tampa banalūs ir kasdieniški, supergebėjimai išnyksta.

10/11/2025

Kaip laimėti Nobelio premiją ir kur jas „dalina“

Jeigu esi protingas – puiku. Jeigu net genialus – dar geriau. Bet to, deja, neužtenka. Nobelio premijos nelaimi vien dėl proto ar talento. Tam reikia daugiau – tinkamų mokytojų, tinkamų draugų, tinkamos bendruomenės, ir atsirasti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Kitaip tariant, ryšiai duoda daugiau nei talentas.

Pasirodo, net 702 iš 736 Nobelio laureatų priklauso tai pačiai akademinei šeimai (1)

Net 702 iš 736 Nobelio laureatų priklauso tam pačiam žmonių ratui, kurie perduoda vieni kitiems žinias, patirtį, reputaciją ir pripažinimą, kas labai svarbu. Toks patirties perdavimas per šimtmečius sukūrė platų akademinį ryšių tinklą, kuriame visi vienaip ar kitaip pažįstami, žino, kuo kas užsiima, ir veikia rekomendacijų bei vertinimų sistema.

Jeigu patenkate į artimą klasterį, prie svarbių tinklo susikirtimo taškų, jūsų galimybės pasiekti karjeros aukštumų ar gauti pripažinimą tampa gerokai didesnės.

Ir iš visų nobelio lauretų, tik 32 žmonės sugebejo gauti apdovanojimą, būdami už šito tinko ribų. Visi kiti, didelio akademinio socialinio tinklo dalis.

P.S. Visai kaip ir Jungtinėje Karalystėje, kur apie 60 % aukščiausių pareigų, tam tikrose srityse užima privačių mokyklų absolventai, nors tokiose mokyklose mokosi tik apie 7 % žmonių, bet tai savas ratas 😉

09/11/2025

Prieš keletą dienų mus paliko Jamesas D. Watsonas – mokslininkas, kuris kartu su Francisu Cricku 1953 metais padarė vieną iš svarbiausių mokslo atradimų – atskleidė DNR, dezoksiribonukleino rūgšties, dvigubos spiralės struktūrą.

Šis atradimas parodė, kaip genetinė informacija saugoma ląstelėse ir kaip ji perduodama iš kartos į kartą. Mokslininkai suprato, kad DNR sudaryta iš dviejų grandinių, kurios jungiasi pagal tikslų dėsningumą – adeninas su timinu, o guaninas su citozinu – ir kad toks jungimosi principas leidžia DNR tiksliai kopijuotis.

Dabar mes matome, kad gyvi organizmai turi DNR, t.y. visos gyvybės formos Žemėje yra susijusios. Tai reiškia, kad mes visi, nuo bakterijos iki žmogaus, turime bendrą genetinį pagrindą ir esame tarsi vieno didelio organizmo, vienos šeimos, skirtingos šakos.

Pvz.: žmogaus DNR nuo šimpanzės DNR skiriasi vos apie 1,2–1,5 procento, todėl iš genetinės pusės mes esame beveik identiški.

Watsono ir Cricko atradimas parodė, kad gyvybė Žemėje yra vientisa sistema, o mes – jos dalis, susijusi ne tik fiziškai, bet ir informacine, genetine prasme.

Šis atradimas atvėrė naują mokslo epochą. Jis suteikė pagrindą genetikai, biotechnologijoms ir medicinos revoliucijai, leido suprasti, kaip veikia paveldimumas, kaip atsiranda ligos ir kaip jas galima gydyti keičiant pačią genetinę informaciją. Iš jo išaugo genų inžinerija, DNR tyrimai, žmogaus genomo projektas, ir daug kitų kripčių.

---

Nors tas atradimas padarė didžiulį proveržį, jis tapo ne ką mažesniu atradimų krypties rodikliu ateičiai.

Francis Crickas pradėjo savo mokslinę karjerą kaip fizikas, vėliau perėjo į biologijos sritį ir kartu su Jamesu Watsonu atrado DNR dvigubos spiralės struktūrą. Vėlesniais metais Crickas daug dėmesio skyrė neuromokslui ir sąmonės kilmės klausimams.

Šiandien mes laisvai kalbame apie sąmonę, jos prigimtį, sąmoningumą ir panašius reiškinius. Tačiau tais laikais sąmonės tema buvo laikoma ne mokslo, o filosofų, ezoterikų ir pseudomokslininkų sritimi. Tuo metu pasakyti, kad bandai suprasti, kas yra sąmonė, reikštų rizikuoti – mokslinėje bendruomenėje tave galėjo pradėti laikyti marginalu, praradusiu ryšį su realybe ir nebesiorientuojančiu mokslo kontekste.

