10/09/2025
Rugsėjo 10 d. visame pasaulyje minima savižudybių prevencijos diena.
Daug nuveikta, bet mūsų visuomenėje vis dar vyrauja klaidingos nuostatos apie savižudybes. Dažnas žmogus, išgirdęs žodį “savižudybė”, sutrinka. Daugeliui vis dar atrodo, kad jei ištarsime šį žodį, tai tuoj pat kažkas ir nusižudys. Vis dar bijome atvirai kalbėtis šia tema. Daugelis bijo susidurti su žmogumi, kuris kalba apie tai. Iš tos baimės pradedama vengia tokių žmonių, jo šeimos ir artimųjų. Taip yra dėl to, kad trūksta žinių tiek paprastiems žmonėms, tiek kai kuriems specialistams. Nežinoma, kaip kalbėti, ką sakyti, ko paklausti, kaip reaguoti į jų atsakymus, kur nukreipti.
Noriu pasidalinti savo pamąstymais ir paplitusiais mitais apie savižudybę
1 m i t a s. Jei žmogus kalba, kad nusižudys, jis to nepadarys.
Taip, būna savižudybių, kurios įvyksta be išankstinio perspėjimo. Bet, dažniausiai, jei žmogus jau kalba apie savižudybę ar savo elgesiu signalizuoja kitiems apie savo ketinimus, tai yra didelė tikimybė, kad žmogus tai ir ketina padaryti. Būna, kad aplinkiniai numoja ranka, esą tai tik kalbos, kartais net pasako – susiimk ir praeis. Tai tikrai nepadeda. Labai svarbu bet kokias kalbas apie savižudybę vertinti rimtai ir jokiu būdu nesmerkti žmogaus.
2 m i t a s. Jei atvirai klausime apie savižudybę, tik paskatinsime žmogų nusižudyti.
Kalbėti apie savižudybę nėra lengva, bet reikia nebijoti. Jei kalbatės su žmogumi, kuris sako išgyvenantis beprotiškai sunkų laikotarpį, nebijokite atvirai paklausti, ar jis kartais negalvoja apie savižudybę. Jei žmogus apie savižudybę negalvoja, tiesus klausimas tikrai nepaskatins nusižudyti. Kaip tik suteiksite jam progą apsvarstyti savo būseną, kad yra sunku. Jei žmogus visgi atsakys, kad taip, jis svarsto apie savižudybę, jam tik palengvės. Jis jausis atradęs pašnekovą, kuris jį supranta ir pasiruošęs išklausyti. Žinos, kad gali jums išsipasakoti, nes jūs nebijote apie tai kalbėti. Dauguma žmonių, mėginusių nusižudyti, neturėjo su kuo apie tai pasikalbėti.
3 m i t a s. Jei jau žmogus nusprendė nusižudyti, greičiausiai taip ir padarys, niekas jo nesulaikys.
Apie savižudybę svarstantys tarsi važiuoja dviem bėgiais. Viename – noras gyventi, kitame – nenoras. Jie vienu metu gali planuoti savižudybę, bet tuo pat metu įstoti mokytis arba planuoti kelionę. Jie svyruoja tarp noro gyventi ir noro nusižudyti. Svarbu žmogui padėti atrasti tai, kas nusvertų į gyvenimo pusę. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra ir šviesi pusė, tai kas juos įkvepia. Tik reikia laiko ir pastangų tai įžvelgti.
4 m i t a s. Jei kartą žmogus žudėsi, tai bandys ir dar kartą.
Viena vertus, bandžiusieji nusižudyti patenka į rizikos grupę ir į juos reikia atkreipti dėmesį, stebėti. Bet tikrai nereiškia, kad žmogus vėl tai kartos. Savižudybės krizė – dažnai laikina būsena. Radęs tinkamą pagalbą po mėginimo nusižudyti, žmogus gali daugiau niekada gyvenime to nebepakartoti.
5 m i t a s. Žudosi tik psichikos sutrikimų turintys žmonės.
Savižudybės krizė gali būti susijusi su psichikos sveikatos problemomis, depresija padidina savižudybės grėsmę. Bet nebūtinai žmogus, kuris ketina nusižudyti, serga psichikos liga. Nusižudžiusių žmonių priešmirtinių laiškų analizė parodė, kad prieš savižudybę jie jautėsi be galo nelaimingi, išgyveno didelį dvasinį skausmą ir liūdesį. Vis dėlto, jei žmogus serga psichikos liga, svarbu pasirūpinti, kad ji būtų tinkamai gydoma.
6 m i t a s. Yra viena savižudybės priežastis.
