Labas, joga

30/04/2026

Sekmadienį įvyko pirmasis mano atviras susitikimas „Ramybės bangoje“.

Pasimatymas mamai ir vaikui.

Ir visą laiką kurdama galvojau ne apie tai, kaip bus gražu.

Vis grįždavo klausimas:
ar to išvis reikia?
Tai buvo vidinės dvejonės –
ar kažkas ateis,
ar kažkam to reikia,
ar supras, apie ką aš čia...
Tai buvo ir klausimas apie kitas mamas.
Ar joms to reikia?
Nes mamos su vaikais jau yra kartu.
Kasdien.

Bet tame „kartu“ dažnai telpa tiek daug,
kad paprastam buvimui vietos beveik nebelieka.
Esam šalia.
Bet ne visada susitinkam.

Todėl šitas pasimatymas buvo ne apie daugiau laiko.
Jis buvo apie kitokį buvimą kartu.
Be skubėjimo.
Be taisymo.
Be „reikia“.
Po jo gavau žinutę.
Ir ji man atsakė.
Kartais reikia ne daugiau.
O tikriau.
Kai mes iš tikrųjų vienas kitą pasiekiam 🩵🌊

27/04/2026

Kvapas pasiekia jausmus greičiau nei žodžiai.
Kartais užtenka vieno įkvėpimo,
kad kūnas prisimintų ramybę.

Koks kvapas tau primena ramybę?

24/04/2026

Tokias akimirkas saugau 🩵

Iš jų ir gimsta viskas, ką kuriu.

21/04/2026

Vaikas ateina su atvira širdimi.
Ne su lūkesčiais, ne su „reikia“, ne su noru išsinešti rezultatą.
Jis ateina su tuo paprastu, tyliai stipriu noru –
būti pamatytas, pastebėtas, išgirstas. Atlieptas.
Ir tada mes, suaugę, labai dažnai skubame:
duoti, parodyti, išmokyti, užimti, sudominti.
Ieškome veiklų, metodų, „geriausių“ darželių, kelionių, patirčių…
Bet yra viena vieta, kur viskas arba įvyksta… arba ne.
Ryšys.
Ne tai, ką darome.
O kaip esame.
Vaikas neatsimins visų veiklų.
Bet jis labai aiškiai prisimins jausmą: ar šalia manęs buvo žmogus, kuris mane matė?
kuris neskubėjo?
kuris buvo su manimi – ne pusiau, o visa širdimi?
Kartais užtenka labai nedaug.
Sustoti.
Pažiūrėti į akis.
Išgirsti ne tik žodžius, bet ir tai, kas tarp jų.
Ir tada nutinka keistas dalykas –
vaikas pradeda atsiverti.
Atsiranda pasitikėjimas.
Atsiranda drąsa būti savimi.
Ir tik tada –
gimsta tikras mokymasis, tikras žaidimas, tikras buvimas kartu.
Nes
jokia pamoka neprasideda nuo plano.
Ji prasideda nuo ryšio.
Ir už jį visada atsakingas suaugęs.
Kartais pakanka vieno momento.
Vieno tikro „aš čia su tavimi“.

🌊 O kada paskutinį kartą buvai su vaiku… be skubėjimo?

20/04/2026

Kartais mes, suaugusieji, taip įsisukame į darbus ir visus „svarbius“ reikalus,
kad pamirštame ne tik likusį pasaulį…
bet ir save.

Atidėliojame malonumus.
Atidėliojame laiką sau.
Atidėliojame savo vaikus.

Ir kažkur tarp „reikia“ ir „tuoj“
prabėga dienos.

Šį kartą aš irgi labai ilgai atidėliojau.

Vaikų jogos užsiėmimus vedu jau 8 metus –
rečiau ar intensyviau, bet visada iš širdies.
Pastaraisiais metais dirbau tik su uždaromis mokyklų ir darželių bendruomenėmis.

Ir dažnai sulaukdavau klausimo:
kodėl nėra atvirų užsiėmimų visiems?

Atsakymas buvo paprastas – nespėju.

O dabar… nusprendžiau suspėti.

Nes jei laiko neturi –
kartais reikia jį tiesiog susikurti tam, kas svarbu.

Šį kartą noriu jums pasiūlyti ne tik užsiėmimą.

Noriu pasiūlyti patyrimą.
Tokį, kuriame galima trumpam sustoti.
Atsikvėpti.
Ir pabūti kartu – iš tikrųjų.

Kalbėdama su vaikais ir su suaugusiais, vis dažniau girdžiu tą patį jausmą:

mes esame vieni kitų pasiilgę.

Vaikai – tėvų.
Tėvai – vaikų.

Nors atrodo, kad kartu praleidžiame daug laiko,
kartais visa diena prabėga

be tikro pokalbio
ar paprasto apkabinimo.

Todėl balandžio 26 d., sekmadienio vakarą, Paupyje,
kviečiu mamas su dukromis ar sūnumis
į PASIMATYMĄ 🩵🐋

Pabūti jaukioje grupėje,
bet tuo pačiu – dviese.
Be skubėjimo.
Be taisymo.
Be „reikia“.

Jei jauti, kad norisi šito laiko –
labai kviečiu. 🩵

Daugiau apie renginį komentaruose, o registracija BIO arba čia:

https://forms.gle/6PQfzCpu15U6TiC66

20/04/2026

Kartais mes, suaugusieji, taip įsisukame į darbus ir visus „svarbius“ reikalus,
kad pamirštame ne tik likusį pasaulį…
bet ir save.

Atidėliojame malonumus.
Atidėliojame laiką sau.
Atidėliojame savo vaikus.

Ir kažkur tarp „reikia“ ir „tuoj“
prabėga dienos.