Tais laikais sąmonė buvo laikoma pernelyg subjektyviu ir nematuojamu reiškiniu. Juk mokslas siekia suprasti tai, kas pastebima, pakartojama ir išmatuojama, o ne tai, ko negalima nei užfiksuoti, nei patikrinti eksperimentiškai. Sąmonės neįmanoma nei pakišti po mikroskopu, nei tiesiogiai aprašyti, todėl šią sritį dažnai nurašydavo filosofams – tiems, kurie kalba apie viską ir kartu apie nieką. „Šalin spekuliacijas“ – toks buvo to meto mokslo požiūris.

Biheivioristai tuo metu tvirtino, kad moksliškai galima pagrįsti tik stebimą elgesį, o visi vidiniai išgyvenimai – tai subjektyvumas, neturintis nei matavimo kriterijų, nei mokslinės vertės.

Tik vėliau, atsiradus neurovaizdavimo technologijoms (pvz., fMRI, EEG) ir kognityvinei neurologijai, sąmonės tyrimai tapo moksliškai pagrįsti. Pradėjome stebėti konkrečius smegenų pokyčius ir reiškinius, geriau suprasti smegenų biologiją, neuronų struktūrą bei funkcijas.

Būtent Franciso Cricko 1994 metais išleista knyga „Stulbinanti hipotezė: mokslinė sielos paieška“ (The Astonishing Hypothesis: The Scientific Search for the Soul) padarė didelį poveikį visai neuromokslo ir sąmonės tyrimų bendruomenei.

Crickas drąsiai teigė, kad žmogaus sąmonė, mintys ir sielos pojūčiai kyla iš neuronų veiklos. Jo knyga, sustiprinta jo mokslinio autoriteto, tapo savotišku lūžio tašku – tarsi ledo pralaužimu šioje srityje. Nuo tada sąmonės tyrimai nebeatrodė mistiški ar pseudomoksliniai.

Šiandien suprantame, kad sąmonės klausimas yra vienas iš dviejų svarbiausių mokslo pasaulyje – nuo jo išsprendimo priklausys viskas: mūsų gyvenimo prasmės, etikos, tikslų, religijos ir pasaulėžiūros supratimas.

Mokslininkai, padarę proveržį biologijoje, kartu atvėrė ir dar vieną – ne ką mažiau globalų ir svarbų – klausimą žmonijai.

Trumpai tariant, Cricko ir Watsono atradimai ne tik atvėrė duris į gyvybės paslaptis, bet ir paskatino pažvelgti giliau – į pačios sąmonės prigimtį.

---

P.S. : Vaizdas kažkuo panašus į Rogerio Penrose’o (Nobelio fizikos laureato) teoriją apie kvantinę sąmonės prigimtį.

Foto: Jamesas Watsonas (kairėje) ir Francisas Crickas (dešinėje) pristato DNR spiralę

07/11/2025

Seniau rašiau apie suvokimą, kaip jis mus keičia — kol suvokimo nėra, neįsijungia mechanizmas, kuris jį lydi.

"Įsisąmoninimas - tai nesąmoningų procesų pervedimas į sąmoningus suvokiamus. Kol mes nematome, negirdime ar nejaučiame kažkokios tai informacijos, arba ji nesuprantama, mūsų smegenims ir mūsų sąmonei ji neegzistuoja. Mes lyg judame tamsiame kambaryje, kur nieko nėra. Ką bedarytume, mes manome, kad esame vieni, ir aplinkui nieko nevyksta."

Mes negirdime ir nematome to, ko nesuvokiame. Tuo pat metu mūsų negirdi ir nesupranta kiti žmonės, kol jie patys nėra suformavę tam tikrų suvokimų ir patirčių.

Tai galima palyginti su žmogumi, kuris nori išspręsti asmeninę problemą, uždavinį, arba žmogumi, kuris nori kažko išmokti, ar atėjo pas terapeutą su savo klausimais ir sunkumais.

Štai jis ateina pas žmogų ir prašo pagalbos — patarimo, kaip išspręsti problemą. Žmogus, kuris stovi priešais jį, turi tą galimybę, nes jau turi panašių problemų sprendimo patirties. Jam tai nebe problema, o tiesiog veiksmų seka, vedanti į sprendimą.

Tuo tarpu prieš jį stovintis žmogus neturi nei patirties, nei suvokimo. Jis dar nesuformavo veiksmų grandinės, kuri smegenyse užsirašo kaip išmoktas elgesio modelis, įsąmoninamas ir įsijungiantis vos pradėjus kalbėti apie tą problemą.

Tai kaip mažam vaikui sakyti, kad tam tikros gyvenimo patirtys turi ilgalaikes neigiamas pasekmes. Jo smegenys dar nesuformavo tų veiksmų grandinių, kurios vestų prie tokių suvokimų. Jam dar reikia nugyventi 20–25 metus, kad pamatytų tai, apie ką buvo kalbėta, kad sukauptų pakankamai patirties „antspaudų“ — t. y. kritinę masę, leidžiančią išgirsti.

