18/06/2025
Budistinė kančia
Budizme kančia (duḥkha) laikoma viena iš keturių tauriųjų tiesų. Ten teigiama, kad kančia yra neišvengiama – ją patiria kiekvienas gimęs žmogus. Nuo pat gimimo prasideda kančios grandinė: ligos, netektys, įvairios gyvenimo problemos, o galiausiai – mirtis, kuri taip pat sukelia kančią žmogaus sąmonei. Net džiaugsmas, kaip laikinas malonumas, yra kančios šaltinis, nes jis neišvengiamai praeina.
Dėl šios priežasties, matydamas visą šį kančios mastą, Buda paskelbė, kad egzistuoja kelias iš jos – išsivadavimas. Todėl kančios pripažinimas ir kelias į jos įveiką tapo vienu iš pagrindinių budistinės filosofijos pamatų.
Ši filosofija išliko iki šių dienų. Žmonės, studijuojantys budizmą, metų metais bando suprasti Budos žodžių prasmę, kontekstą ir gylį – perduodami žinią, kad gyvenimas yra kančia, o tikslas – iš jos išsivaduoti. Jei sutiksite praktikuojančių budistų, jie, tarsi daugybos lentelę, kartos pagrindines tiesas: apie kančią, apie išsivadavimą, apie kelią į nirvaną ir kančios nebuvimą.
Tačiau, kai ilgiau klausaisi, pradedi pastebėti įdomių dalykų – dauguma šių kalbų visiškai ignoruoja elementarias šiuolaikines žinias. Bet abejoti dvasingomis kalbomis – nepriimtina! Žmogaus sąmonėje dvasingumas, tikriausiai, laikomas aukščiausiu savirealizacijos lygiu. O dvasiniai žmonės juk žino, ką sako.😄
O iš tiesų viskas daug paprasčiau – jei pažvelgtume į tai iš dabartinio konteksto, remdamiesi šiuolaikinėmis žiniomis.
Aišku to budistai nepasakos – nes jų niekas to nemokė, o prieštarauti tūkstantmečiais įsišaknijusiai tradicijai – nepriimtina ir blogas tonas. Galima užsidirbti blogą karmą 😄
Kas ta kančia ir su kuo ji „valgoma“?
Nesileidžiant į detales – galima paaiškinti labai paprastai.
Žmogaus organizmas prasideda nuo vienos ląstelės – zigotos. Iš jos, per sudėtingus diferenciacijos ir augimo procesus, išsivysto visas organizmas: skirtingų ląstelių, audinių, organų ir sistemų visuma, veikianti kaip darni, gyva struktūra.
Žmogus – tai sudėtinga, dinamiška sistema, sudaryta iš tarpusavyje susijusių vienetų – ląstelių, kurios veikia koordinuotai, siekdamos bendro tikslo: palaikyti vidinę pusiausvyrą (homeostazę), prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų, užtikrinti gyvybinių funkcijų tęstinumą, apdoroti informaciją, siekti tikslus.
Paraleliai augant žmogaus sąmonė formuoja dinaminius gyvenimiškus patities anspaudus – paternus, kurie lemia vienokias ar kitokias reakcijas ir įsirašo į mūsų ląstelių DNR, kaip adaptaciniai mechanizmai, padedantys mums išgyventi aplinkoje.
Ir štai čia slypi vienas esminis niuansas
Mus supantis pasaulis, kuriame gyvena žmogus, nėra stabili ar vienalytė sistema. Priešingai – tai nuolat kintanti, iš pusiausvyros svyruojanti aplinka, kurioje įvairūs lygmenys sąveikauja tarpusavyje, kurdami nuolatinį pasiekeitimo ir prisitaikymo lauką.
Tai atvira, dinamiška sistema, kurioje žmogų vienu metu veikia daugybė skirtingų jėgų ir procesų: nuo fundamentalių fizikos reiškinių, tokių kaip gravitacija, elektromagnetinės bangos ar kvantinės fluktuacijos, iki biologinių sistemų – ląstelių, hormonų pusiausvyros, imuninės sistemos atsako ir nervų sistemos reakcijų (CNS).
