12/03/2023
Oh, kaip gerai parašyta. Apie esminį santykių aspektą - dinamiką tarp partneriu. Ką įsimylime kitame ir kodėl taip dažnai tie patys dalykai vėliau tampa skyrybų priežastimi.
"Mus suvilioja, nes kitame yra mano dalis, kurios man reikia. Mano struktūroms reikia emocijų, kaip emocijoms, reikia struktūros. Jei vienas linkęs bėgti, jis susiras tą kitą, kuris gaudys, kuris duos jausmą, kad ryšys bus net kai bėgsiu. Ir kitas ieško kito, kuris daro atstumą, nes iliuzinė fantaziją, kad „mes amžinai susiliesim į vieną“ reiškia dvasinę žūtį. "
Ar mes renkamės savo partnerį ? (vis pažadu sau, kad rašysiu trumpiau, bet .... 😄. Tai ačiū, kas perskaitot)
„Tai ačiū dievui, kad gyvenam šitam pasaulyje, kur savo partnerį pasirenkame patys, o ne tėvai parenka“ - išdidžiai pagalvojame. Bet ar tikrai mes renkamės? Štai apie tokį klausimą susimąsčiau sėdėdama batutų parke ir ganydama vaikus...Tai tame triukšme dalinuosi keliomis istorijomis.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Saulė: „Jis mane sužavėjo, nes atrodė labai „kietas“ vyras, labai stiprus. Man atrodė, kad jį seniai pažįstu“. Saulė gyveno labai nestabilioje šeimoje, kuri galiausiai iširo. Ji liko su tėvu, kuris buvo labai šaltas ir racionalus, daug reikalaujantis, prie kurio emocijų niekada neprisibelsdavo. Kai ji sutiko Audrių, jos pasąmonė iš kart atpažino jo kietą nuomonę, racionalumą kaip kažką giliai pažįstamo. Ir kas nutinka įsimylėjime, atsiranda viltis šitą scenarijų „nulaužti“, vis dėlto surasti tą ryšį su tuo „kietu ir racionaliu vyru“. Dėl to kartais įkrentame ir įkrentame į tuos pačius santykius, tuos pačius motyvus, nes ne tik jie yra „savi“, „pažįstami“, „aš žinau kaip tame funkcionuoti“, bet ir tame yra viltis juos pakeisti. „Jis visiškai nešneka apie jausmus, kai pykstu, jis vadina mane neracionalia, jis užsidaro, kartais tai mane veda iš proto“ – pasakoja Saulė apie savo santykius po penkerių metų santuokos su Audriumi. „Ar jis kada nors kalbėjo apie jausmus?“ – paklausiu. „Ne, tiesa pasakius niekada nekalbėjo. Jis didžiuodavosi, kad tokiomis nesąmonėm neužsiima“ – susimąsto Saulė, ir dėl šios savybės jis pasirodė toks tvirtas. Ir vis dėlto lūkesti, kad jis pradės kalbėti apie jausmus joje visada tupėjo.
Bet Audrius augo iš vis be tėvo, su labai emocionalia mama. Jis išmoko užsidaryti, neeskaluoti situacijos, viduje pabėgti nuo jos emocinio antplūdžio. Jis pradėjo jausti, kad tai jo galia. Jis pyko ant jos, ant jos nuo kurios nori pabėgti ir kartu yra priklausomas. Jo užsidarymas buvo jo tvirtovė. Bet joje buvo labai šalta. Giliai viduje vis augo beprasmiškumas, bukumas. Kol nesutiko Saulės. Jis nežino kodėl, niekada savęs to neklausė, bet su ja buvo „gerai“, už kurio slypėjo jausmas, kad kartais pasidaro gera gyventi. Jos emocionalumas išjudindavo tą šaltį viduje. Tai jį suviliojo. Bet kuo ilgiau su ja gyveno, ir ypač kai susituokė, jo pasąmonė po truputį Saulę perstūmė į tos „emociškai nestabilios mamos“ kategoriją. Jis pradėjo nekęsti jos „santykių aiškinimųsi“ ir jis buvo tiek nepriklausomas, kad galėjo išpilti visą tą pyktį, kuris saugojo jo bejėgiškumą augant su mama. Jis baudė ją tylėdamas, ignoruodamas, sakydamas „isterike tu, eik pasigydyk“. Tai, kas juos suviliojo, pritraukė vienas prie kito, ėmė juos skirti. Jie tolo vienas nuo kito tapdami dar didesniais poliais.
Meilės ir Dovydo istorija šiek tiek panaši. Meilė yra paliktas vaikas, gyvenusi pas močiutę, nes „tėvai darė verslą ir neturėjo laiko“. Jos vienišumas, tai, kad su ja kažkas „ne taip“, nes ją paliko sukūrė tokį bejėgystės jausmą, kuriame negalėjo būti pykčio, jis buvo giliai giliai paslėptas. Kol ji nesutiko Dovydo, kuris sužavėjo, nes „buvo toks savimi pasitikintis, nepriklausomas, drąsiai pasakyti savo nuomonę“. Ji, išgyvenanti baimę vėl būti paliktai, santykiuose žmones lako labai labai arti savęs. Ir jei tik pasimato nors koks atstumas, tai vožia ją į vaikystės patirtį, kad „mane vėl paliks“. Ir stebėdama Dovydo pasitikėjimą savimi, galėjimą nubrėžti ribas, atsitraukti, ji jautė, kad tai kažkas, ko jai labai trūksta, kas ją „išpildytų“. Ir ji „čiupo“ šį santykį ir pritraukė prie savęs labai arti savęs. „Mes viską darėme kartu“, „mes buvome kaip vienas“ pasakoja apie tą ypatingą jausmą Meilė. Kol tai nepradėjo dusinti Dovydo, nes kiekvienas „nuėjimas į barą su draugais“ buvo pasitinkamas su isterijos banga, po kurios norėdavosi iš to baro ir negrįžti.
