06/08/2025
Kai gyvenimas tampa fonu: apie rutiną, nuvertinimą ir mažus stebuklus.
Yra dienų, kai atrodo, kad gyvenimas – tiesiog fone. Viskas vyksta, bet niekas nejaudina. Tarsi stovėtum vietoje, nors iš tiesų eini. Tarsi būtum nematoma – net sau.
Viskas prasideda nuo ryto. Tavo ritualai gal ir savi, gal net jaukūs, bet vis tiek – kasdien tie patys. Ta pati kava, tas pats vaizdas pro langą, tie patys veiksmai.
Ir nors tai gali būti stabilumo ženklas, tam tikru metu pradeda slinkti mintis: o ar tai – viskas?
Ir tada... tyliai įslenka pojūtis, kad tavo gyvenimas yra „niekuo neišsiskiriantis“. Kad jis pilkas. Kad niekam neįdomus.
Ir kartu su tuo – ateina savęs nuvertinimas.
Kodėl taip nutinka?
Pastebiu, kad šitas jausmas – visai ne apie realybę. Jis – apie tai, kaip išmokome save matyti.
Nuo mažų dienų mus mokė vertinti tik „didelį rezultatą“ – aukštą pažymį, pasiektą tikslą, apčiuopiamą įrodymą, kad esi „pakankama“.
Maži dalykai – geri žodžiai, jausmai, ramybė, poilsis, net kūrybiniai žingsneliai – tiesiog išnyksta bendrame triukšme. Nes jie atrodo per maži, kad būtų svarbūs.
Ir tada net ir reikšminga vidinė kelionė ima atrodyti „nieko verta“.
O jeigu atsisuktume atgal?
Gal tavo diena visgi nėra tokia tuščia. Gal šiandien:
- Išgėrei veina stikline vandens daugiau nei vakar.
- Leidai sau neskubėti.
- Pasakei „ne“ tam, kas tau nepatinka.
- Pabuvai tyloje.
- Pastebėjai save veikloje.
- Leidai sau būti – tokia, kokia esi.
Tai maži veiksmai, bet jie – apie tavo ryšį su savimi.
Apie gyvenimą, kuris vyksta ne tik per „darbų sąrašus“, bet ir per buvimą.
O ką, jei tavo kasdienybė yra verta įvertinimo?
Aš pati kartais pagaunu save galvojant: ar tai, ką darau – kam nors įdomu? Ar tai, kad padedu kitai moteriai išgirsti save, nurimti, išjausti – tikrai svarbu?
Bet kai matau, kaip pasikeičia žmogaus būsena – žinau: net jei tai ne „didelis pasiekimas“ išorėje, tai yra gilus virsmas viduje.
Ir tai verta dėmesio.
Lygiai taip pat, kaip tavo dienos. Tavo sprendimai. Tavo širdis.
Sustok akimirkai…
Leisk sau nevertinti gyvenimo tik per produktyvumo prizmę.
Leisk pamatyti mažus momentus kaip stebuklus.
O jei šiandien jauteisi „nieko verta“ – paklausk savęs:
Ar tikrai viskas, ką darau, yra beprasmiška?
Ar tikrai tai, kas jaučiasi „maža“, nėra gilu ir tikra?
O kaip tau?
Ar pastebi savo mažus pasiekimus, ar dažniau juos nuvertini?
Pasidalink komentaruose arba tiesiog parašyk sau keletą žodžių – už ką šiandien save gali pagirti.
Gal šis paprastas sustojimas taps tavo mažo (bet labai svarbaus) virsmo pradžia.
Su meile ir šviesa Rūta-Rėja