Tai labai panašu į terapiją: žmogus ateina pas terapeutą, šis pasako sprendimą, kuris galėtų padėti, tačiau klausytojo smegenys dar neturi reikalingų patirčių ir elgesio modelių. Todėl terapeutui tenka keletą metų vesti žmogaus link tos vietos, apie kurią jis kalba — tol, kol žmogus pats, ir tik pats, pastato įsisamonintą tiltą tarp savo patirties ir galimo sprendimo būdo.

Kartais sprendimas būna tiesiog prieš akis — tereikia jį paimti ir panaudoti. Bet kad žmogus taip pasielgtų, jis turi suformuoti papildomą patirtį, ją įsisąmoninti, kad gebėtų atpažinti, kaip elgtis konkrečioje situacijoje.

Kai žmogus jau sukaupė pakankamai patirties antspaudų, kartais užtenka ir mažiausių korekcijų, kad jo gyvenimas pasikeistų. Bet kol jis neturi pakankamos patirties išgirsti, išmokti ir suprasti — sprendimas jam lieka neprieinamas realizacijai.

Sąmoningumas mus keičia

Įsivaizduokite, darbo reikalais jūs atskrendate į Tokiją. Oro uoste pasiimate išsinuomotą automobilį, sėdate į mašiną, bet pastebite mažą niuansą, kad įrašai mašinos displėjuje japonų kalba ir atrodo kaip nesuprantami hieroglifai. Bet greičio skydelis pažįstamas, todėl susidedate daiktus, išjungiate japonišką automobilio navigaciją ir įsijungiate žemėlapį savo telefone, pasiimate puodelį kavos ir leidžiatės į kelionę.

Pastebite, kad valdymo skydelyje karts nuo karto atsiranda japoniškų pranešimų, kurių jūs nesuprantate, nekreipiate į juos dėmesio ir važiuojate toliau, link savo tikslo. Po kiek laiko staiga jaučiate, kaip automobilis pradeda keistai važiuoti ir mažėti trauka… gal praeis ir tęsiate savo kelionę. Dar po keik laiko pradedate jausti keistą kvapą salone, o netrūkus jau pasigirdi keisti garsai ir matosi kylantys iš po kapoto dūmai.

Stabdote mašiną, bandote išsiaiškinti, kame problema, skambinate į nuomos firmą, kuri jus sujungia su techninės pagalbos operatoriumi. Ten jūsų klausia, ar valdymo skydelyje nėra parašyta kažkokių tai perspėjimų? Sakote, kad nesuprantate apskritai, kas ten rašoma. Tada paaiškina, kur žiūrėti ir pastebite, kad kaip tik ten rodomi nesuprantami hieroglifai. Suprantate, kad greičiausiai baigėsi tepalai ir galimai užkalė variklį. Atsisėdate ir laukiate pagalbos su pakaitiniu automobiliu.

Kodėl tai nutiko? Jeigu mes skaitome mums nesuprantama kalba, mūsų smegenys negali atkoduoti ir suvokti nežinomos informacijos, todėl jos negali matyti sąsajų tame, kas vyksta. Tai, ko mes nežinome, mums neegzistuoja. Žiūrėdami į japoniškus hieroglifus, mes matome piešinukus, kurie neperduoda jokios informacijos.

Paimkime kitą pavyzdį - muziką. Visi klausėme užsienio atlikėjų dainas kurios patikdavo, bet kartais nesigilindavome į dainos tekstą. Mūsų smegenys mėgaujasi ritmu, o jeigu jį girdime dažnai, jis mums pradeda kurti mūsų pačių asociacijas, prasmes.

Bet tikrai visi bandėme kažkada paskaityti patinkančių dainų tekstus, suprasti, ką autorius tiksliai turėjo omenyje. Perskaitę tekstą, kartais nusiviliame jo prasme, ir visa daina mums staiga nuvertėdavo, nes žodžiai ir tai, ką bando perduoti autorius su gražiu ritmu, gali būti tiesiog banalumas ir beprasmybė. Todėl kitą kartą tą dainą jau praleidžiame.

Kas nutiko? Kol mes neįprasminame dainuojamų žodžių prasmės, tol mes naudojame savo asmenines interpretacijas, tol mėgaujamės ritmu, muzikos garsais. Bet kai tik smegenys supranta teksto prasmę, jau jungia ją su girdima melodija, ir tai gali pakeisti mūsų pojūčius. Mes jau nebekuriame dviprasmybių ir suvokiame parašytą tekstą. Įsisąmoninimas kuria ryšius ir atskleidžia mums visai kitą paveikslą, kurio iki tol pilnai nematėme, dėka nežinomumo.

Paimkime kitą pavyzdį. Tikrai kiekvienas iš mūsų gyvenime turėjęs situacijų, kai mes atsiduriame tokioje būsenoje, ar tai bendrų draugų, ar nepažįstamų žmonių kompanijoje, kai pasakoja informaciją apie mums gerai pažįstamą draugą ar artimą žmogų. Tuo metu mes viduje sustojame ir paklausiame savęs, ar aš noriu išgirsti šitą pasakojimą ir informaciją?

