28/11/2025
NEPATOGŪS JAUSMAI
Kaip dažnai, nesusimąstydami, vadovaujamės taisyklėmis: “verkti negalima”, “pykti negalima”, “šypsausi, nes kitaip atrodys, kad esu silpna (-as)”, “jei per daug džiaugsiuos, atsitiks kažkas blogo”, “niekam neįdomu, kaip tu jautiesi”, “turiu vengti konflikto, nes apie mane blogai pagalvos” ir taip toliau. Ar pažįstama? Papildykite, prašau, mano sąrašą savomis taisyklėmis komentaruose.
Tad kodėl gi vengiame savo emocijų?
Juk vengdamas gilaus liūdesio, pykčio, pasibjaurėjimo, kartais net per didelio džiaugsmo, atsiriboju nuo tikrojo savęs, nuvertinu savo pojūčius ir pripažįstu, kad jausmai, kurie kyla man natūraliai, kažkodėl nėra teisingi. O juk už kiekvienos emocijos slypi mano tikrasis poreikis. Kai ignoruoju emociją, nebepažįstu ir savo poreikio. Taip netenku galimybės jį patenkinti, o dažnai ir užsisuku didėjančio nerimo ratą.
Emocijų, ypač tų, kurios mūsų visuomenėje laikomos „nepatogiomis“, nerodyti greičiausiai išmokome dar vaikystėje. Tėvai siųsdavo mus į kambarį nurimti ar drausmindavo frazėmis, kad „geros mergaitės nepyksta“, o „tikri vyrai neverkia“.
Dabar, iš psichologijos ir neuromokslo studijų, žinome: kai vaikui sukyla ryškios emocijos - tai signalas, kad jo smegenys išlipo iš savireguliacijos gebėjimo ribų ir savarankiškai nurimti jam nepavyksta. Vaiką nuraminti gali artumas, ramus balsas, kvėpavimas ir tiesiog buvimas šalia. Vaiko nervų sistema „mokosi“ savireguliuotis kopijuodama šalia esančio suaugusio elgesį. Emocinis atsparumas auga ne vienatvėje. Jo visada mokomės santykyje.
Pagalvokite, kiek erdvės laisvai reikšti visas emocijas turėjote vaikystėje? Gal jums pasisekė ir šalia buvo emociškai brandus suaugęs, suprantantis, kad vaikai, sunkiausiomis savo akimirkomis nesiekia papildomo dėmesio, nemanipuliuoja ar nesistengia tyčia išvesti tėvų iš kantrybės. Priešingu atveju, tikriausiai išmokote jausti gėdą, o gal net kaltę dėl savo patiriamų emocijų. Užaugote bijodami savo jausmų.
Ką daryti, jei mano tekste randate sau artimus išgyvenimus ir norite tai keisti? Pirmiausia, nustokime kaltinti tėvus. Jie užaugo tokiomis pat, ar net blogesnėmis sąlygomis nei mes. Padėkokime jiems už gyvybę ir verčiau šį elgesio modelį nutraukime, pradėję nuo savęs. Emocijas, o tuo pačiu ir save, pažinti galima bet kokiame amžiuje. Joga, meditacija, kovos menai yra puikios pagalbinės technikos emocijoms valdyti. Tačiau emocinį intelektą, toleranciją stresui ir ilgalaikę savikontrolę atrasite tik išgyvenę emocijas šalia kito žmogaus, gavę adekvačias patirtis bei brandų palaikymą. Pasirinkite saugią aplinką ir kompetentingą specialistą, kuris mažais žingsneliais, jums priimtinu tempu, išmokys atskirti automatinius elgesio modelius nuo tikrųjų jūsų poreikių.
Drąsinu eiti tuo keliu ir linkiu naujos gyvenimo kokybės bei vidinės ramybės, net audrai siaučiant.
