25/04/2024
KAIP PRITAIKYTI KVĖPAVIMO GALIĄ PRAKTIŠKAI?
Kvėpavimo praktikose susitinkame ir su SKAUSMU.
Pats kvėpavimas skausmo nesukelia. Kvėpavimo praktika tik iškelia skausmą, tam, kad jis būtų pamatytas, atpažintas, suvoktas ir įsisąmonintas.
Tik ar sąmoningai suprantame, kas kiekvienam iš mūsų yra skausmas, ir kurio iš jų labiausiai vengiame: fizinio, emocinio, mentalinio, dvasinio, karminio?
Ar turime ryšį su savo skausmu, ar tiesiog turime įprotį nesąmoningai nuo jo gintis?
Skausmas tiesiog yra mūsų visų neišvengiama gyvenimo dalis.
Ir, kaip sakė vienas iš psichoanalizės pradininkų Karlas Jungas: " Kad sąmoningumas be skausmo neatsiranda".
Fizinį skausmą identifikuoti lengviausia. Paprasčiausias, ir, turbūt, visų turima patirtis ir pavyzdys: kraujo mėginio ėmimas iš piršto. Tačiau ir čia, kiekvienam - skausmo priėmimo riba - labai skirtinga. Kažkas net nejaučia dūrimo momento į pirštą, o kažkam, vien tik prieš šią procedūrą sukyla dar ir papildomas emocinis skausmas, dažniausiai baimės pavidalu, kuris praignoruotas ar nuneigtas, dar labiau sustiprina procedūros keliamą fizinį skausmą.
Prisiminiau prieš gerus metus įvykusį įvykį poliklinos labarotorijoje. Atvykus paskirtu laiku, manęs kraujo tyrimui dar niekas nepriėmė, prašydami palaukti, mat užtruko su kitais klientais.
Belaukdama sėdėjau koridoriuje labai neramiai, mat iš laboratorijos sklido labai jau širdį liečiantis vis stiprėjantis vaiko verksmas, pereinantis į isterišką klyksmą, su nepertraukiama vieno žodžio tirada ir šauksmais “Bijau!!! “
Vis labiau garsėjo vyriškas ir moteriškas balsai, buvę griežtai komentuojantys vaiko elgesį, peraugantys į grasinimus.
Pradžioje girdėjosi “nebijok”, “”nusiramink”, “neįsterikuok”, “kaip tau ne gėda, tokia didelė mergaitė”, “nu kiek čia galima maivytis”, “kvaila bijoti”, “jeigu tu negražiai elgsies, aš tau nepirksiu… “kažko”, ką pažadėjau”, “nu susiimk pagaliau”, “pakentėk”, “laikykit ją stipriau”...
Po 15 minučių, net pati nesupratau, kaip atsidūriau laboratorijoje.
Ten jau buvo 4 žmonės: prie stalo sėdintis gerokai įraudęs vyras, ant kelių stipriai suspaudęs mergaitei rankas, šalia jų, šonu prisiglaudęs kokių 3-jų metukų berniukas, išsigandusiomis akimis, lyg sustingęs, stebintis visą šį siaubą ir stovinti laboratorijos darbuotoja.
Trumpam visiem nurimus, mano tokiu staigiu įsibrovimu, atsiprašiau, kad įsiveržiau. Pritūpiau, kad ant tėvo kelių nuo verkimo ir užsikukčiojimo, tėvo tvirtai suspaustos mergaitės, kokių 5-7 metų, akys atsidūrė mano lygyje.
Sakau jai: - Labas, aš esu Kristina. Tu verki?
Ji linktelėjo man atsakydama.
Tėvas nevalingai paleido jos dešinę rankytę, ir dabar ji intensyviai kumštuku pradėjo trinti akis.
- Bijai?
Ji vėl linktelėjo.
- Ir aš bijau… - nejučia pasakiau. Bijoti normalu… O ko bijai?