Nes ta informacija gali pakeisti požiūrį į mūsų artimą žmogų ar draugą. Ir tai gali būti labai nemalonu ir skaudu, gal po tos informacijos mes su juo niekada nebebendrausime ir nebesisveikinsime, gal po tos informacijos pasikeis asmeninis gyvenimas ir jį teks peržiūrėti nuo pat pradžios, keičiant visas vertybes.

O gal tai atsakys į mums nežinomus klausimus, ir mes, sužinoję tiesą, daug lengviau galėsime priimti sprendimą, kuriuo ilgai abejojome?

Kas nutinka? Žmogus susiduria su informacija kurios jis nežinojo, nematė. Papildoma informacija gali pakeisti iki tol buvusį pasaulio paveikslą. Kuo informacija asmeniškesnė ir svarbesnė, tuo tas pakeitimas gali būti drastiškesnis ir gilesnis. Kai nematomi ryšiai tampa suvokiami, jie išplečia žmogaus matymo paveikslą ir tuos pačius įvykius žmogus gali jau pasižiūrėti iš daugelio pusių.

Vieni tai priima, kiti nenori matyti tų ryšių ir jiems daug patogiau likti savo pasausėlyje.

——

Paprastai sakant, visus tuos pavyzdžius jungia vienas ir tas pats principas - įsisąmoninimo procesas.

Įsisąmoninimas - tai nesąmoningų procesų pervedimas į sąmoningus suvokiamus. Kol mes nematome, negirdime ar nejaučiame kažkokios tai informacijos, arba ji nesuprantama, mūsų smegenims ir mūsų sąmonei ji neegzistuoja. Mes lyg judame tamsiame kambaryje, kur nieko nėra. Ką bedarytume, mes manome, kad esame vieni, ir aplinkui nieko nevyksta.

Tik informacija tampa suvokiama, kaip mūsų smegenys momentaliai ją atpažįstą ir pradeda integruoti į mūsų vidinio pasaulio modelį, koduodamos naujus ryšius, suvokimus, vertindamos naują kontekstą, gilindamos iki tol turėjusias žinias. Pasaulis atgyja naujomis spalvomis, ir mes tampame gilesne to pasaulio dalimi. Ar tai būtų žinios apie save, savo artimuosius, savo draugus, veiklą ar supantį pasaulį.

Labai pavyzdingai galima pamatyti informacijos suvokimo ir įsisąmoninimo procesą moksliniuose tyrimuose, kai dirbtinai bandoma stebėti, kaip smegenys reaguoją į nesuvokiamus išorinius stimulus ir suvoktus, juos įsisąmoninus.

Mokslininkai dirbtinai užmaskuoja žodžius, kad jie būtų sunkiai atpažįstami ir, naudodami funkcinę magnetinio rezonanso topografiją, stebi, kokie pakitimai vyksta smegenyse tada, kai žodžiai nepastebimi, ir tada, kai jie įsisąmoninami pastebėjus.

Labai aiškiai galime pamatyti, kol informacija smegenims nesuvokta, ji neatpažįstama, ir kai smegenys atpažįsta žinomus žodžius, kaip jos „įsižiebia“, įsijungia analizės, vertinimo, naujų ryšių kūrimo procesai.

Taip pat ir su girdima informacija, kurios smegenys neatpažįsta, negirdi, ir tik aktyvumui pakilus iki aiškiai suvokiamų garsų ir jos prasmės, įsijungia didelė smegenų dalis, kuri jau integruoja naują informaciją. Panašūs rezultatai ir su dirbtinai sukeliamais pojūčiais.

Paprastai sakant, įsisąmoninimas įjungia visą grandinę procesų, kuri leidžia integruoti informaciją į žmogaus sąmonės modelius. Žmogus lyg susijungia su vykstančiais procesais, jis tampa jų dalimi. Tik tada pas ji atsiranda galimybė juos keisti.

Kol žmogui informacija nesuvokiama, jis randasi automatiniam gyvenimo tekejime, be galimybės iš jo ištrūkti.

Gal visai teisūs buvo senovės išminčiai, teigdami, kad viskas prisidera nuo savęs suvokimo?

---

Experimental and Theoretical Approaches to Conscious Processing
https://www.cell.com/neuron/fulltext/S0896-6273(11)00258-3?_returnURL=https%3A%2F%2Flinkinghub.elsevier.com%2Fretrieve%2Fpii%2FS0896627311002583%3Fshowall%3Dtrue

06/11/2025

Kelios mintys saviugdos kontekste

Darbas su savimi visada reikalauja ne tik sąmonės mechanizmų žinojimo, bet ir aplinkinės erdvės ciklų pajautimo, nes mes esame jų dalis. Per pažinimą bandome perprasti aplinkinį pasaulį ir būti su juo darniam ritme bei sinchronizacijoje — kaip, pavyzdys cirkadiniai ritmai.