Išoriniai ekologiniai veiksniai, sezoniniai pokyčiai, mikrobiomo įtaka, bei socialinis fonas – kultūra, šeimos dinamika, švietimo sistema, ekonominės aplinkybės ir net socialinių tinklų poveikis. Visus šiuos išorinius ir vidinius srautus galiausiai apdoroja nervų sistema: mastymas, emocijos, įsitikinimai ir vidinis pasaulis.
Ir visame šiame daugiasluoksniame, nuolat besikeičiančiame fone nuolatos veikia vienas iš esminių dėsnių – entropija.
Tai principas, apibrėžiantis, kad bet kuri sistema ilgainiui pereina iš tvarkos į netvarką. Laikui bėgant struktūros silpnėja, procesai lėtėja, o sistema tampa vis mažiau organizuota.
Ląstelėse sutrinka medžiagų apykaita, silpnėja funkcijos. Audiniuose lėtėja atsistatymas. Organuose mažėja veiklos efektyvumas. Sistemose silpnėja koordinacija. Mąstyme atsiranda klaidos. Sociume nyksta tvarka, daugėja chaoso.
Entropija persmelkia viską – ar tai būtų gyvoji, ar negyvoji gamta, ar žmogus, ar Saulės sistema.
Apie tai rašė ir Nobelio premijos laureatas E. Šriodingeris: gyvybė – tai nuolatinė kova su vis didėjančia entropija.
---
Suprasdami šiuos principus, pastebėsime, kad visų religijų etikos, elgesio ir moralinės normos iš esmės susijusios su veiksmais, kurie mažina entropiją ir didina stabilumą bei tvarką. Pradedant dienos režimu, valgymo laiku, agresijos mažinimu, meditacija, socialinių ryšių palaikymu ir normų laikymusi, iki ribų neperžengimo – pavyzdžiui, žudymo, vagysčių ar apkalbų vengimo. Visų šių veiksmų tikslas – mažinti entropiją, didinant sistemos darną ir stabilumą - sąmonėje, kūne, sociume.
Todėl entropijos augimas – per netvarkingą gyvenimo būdą, chaotišką mąstymą ar destruktyvius įpročius – didina kančią. O mažinant entropija, kančia mažėja.
Bet kodėl budistai kalba apie kančią, o ne apie principus, kurie sudaro jos pagrindą?
Labai paprastai kalbant: tų laikų nebrandi sąmonė realybę vertino ne per priežasties analizę, o per tiesioginę fiziologinę išraišką. Jeigu skauda – vadinasi, ten yra problema. Jeigu kenčiu – vadinasi, pati kančia yra problema. Tų laikų žmonės tiesiog neturėjo nei žinių, nei suvokimo, nei priemonių suprasti procesus, kurie šiandien jau tampa prieinami šiuolaikiniam vidurinės mokyklos moksleiviui.
Ir retas šiuolaikinio budizmo praktikas gilinasi į procesų eigą už jam žinomų tiesų ribų. Todėl jie dažnai mechaniškai kartoja tuos pačius terminus ir sampratas, kurie buvo suformuluoti prieš tūkstančius metų. Problema ta, kad pasaulis pasikeitė. Tai nereiškia, kad senosios tiesos nebeturi vertės, bet jų sprendimo būdai tampa vis mažiau veiksmingi dabartinėmis sąlygomis.
Prisiminkime: pats Buda yra pasakęs, kad kiekvienam laikmečiui turi būti savas mokymas. Senas mokymas naujame laike tampa nebeefektyvus. Todėl ir Dalai Lama, puikiai suprasdamas objektyvumo svarbą, teigia, kad jei šiuolaikinės žinios pasirodys teisingos, net jei jos prieštarautų budistinėms tiesoms, tuomet reikia keisti pačias tiesas. Nes objektyvumas yra svarbiau.