Bet kaip ir visos porų istorijos, joje yra ir Dovydo istorija. Jis augo šeimoje, kurią galima būtų apibūdinti kaip „normalia“. Tačiau praskleidus tą „normaliai“ uždangą pasirodė, jog šeimoje buvo kažkoks šaltis, kur „tėvai niekada nesipykdavo“, bet „tėvai niekada nerodė meilės ar ryšio vienas kitam“. „Aš galėdavau išeiti ir nežinojau, ar jiems svarbu, kada grįšiu. Aš nesupratau, ar jiems rūpi. Kartais norėdavosi, kad jie nebūtų tokie „geri“ tėvai ir užpyktų, kad grįžau vidurnaktį“. Ir kai Dovydas sutiko Meilę, jos gebėjimas įtraukti į tokį artimą emocinį verpetą nuolat transliavo jam, kad „aš rūpiu“. Tačiau tos šildančios žinutės pradžioje „kur tu?“, „jaudinuosi, paskambink“, „pasiilgau“ po kelių metų gyvenimo kartu tapo erzinančia kontrole, „negaliu pakęsti, kad ji visada turi žinoti, kur aš esu“. Ir pradžioje Meilė „įtraukė“ į santykį, kur jis mėgavosi tuo, negalvodamas, kad čia kažkas, ko jam pačiam reikia. Kol galiausiai tas jos „įtraukimas“ tapo tai, ko aš negaliu kontroliuoti, kas daroma su manimi, kas erzina, nervina. Ir vienintelę strategiją kurią jis žino, tai uždengti uždangą „viskas normaliai“. Ir kai Meilė jausdama paniką, kad ją paliks, klausia „kas su tavim vyksta? Jaučiu, kad kažkas negerai“, jo atsakymas yra „viskas gerai“ ir tada ji pavirsta Furija. Ji ima siūbuoti jų santykių laivą kaip nevaldoma audra, nes jai reikia išpurtyti jo šaltumą, jo atsitraukimą, kad jis bent užpyktų, kad jis bent ką parodytų. Ir kuo daugiau ji purto, tuo toliau jis bėga.
¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬
Tad grįžkime prie klausimo, ar mes renkamės? Taip, mes renkamės, bet ne sąmoningai. Mus suvilioja, nes kitame yra mano dalis, kurios man reikia. Mano struktūroms reikia emocijų, kaip emocijoms, reikia struktūros. Jei vienas linkęs bėgti, jis susiras tą kitą, kuris gaudys, kuris duos jausmą, kad ryšys bus net kai bėgsiu. Ir kitas ieško kito, kuris daro atstumą, nes iliuzinė fantaziją, kad „mes amžinai susiliesim į vieną“ reiškia dvasinę žūtį. Įsimylėjimas suvilioja, sugundo ir jame jau galima matyti santykių dinamiką. Nes tai, kas mus „sužavi“, jei nepradėsim būti sąmoningi, bus tai, kas pradės erzinti, nervinti, ką norėsis kitame pakeisti. Ir čia yra užkoduotas nuostabus patyrimas, kas tai patyrę tikrai žino - kai du žmonės iš savo polių santykyje žengia nors vieną mažą žingsnelį vienas link kito, atsiranda gilus intymumo jausmas.
„Žiek, man dabar emociškai per sunku, man vėl kyla noras bėgti“ – sustabdo „bėk“ strategiją Dovydas - „Ar mes galim šiek tiek atsitraukti ir vėl grįžti prie šito pokalbio, nes man jis svarbus?“. Ir Meilė jaučia kaip joje yra dvi pusės, ta kuri panikoje, nes „atsitrauks“ ir kartu viltyje, nes „jis pasakė, kad svarbu, kad gal nepaliks“. Ir kai jie grįžo prie pokalbio po pusvalandžio, jis buvo „įmanomas“ atlaikyti. Ir Meilės pasąmonė patyrė, kad ne kiekvienas atstumas reiškia „paliks“. O Dovydas patyrė, kad jam nereikia visko mesti, jis gali reguliuoti atstumą ir tame išlikti santikyje. Tai mažas ir kartu didelis žingsnis. Ir kai Saulė sugebėjo „surinkti“ savo jausmus ir išlaikyti savo stuburą pasakydama: „tai, ką tu sakai mane žemina“, o Audrius sugebėjo ištarti: „man žiauriai pikta dabar, tik dar nesuprantu, kodėl“ ir toleruoti savo „vidinį emocinį chaosą“, jie žengė žingsnį arčiau vienas kito. Mes iešeiname iš to "kas kaltas", "būk kitoks" ir pradedame judėti kartu. Ar ne to ieškome santykiuose?
Rene Magritte "The Lovers"