Vienas iš rečiau aptariamų aspektų — geomagnetinės audros.Tai momentai, kai Saulės išmetamų įkrautų dalelių srautai stipriai trikdo Žemės magnetinį lauką. Visi žinome, kad tai veikia techniką, bet ne mažiau tai daro poveikį ir žmogaus organizmui.

Be tiesioginės įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai(1), geomagnetiniai svyravimai taip pat veikia kortizolio lygį(1), kuris gali padidėti net iki 38 % virš įprasto. Todėl kyla įtampa, taip pat galite matyti isitempusius, nepatenkintus ir piktus aplinkinius žmones :)

Tuo pat metu skydliaukė mažina T3 (energijos ir medžiagų apykaitos hormono) gamybą. Nes kai kyla stresas — tiek fiziologinis, tiek aplinkos — organizmas pereina į „apsaugos režimą“: lėtina medžiagų apykaitą, mažina energijos sąnaudas, kad apsisaugotų nuo perdegimo.

Tokiais momentais vertėtų atidėti didelius darbus ir planus į šoną, jei tik situacija leidžia, ir sąmoningai, kiek įmanoma, išlikti stebėtoju – neįsitraukiant į padidėjusį aktyvumą.

P.S. Artimiausiomis dienomis prognozuojama didelė magnetinė audra ;)

05/11/2025

Rašiau į Telegrama, bet pasidalinsiu ir čia.

Nors depresija yra viena iš pirmaujančių pasaulio ligų ir jos mastai sparčiai auga, iki šiol niekas tiksliai nežino jos priežasties. Yra daugybė teorijų – nuo klasikinių biocheminio disbalanso hipotezių iki socialinių teorijų, kurios taip ir neranda nei aiškios priežasties, nei veiksmingų gydymo būdų

Dauguma šiuolaikinių antidepresantų ir apskritai farmakoterapijos vis dar grindžiamos vadinamąja biocheminio disbalanso teorija (chemical imbalance theory). Esą „jums blogai, nes smegenyse sutriko biochemija“.

O tai, kad biochemija tėra sąmonės vykdomasis mechanizmas, jau laikoma antraeiliu klausimu – esą spręsime jį vėliau, kai pradėsite vartoti vaistus. Gal jie padės, ir viskas savaime susitvarkys.

Įdomiai nauja Karališkojo Londono koledžo ir Oksfordo universiteto metaanalizė(1), kuri parodė, kokius reikšmingus fiziologinius pokyčius sukelia antidepresantai – veikia svorį, širdies ritmą, kraujospūdį.

Skirtingi preparatai reikšmingai veikia svorį, sistolinį ir diastolinį kraujospūdį, širdies ritmą, gliukozės ir cholesterolio lygį, taip pat kepenų ir inkstų funkciją. Kai kurie, pavyzdžiui, amitriptilinas ar klomipraminas, didina širdies apkrovą ir fermentų aktyvumą.

Gaunasi labai įdomus paradoksas: depresija bandoma gyditi smegenų biochemijos "disbalanso atstatymu" bet išbalansuojamas visas kūnas.

Jeigu tai būtų priežasties šalinimas ir pusiausvyros atkūrimas, fiziologiniai parametrai turėtų normalizuotis ir stabilizuotis.
Tačiau matome priešingą efektą – kuo labiau „balansuojamos smegenys“, tuo labiau išsibalansuoja kūnas.

Žinote — tai kaip dinamitas: kuo didesnė izoliacija, tuo stipresnis sprogimas. Kuo labiau raminamas ar slopinamas protas, bet ne sprendžiamos problemos, tuo didesnė įtampa pradeda kauptis kūne ir išbalansuoja jį.

Farmacijos rinka mėgsta rodyti tik vieną medalio pusę — tą, kuri jau paversta dogma, kuria reikia tikėti ir neabejoti, nesigilinant į veikimo principus.

O realybė, kaip visada, — kur kas sudėtingesnė ir kompleksiškesnė.

04/11/2025

Nors dažnai intelektui priskiriame daugybę savybių – tokių kaip žinojimas, atmintis, gili analizė, gebėjimas prognozuoti, kurti strategijas ar spręsti sudėtingas užduotis – pagrindinė jo funkcija vis dėlto yra adaptacija: gebėjimas prisitaikyti prie naujų ir sparčiai besikeičiančių sąlygų siekiant savo tikslų.

Kokia prasmė iš to, kad žmogus turi krūvą mokslinių laipsnių, idealiai išmano savo sritį, tačiau lieka įstrigęs savo paties intelekto suformuotuose įsitikinimuose ir nebegali greitai keistis bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos?

Greitis – tai sąlyga, reikalaujanti greitų sprendimų ir greitų rezultatų. Šiandien laimi ne tie, kurie, kaip dinozaurai, tempiasi visą savo informacinį bagažą ir senas žinias, o tie, kurie sugeba greitai prisitaikyti ir veikti efektyviai.

