03/11/2025
Mūsų kraštuose esame įpratę vėlyvą rudenį paminėti Vėlines bei Visų Šventųjų dieną. Retas susimąstome, ką laikotarpis aplink šias šventes mums pasakoja. Juk mūsų promotės ir sentėviai šį laiką vadino Ilgėmis, o apeigas - sambariais.
Pats laikas žymį didelį gamtos virsmą. Atėjo pabaigos ir tamsos metas. Žemės energija po truputį užsiveria nuo išorinių pasirodymų. Švelni ir drėgna tamsa apkabina erdvę. Kosminiu šalčiu alsuoja vakarais prasiverianti dangaus bedugnė. Joje ryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą - tai Paukščių Takas. Mūsų sentėviai jį vaizdavosi kaip vėlių kelią ar pasaulio medį. Medžio šaknys - požemio dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Medžiu mirusiųjų vėlės iškeliaudavo į dausas, esančias toli vakaruose, už devynių vandenų.
Gamtos virsmo palydimas, prasideda natūralus žmogaus dvasios virsmas. Kai žmogus nurimsta, pasigirsta ritmingas beldimas iš gilumos. Tarsi juoda žemė po kojomis imtų traukti dvasią gilyn į tamsią ir neverbalinę jausmų dirvą, kurios kalba, senesnė už pačius žodžius, niūniuoja kožnam lopšines apie kaulus, šaknis...Ir kai žmogus įsiklauso į kvietimą žengti per slenkstį vidun, atranda savo, kaip kad esąs, balsą ir sėklas, vidinį ritmą, emocijų platybę.
Mažai kas įsiklauso į šį kvietimą, nes toks būties būdas prieštarauja šiuolaikiniam pasakojimui apie užimtumą, amžiną jaunystę, pavasarį, todėl daugelis priešinasi šiam natūraliam laukinės prigimties traukimui gilyn. Galbūt tie, kurie priešinasi, labiau pasitiki tam tikrais būdais būti, kurie suteikia jiems išorinį patvirtinimą, arba gal jie neišmoko pasėdėti ramiai su savimi ir dar labiau bijo to, ką pasėdėję savyje ras.
Ir nors laukine gamta pati savimi rodo nuolatinį virsmą iš ir į ir, kad vidinė kelionė yra tokia pat gyvybiškai svarbi, kaip ir išorinė, bet patikėti ja nėra paprasta. Greičiau neįprasta.
Dažnas, kai pasijuntame labiau mieguisti, ar norime įsisupę į šiltą pledą drybsoti visą dieną prieš židinio liepsną su cinamonu kvepiančios arbatos puodeliu, ar atsiskyrę nuo šurmulio ir draugų, apmąstyti praėjusius metus, imame galvoti, kad kažkas su mumis negerai.
Bet ar tikrai mes kiekvieną sezoną turime tą patį energijos kiekį?
Juk pavasaris ir vasara nėra amžini - jie ateina tik dėl to, kad prieš juos yra gyvybinės energijos magai, derliaus brandintojai - ruduo ir žiema.
Patikėkime ir leiskime sau kristi į juodą velėną ir palikti joje susikompostuoti viskam, kas trukto mūsų naujam tapsmui. Leiskime atgyvenusiems būdams mirti, padovanokime juos tamsai, kad iš juodos tamsos pavasarį sugrįžus šviesai, sėkla būtų spėjusi subręsti naujam buvimui.
Nuotrauka Karoline Hjorth & Riitta Ikonen