Ji tylėjo…
Kai jau to trumpo mūsų kontakto su mergaite metu tvyrojosios tylos, tiek iš vis dar nustebusio tiek tėvo, tiek personalo, pajutau, kad jie jau pradeda bruzdėti, paskubomis perklausiau mergaitės: - Ar bijai skausmo?
Mergaitė tik vėl besikūkčiodama linktelėjo…
Darbuotoja pradėjo sakyti, kad jau daugiau nei pusvalandis kankinasi, nieko nepadaro, ir kad paskirs tai mergaitei kitą laiką…
Aš paprašiau duoti man porą minučių…
Paklausiau mergaitės, ar ji su tėčiu jaučiasi saugi? Mergaitė papurtė galvą.
Paprašiau tėčio apkabinti dukrą švelniai ir saugiai viena ranka per pečius.
Perklausiau mergaitės, ar dabar su tėčiu saugiau? Ji linktelėjo.
Pasakiau, kad aš taip pat būsiu kartu ir kvėpuosiu, ir kad ji, ir tėtis taip pat gali dabar kvėpuoti per nosį, ir įkvėpti ir iškvėpti. Ir per tą laiką, kol kvėpuosim, laboratorijos darbuotoja iš pirštelio paims kraują.
Paklausiau jos, iš kurio pirštelio jai atrodo kad būtų mažiau baisu ir mažiau skauda duoti lašelį kraujo?
Ji demonstratyviai atleido kairės rankos kumštuką ir mūsų visų nuostabai atkišo rodomąjį pirštelį.
Paklausiau darbuotojos, ar šis tiks, ji linktelėjo galvą ir pagaliau paėmė tyrimą.
Mergaitė pravirko iš skausmo. Dabar jau sušaukė, kad jai skauda…
- Taip, skauda, taip būna… Taip. Tau skauda…. Juntu tavo skausmą. Bet tu dabar ne viena, tėtis šalia, ir aš esu su tavim….
Laboratorijoje dabar kalbėjau viena...
Mergaitė trumpam nurimo, ir aš pasakiusi, kad palauksiu už durų, atsistojau ir išėjau į koridorių toliau sąmoningai bekvėpuodama…
Už durų verkė mergaitė… Suaugusieji tylėjo… Jutau, kad dabar mergaitė verkia jau nebe iš fizinio, o iš emocinio ir mentalinio skausmo, patirto tą nelemtą pusvalandį, kai bandė paimti kraujo tyrimui, bet nei darbuotoja, nei tėvas nepaaiškino ką darys, bei nuneigė jos baimės skausmui jausmą ir patirto nesaugumo jausmą net sėdint tėčiui ant kelių…
Kai vyras išėjo iš laboratorijos, kaire ranka nešdamas dar beverkiančią mergaitę, o dešine vesdamas “nežinia kokį siaubą” patyrusi berniuką, tėvas dabar pats jau didelėmis apsiašarojusiomis akimis, tačiau labai tvirtu balsu teištarė man: - Ačiū jums labai!
Linktelėjau tėvui, ir paklausiau mergaitės, ar dabar skauda? Ji linktelėjo. O dabar dar baisu? Ji papurtė galvą.
Tėtis šalia, ar tau saugiau?
Ji smarkiai apsivijo tėvo kaklą dabar jau abiem rankytėmis…
Į kabinetą pakvietė dabar jau mane…
Beaptariant su laboratorijos darbuotoja ką tik nutikusį atvejį, ji pakomentavo, kad tėvai turi paruošti vaikus procedūroms….
Na, taip, turėtų…
Aš pasiūliau tiesiog tokiais atvejais, kai vaikas rodo emocijas, tiesiog jas pabandyti legalizuoti… ir pasiūlyti kvėpuoti kartu, tiek darbuotojams, tiek vaikams, tiek tėvams…
Juk tai tiesiog, nors ir iš pažiūros atrodo neracionalu, bet veikia….
Reguliari sąmoningo kvėpavimo grupė antradieniais: Sąmoningas kvėpavimas. Rebefingas studijoje Sakuros Kelias
Foto iš Jungo grupės ir interneto platybių