Iš dalies šie mechanizmai jau įdiegti mūsų sąmonėje: jos filtrai sukalibruoti taip, kad atmestų nereikalingą informaciją ir įsimintų tai, kas svarbu. Vis dėlto mes linkę kaupti įpročių ir įsitikinimų „bagažą“, kurį nešamės visą gyvenimą, net kai situacijos jau seniai pasikeitė, o senos strategijos tapo nebeveiksmingos.

Puikus pavyzdys – „Meta“ dirbtinio intelekto projektas, bandantis pasivyti „OpenAI“ ir „DeepMind“. Turėdami milžiniškus biudžetus ir samdydami geriausius specialistus (buvo kalbama, kad kai kurių kontraktai galėjo siekti net iki 1 mlrd. dolerių), jie dabar atleidžia senas, nebeefektyvias komandas, nors šios buvo pasamdytos vos prieš kelerius metus. Tuo pat metu „Meta“ toliau samdo naujas, jaunas komandas. Vyriausiasis DI vadovas Alexandras Wangas tai pavadino siekiu padidinti lankstumą ir efektyvumą, kad bendrovė galėtų konkuruoti su varžovais.

Paprasčiau sakant, jei tu nesugebi greitai ir efektyviai prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų – tave pakeis kiti: jaunesni, greitesni, efektyvesni ir ambicingesni.

Visai kita situacija – mokslo pasaulyje, kuris išlieka vienas inertiškiausių. Čia teorijos ir „tiesos“ gyvuoja tiek pat ilgai, kiek ir jas ginantys profesoriai bei dėstytojai. Kol jie nepasikeičia – naujoms idėjoms ir požiūriams durys lieka uždarytos.

Jei jums vis dar dėstomos 70 metų senumo teorijos, kurios seniai prarado ryšį su dabartinėmis realijomis, jūs vis tiek būsite „neteisūs“, nes dėstytojai tebegyvena praeitame laikmetyje ir nesugeba išgirsti, kad pasaulis jau kitas.

Kaip ant tai su Amerikos psichologų asociacija, kuri šiandien bando suspėti į dirbtinio intelekto traukinį, nors iš tikrųjų lenktynes ji pralaimėjo dar joms net neprasidėjus.

Vakar dienos tiesų neišnešime į rytdieną.

03/11/2025

Tekstą rašiau prieš keletą metų, bet jau tada matėsi vis augantys informaciniai srautai. Klausimas kitas – kaip mes tą informaciją integruojame: ar ji kuria pusiausvyrą ir padeda išlaikyti balansą, ar, priešingai, skatina nepastebimą dezintegraciją?

Paprastai sakant, informacijos srautai, kurie praeina pro mūsų sąmonę, turi savybę arba gilinti pusiausvyrą ir balansą, arba mus nuo jų tolinti.

Informacijos prasmė

Stebėdami vis augančius informacijos srautus, mes nesąmoningai/sąmoningai pradedame atsirinkinėti informaciją, kuri būtų mums įdomi ar naudinga. Jeigu ankščiau žmogus turėjo vidinį alkį informacijai, tai dabar nuo informacijos pertekliaus mus gali net pykinti, ir mes pasiruošę padaryti viską, kad tik sumažintume tą perteklių.

Informacijos perteklius didina stresą. Be to, kai informacija naudojama nesąmoningai ir chaotiškai – griauna mūsų vidinius sąmonės ryšius sukeliant vidinį chaosą.

Todėl informacijos prasmė tampa fundamentaliu klausimu žmogui, kuris užsiima saviugda.

Ar susimastome, asmeninio pažinimo kontekste, kokia prasmė slypi mūsų skaitomuose tekstuose, knygose, bendravime? Kuo visa ta informacija skiriasi? Koks pagrindinis kokybės rodiklis?

Jeigu kalbėdami apie informacijos sąsajas ir kiekybinį faktorių, mes žinome sintaksinę informaciją, kuria iš esmės apdirbinėjama kasdieninė informacija, nagrinėjanti tarpusavio ryšius, grupių sąsajas, jų koreliacijas. Jeigu įsigilintume, tai visos dabartinės IT technologijos didžiąja dalimi analizuoja sintaksinę informaciją.

Mes galime pamatyti vienos ar kitos informacijos kilmę, jos sąsajas su vienais ar kitais įvykiais, brėžti kažkokias panašias paraleles ir taip atrinkinėti ir kaupti informaciją. Bet kyla klausimas – kokia tokios informacijos prasmė?

Štai pasirodė Deivido Volperto ir Artemy Kolčinskio pirmoji teorija(1), pilnai aprašanti semantinę informaciją. T.y. teorija, kuri analizuoja informacijos prasmę, bet kokiame kontekste, ar tai būtų fizikinė sistemos (gyvos ar negyvos), pvz.: uola, uraganas, bakterijos, ar svetimų planetų mėginiai.