Šį kartą aš irgi labai ilgai atidėliojau.

Vaikų jogos užsiėmimus vedu jau 8 metus –
rečiau ar intensyviau, bet visada iš širdies.
Pastaraisiais metais dirbau tik su uždaromis mokyklų ir darželių bendruomenėmis.

Ir dažnai sulaukdavau klausimo:
kodėl nėra atvirų užsiėmimų visiems?

Atsakymas buvo paprastas – nespėju.

O dabar… nusprendžiau suspėti.

Nes jei laiko neturi –
kartais reikia jį tiesiog susikurti tam, kas svarbu.

Šį kartą noriu jums pasiūlyti ne tik užsiėmimą.

Noriu pasiūlyti patyrimą.
Tokį, kuriame galima trumpam sustoti.
Atsikvėpti.
Ir pabūti kartu – iš tikrųjų.

Kalbėdama su vaikais ir su suaugusiais, vis dažniau girdžiu tą patį jausmą:

mes esame vieni kitų pasiilgę.

Vaikai – tėvų.
Tėvai – vaikų.

Nors atrodo, kad kartu praleidžiame daug laiko,
kartais visa diena prabėga

be tikro pokalbio
ar paprasto apkabinimo.

Todėl balandžio 26 d., sekmadienio vakarą, Paupyje,
kviečiu mamas su dukromis ar sūnumis
į PASIMATYMĄ 🩵🐋

Pabūti jaukioje grupėje,
bet tuo pačiu – dviese.
Be skubėjimo.
Be taisymo.
Be „reikia“.

Jei jauti, kad norisi šito laiko –
labai kviečiu.

Nuoroda į renginį komentaruose.

18/04/2026

18/04/2026

Pasimatymas su savo vaiku! Jau kitą sekmadienį. Apie viską plačiau jau rytoj. O jei nori nepraleisti ir sužinoti kuo greičiau, rašyk NORIU: ryt būsite pirmieji sužinoję apie renginį.

16/03/2026

Ženklai

Gyvenimo kryžkelėse dažnai prašome ženklo – vienokio ar kitokio, kad žinotume, kaip elgtis ir kurį kelią pasirinkti Ir jį gauname. Kartais ne tą, kuris labiau patinka. Bet jei išdrįstame paklausti, reikia išdrįsti ir priimti.

O būna - ženklai ateina neprašyti.

Jogos pamokoje atsisuku į vieną išdykėlį. Turėjome kurti tylą, o jis vis kvietė: „Mokytoja, mokytoja, pažiūrėk.“ Mintyse sakau sau – kvėpuok. Kantriai dar kartą pakviesk daryti tai, ko prašei.
Tačiau atsisukusi pamatau jį ramiai atliekant užduotį. Jis tik labai norėjo, kad pamatyčiau jo ženklą.

Širdį❤️

Kartais mus užvaldo jausmai, kuriuos sunku suprasti, o dar sunkiau išsakyti. Tada mes kalbame ne žodžiais – gestais, veiksmais, garsais.
Kai suprato, kad jo žinutė gauta, veide pasirodė maža šypsena, o akys suspindėjo.

Tą akimirką jis buvo išgirstas.

Ir tuomet pasakė tai, kas paliečia kiekvieno mokytojo širdį (nors man vis dar nedrąsu save taip vadinti – vaikai dažniau mane kviečia tiesiog „joga“):
„Man patinka joga, nes esu labai išdykęs, o čia galiu nurimti.“
Jis davė sau leidimą tiesiog būti ir nurimti.

Mano užsiėmimų tikslas nėra lankstumas ar sudėtingesnė jogos asana. Per judesį, žaidimą ir atsipalaidavimą mes keliaujame į save – į vidinę ramybę, į savęs pajautimą, į gebėjimą sustoti, nurimti ir bent trumpam nustoti reikalauti iš savęs daugiau.
Mokyklose daug kas matuojama. Pažymiai, greitis, rezultatai.
Bet ramybės – neišmatuosi.
Savęs pajautimo – taip pat.
Kartais jis pasirodo labai paprastai: vaikas, kuris visada juda, staiga pasako – „čia aš galiu nurimti.“
Ir galbūt tai yra pats gražiausias rezultatas.

Ne taisyti.
Ne spausti.
Ne matuoti.
Leisti būti.
Vieta, kur vaikai gali nurimti ir tiesiog būti.

Šiandien tiek...
Vaikų jogos draugė,
Milda

🩵Jei norėtumėte, kad vaikai mokykloje ar darželyje turėtų erdvę nurimti, kvėpuoti ir pabūti su savimi – vedu vaikų jogos užsiėmimus.
Mokyklos ir darželiai gali kviesti mane:
• vesti jogos pamokas visai klasei ar grupei,
• arba organizuoti jogos būrelį norintiems vaikams.
Jau galima rezervuoti laiką naujam sezonui nuo rugsėjo.
🩵Ir esu dėkinga tiems, kurie jau patikėjo ir pasitikėjo manimi.

02/12/2025

25/11/2025

Jogos pamokos ne tik apie mankštą, kūno lankstumą, kas yra labai svarbu. Kvėpuodami, medituodami keliaujame į save. Ieškome, kas yra mumyse: koks šiandien jausmas, ko aš šiandien noriu. Mandalose semiamės ramybės, paslėptų spalvų reikšmių. Atsipalaiduojame.

21/11/2025

Kartu su kviečiame susitikti pirmadienį 18:00 val. nuotykių ir atradimų vaikams kupiname renginyje, kuris vyks adresu Lvivo g. 21, Vilnius. Ir aš ten būsiu! Patirkime pasaulį kartu!

Renginio nuorodą rasite komentaruose.