Paprastai įvykus savižudybei viešojoje erdvėje imama ieškoti priežasčių, svarstoma, dėl ko žmogus nusižudė, arba įvardijama kažkokia viena priežastis kaip nelaiminga meilė, darbo netekimas, prasiskolinimas ar kt. Taip teigti klaidinga, nes niekada nebūna vienos priežasties. Yra ilga įvykių grandinė ir paskutinis lašas. Dažnai ką tik nusižudžiusio žmogaus artimieji bando ieškoti tos priežasties. Jie nori suvokti, kodėl taip įvyko. Todėl nereikėtų iškart po savižudybės viešoje erdvėje kalbinti artimųjų, nes jie išgyvena didelę krizę – jiems sunku suprasti kas įvyko, jie jaučiasi labai kalti.
7 m i t a s. Žmonės, kurie bando žudytis viešai, siekia tik atkreipti į save dėmesį.
Taip, jie nori atkreipti dėmesį, bet toks yra jų pagalbos šauksmas. Tampa nesvarbu, ar ant tilto krašto stovintis vaikinas nori atkreipti jį palikusios merginos dėmesį, ar iš tikrųjų nori pasitraukti iš gyvenimo. Jei jis rodo savo ketinimus, neabejotinai gali juos ir įvykdyti. Šalia esantiems žmonėms taip pat būna sunku, jei jų artimasis nuolat sako, kad ketina pasitraukti iš gyvenimo. Gali būti, kad tai manipuliacija, siekiant išskirtinio dėmesio, tačiau žodžiai gali virsti veiksmais. Tokiam žmogui reikia kuo skubiau suteikti pagalbą.
8 m i t a s: Žudosi arba labai stiprūs, arba kaip tik labai silpni.
Žmogui, galvojančiam apie savižudybę, yra itin sunku. Jis išgyvena didelį dvasinį skausmą ir jis nori nebejausti to skausmo. Tuo metu jam atrodo, kad savižudybė yra vienintelė išeitis. Ir tai nieko bendro neturi nei su stiprybe, nei su silpnumu.
9 m i t a s. Norintys nusižudyti nerodo jokių ženklų.
Paprastai apie pasitraukimą iš gyvenimo galvojantis žmogus daug kalba apie beprasmybę, kad niekas neturi reikšmės, kad jis jaučiasi našta kitiems, kad nori viską baigti, kad be jo visiems bus geriau ir jis jau žino išeitį. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, koks žmogus buvo anksčiau ir koks yra dabar, pvz. jei staiga pasikeitė – visuomet buvo linksmas, aktyvus, niekuomet nevėluodavo, o pastaruoju metu tapo apatiškas, ėmė vėluoti. Taip pat jei anksčiau mėgdavo bendrauti, nevengdavo susibūrimų, o dabar užsisklendė. Atkreipkite dėmesį, jei atiduoda skolas, visiems dėkoja.
10 m i t a s. Apie savižudybę galvojančiam žmogui padėti gali tik specialistai.
Daugelis mano, kad padėti gali tik psichologai ar psichiatrai, bet nebūtinai. Pradžioje tikrai nereikia ypatingo specialisto. Kartais pakanka tik dėmesingai išklausyti. Kartais gali užtekti paprasto pokalbio tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. O ką kalbėti, ko klausti? Galima pabandyti paklausti, kas vyksta to žmogaus gyvenime, kas blogai, jei kyla tokių minčių. Nepadeda pasakymai, kad - viskas bus gerai, juk gyvenimas gražus. Tą akimirką tam žmogui pasaulis tikrai nėra gražus ir jam tikrai nėra gera jame gyventi. Svarbu leisti išsikalbėti, kaip jis jaučiasi iš tikrųjų. Svarbu užmegzti ryšį, suteikti prasmę, leisti žmogui pasijusti reikalingam. Tai didelė pagalba, kurią gali suteikti šalia esantis žmogus. Aišku, yra situacijų, kai to neužtenka ar būtina įvertinti būseną. Tuomet reikia paskatinti žmogų ieškoti profesionalios pagalbos. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu bandžiusių nusižudyti žmonių buvo klausiama, kokios pagalbos jie norėjo. Paaiškėjo, kad net primygtini siūlymai kur nors eiti, ką nors daryti jiems padėdavo, jie pasijusdavo svarbūs. Gerai yra pasisiūlyti palydėti, kur bus suteikta pagalba. Paprašyti, kad vėliau žmogus papasakotų, kaip jam ten sekėsi.
Dauguma galvojančių apie savižudybę būna visiškai pasimetę, nemato kitų išeičių, tačiau giliai viduje tikisi būti išgelbėti. Laiku suteikta tinkama pagalba gali išgelbėti gyvybę.
Tikiu savižudybių prevencija ir skatinu visus būti neabejingais kito skausmui bei kančiai. Lietuvoje yra specialistų pasiruošusių padėti, tik reikia išdrįsti ieškoti ir kreiptis pagalbos. Ir jais pasitikėti.
Parengė psichologė
Rūta Julija Klovaitė