Semantinė informacija šioje naujoje teorijoje apibrėžiama taip:

Tai fizinės sistemos turima informacija apie aplinką, kuri yra būtina sistemai savo egzistavimui išlaikyti, kad funkcionuotų žemos entropijos (chaoso) būsenoje.

Paprastai sakant - informacijos prasmė nusako jos galimybę mums padėti išlaikyti ir gilinti mūsų pačių pusiausvyrą savyje, ir su mus supančiu pasauliu.

Pavyzdžiui, mes skaitome geltonąją spaudą, kurioje aprašomas dabartinių žvaigždžių gyvenimas. Тokioje ir panašioje informacijoje mūsų sistemai nėra jokios prasmės, kad ir kaip bebūtų įdomiai, gražiai ar spalvingai aprašoma.

Arba mes skaitote informaciją, kuri atskleidžia, kaip grynas oras teigiamai veikia organizmą, mažina stresą, gerina mastymą ir bendrą savijautą. Tokia informacijos prasmė bus daugeriopai vertingesnė, nes ji atveria ir aprašo tam tikras gamtos aplinkybes, sąsajas, kuriomis jums pasinaudojus gali pagerėti Jūsų vidinės pusiausvyros būseną.

Visa informacija, susijusios su visokeriopa mūsų kūno, sąmonės, dvasios pusiausvyros gilinimu ir palaikymu, jos kokybė yra tūkstančius kartu vertingesnė, negu spindinti paviršutinė informacija, kuria perpildytas informacinis laukas, ir kurios tikslas niekaip nesusijęs su sistemos gilinimu ir stabilizavimu, o dažniausiai atvirkščiai – su peraktyvavimu ir griovimu.

Bet kokia informacija analizuojama sistemos pusiausvyros kontekste! Skaitome kažką įdomaus, kalbame su įdomiais mums žmonėmis, siekiame savo tikslų, ar šiaip leidžiame laiką. Pagrindinis visų veiksmų rodiklis, kiek mūsų veiksmų prasmė gilina mūsų pačių pusiausvyrą ir vidinį stabilumą.

Jeigu tame nėra prasmės, automatiškai vyksta atvirkštinis procesas – beprasmiuose veiksmuose sistema praranda savo stabilumą.

---

Jeigu atsigręžtume į didžiąsias religines sistemas, kiek rytų, tiek vakarų, nuo mistinių istorijų iki įvairių padavimų ir pasakojimų, pamatytume, kad tas pats principas perpintas visuose tekstuose nuo pradžios iki galo. Rašomos rekomendacijos ir patarimai, kaip žmogui elgtis, mastyti, ką gyvenime rekomenduojama siekti tik tam, kad vyktų nenustojamas sąmonės pusiausvyros su savimi ir aplinkiniu pasauliu gilinimas.

02/11/2025

Sparčiai besivystantys kalbos modeliai lekia savo greičiu, o mes jau nebespėjame sekti jų kuriamų pokyčių. Tame procese dažnai pamirštame vieną labai svarbų – gal net esminį – dalyką.

Prisiminkime, kad rašytinis tekstas tapo būdu saugoti informaciją už mūsų sąmonės ribų – iki tol viską nešiojomės savyje: kultūrą, istorijas perduodavome iš lūpų į lūpas, kaip gyvą patirtį.

Raštas padarė fundamentalų pokytį visoje civilizacijos raidos eigoje – jis paveikė visas gyvenimo sritis. Užrašai tapo išoriniu informacijos saugojimo būdu. Jei anksčiau tai buvo įrašai ant sienų, molinėse lentelėse ar papirusuose, vėliau atsirado knygos, o dabar – skaitmeninės laikmenos ir duomenų debesys.

Visa tai, ką žmonės kadaise perduodavo iš lūpų į lūpas - tapo galima užrašyti ir išsaugoti. Išorinės informacijos laikmenos, ar tai būtų knygos, ar skaitmeniniai nešikliai, tapo mūsų sąmonės išoriniais atminties įrankiais. Pati išorinė informacija pradėjo formuoti istoriją ir kultūrą – susitarimus, įstatymus, pasaulėžiūrą, vertybių sistemas.

Paprasčiau sakant, tekstas – tapo informacijos perdavimo būdu, gebančiu daryti poveikį istorijai ir kultūrai. Jis daro įtaką kiekvienam žmogui, susiduriančiam su informacine erdve - o tai didžiąja dalimi visa mūsų dabartinė informacinė erdvė.

Per pastaruosius penkerius metus prasidėjo naujas lūžis – didieji kalbos modeliai kardinaliai keičia visą nusistovėjusį informacijos peizažą. Tai, kas anksčiau vykdavo šimtmečiais ar net tūkstantmečiais istorijos eigoje, dabar keičiasi per kelerius metus.

Šiandien naujų tekstų generavimo tempas toks didelis, kad daugiau nei pusė viso internete kuriamo turinio jau gimsta pasitelkiant dirbtinį intelektą – tai milžiniškas mastas. Tačiau čia slypi problema: šie naujieji algoritmai turi savo tikslus – tarsi „virusas“, jie nepastebimai persmelkia tekstą ir įsiskverbia į jo struktūrą.

Teksto interpretavimas ir prasmės suvokimas visada priklauso nuo jo konteksto. Jei pats kontekstas turi savo tikslus, tuomet ir visas generuojamas informacijos srautas natūraliai tarnauja tiems tikslams.

Esmė ta, kad dauguma šių sistemų sukurtos tam, kad optimizuotų programų veikimą, kuriu prioritetas — pardavimai, vartojimas ir dėmesio pritraukimas. Kitaip sakant, algoritmai sistemingai „dirba“ taip, kad pavogtų žmogaus dėmesį: per kontekstą, emocijas, vaizdus ir pan. Jų tikslas — nukreipti vartotojo dėmesį taip, kad jis atliktų norimą veiksmą, o tai dažniausiai atneša naudą kūrėjams arba užsakovams.

Algoritmai pamažu iš mūsų daro nebe mąstančius žmones, o vartotojus. Jie perima mūsų dėmesį, perrašo prioritetus ir keičia pačią suvokimo struktūrą. Tai, ką anksčiau vadinome patirtimi ar mąstymu, tampa tik reakcija į dirgiklius – į tai, ką mums pasiūlo srautas. Vietoje refleksijos atsiranda impulsas, vietoje pasirinkimo – rekomendacija.

Šiuolaikiniai algoritmai ne tik pateikia turinį – jie formuoja mūsų pasaulėjautą. Jie nustato, ką laikome svarbiu, ką laikome teisingu, net ką laikome gražiu. Jie dirbtinai reguliuoja emocijas, maitina mus tuo, kas stiprina mūsų įsitikinimus, ir taip uždaro į vartojimo ciklus: informacijos, emocijų, prekių, patirčių.

Galiausiai keičiasi ne tik tai, ką mes matome, bet ir kaip mes matome. Pasaulis tampa filtruotas, pritaikytas, ir iš anksto atrinktas.

Tokia dirbtinė informacijos struktura ir keičia mūsų sąmonę, pamažu tai perprogramuos mūsų ilgalaikius įpročius, o šie ilgainiui pradės formuoti kultūrinius ir socialinius pokyčius.

---

Čia glūdi ir atsakymas į klausimą, ko algoritmai negali padaryti net turėdami milžinišką potencialą – jie negali formuoti vidinio objektyvumo ryšio su pačiu savimi. Jei šį ryšį jaučiame, galime lengvai diferencijuoti, atpažinti ir filtruoti bet kokią išorinę informaciją, intuityviai suvokdami, kas mums tinka, o kas – ne. Tai, ko gero, pagrindinis mūsų bastionas, ir jei jis kristų – prarastume save.

31/10/2025

Na va, dirbtinio intelekto generuojamas turinys jau pralenkė visą žmonių kuriamą turinį internete. Įsivaizduojate, kokiu greičiu ir kokiomis apimtimis tai vyksta? Vos per kelerius metus tinklaraščių autoriai, turinio kūrėjai buvo pakeisti kalbos modeliais.

Atsirandant pažangioms vizualinėms programoms, tokioms kaip Sora 2 ir panašioms, netrukus matysime, kaip realius influencerius ims keisti dirbtiniai virtualūs personažai. Net gyvūnai, kurie anksčiau būdavo kviečiami į reklamas, šiandien vis dažniau pakeičiami dirbtinio intelekto sugeneruotais paveikslėliais ir vaizdo įrašais. Ir visa tai – vos per keletą metų.

Pamenate tuos puslapius, kurie dalindavosi „išmintingų žmonių“ citatomis? Greitai jų niekas nebeprisimins, nes informacijos vertė sparčiai artėja prie nulio.

Toks informacijos šuolis paspartina viską, kas susiję su darbu su duomenimis, kūryba, tekstų rengimu, mokslu, technologijų kūrimu, medicina, edukacija ir net verslo strategijų planavimu.

Žinoma, kūrybingi žmonės neišnyks iš interneto – priešingai, nauji įrankiai leis jiems greičiau ir plačiau dalintis žiniomis bei pasiekti auditoriją. Jei anksčiau prireikdavo mėnesių turinio kurimui, dabar tai galima sugeneruoti per kelias valandas.

Tačiau tikriausiai mažiau pastebima, nors ir pati didžiausia grėsmė dabartiniame kontekste – tai turinio kokybė ir jo struktūra. Tai tyliai, bet reikšmingai gali paveikti žmogaus sąmonę, ir apie tai beveik nekalbama (ir, ko gero, dar ilgai nebus kalbama) dėl akivaizdžių priežasčių. Apie tai – kitame tekste.