22/06/2020
KODĖL PSICHOLOGAI KLAUSIA "𝗞𝗔𝗜𝗣 𝗧𝗨 𝗝𝗔𝗨𝗧𝗜𝗘𝗦𝗜?", O NE „𝗞𝗔̨ 𝗧𝗨 𝗚𝗔𝗟𝗩𝗢𝗝𝗜?“
Mes niekada nebūname vieni, mums kompaniją palaiko mintys. Jos tarška kaip neužsičiaupianti radija. Vieni išmoksta jas bent trumpam išjungti, kiti išjungia tik miegodami.
Psichologai vis kartoja “kalbėkit apie jausmus”, “įsivardinkit, ką jaučiat“, nes:
a) Praktiniame darbe pastebėjome, kad tai urvas, per kurį galime išlįsti iš sunkumų.
b) Jausmų įsisąmoninimo svarbą pagrindžia moksliniai tyrimai.
𝐉𝐚𝐮𝐬𝐦𝐮̨ 𝐢̨𝐯𝐚𝐫𝐝𝐢𝐧𝐢𝐦𝐚𝐬 𝐧𝐮𝐢𝐦𝐚 𝐞𝐦𝐨𝐜𝐢𝐧𝐢̨ 𝐤𝐫𝐮̄𝐯𝐢̨. Matthew Lieberman tyrimai rodo, kad kai sugebame jausmus įvardinti (pvz. liūdesį, pyktį, sielvartą), jų intesyvumas sumažėja.
Kas tuo metu vyksta smegenyse?
Migdolinis kūnas – tai smegenų dalis, kuri atlieka biologinio pavojaus daviklio funkciją ir yra atsakinga už mūsų kūno apsaugą nuo pavojų. Tad kai tik išsigąstame, pykstame – migdolinis kūnas iškart aktyvuojasi. Kai įvardiname tam tikrus neigiamus jausmus, migdolinis kūnas atsipalaiduoja, įsijungia kita smegenų dalis - kaktinė smegenų žievė.
Na gerai, moksliškai neįdomu, gal kokią metaforą?
Įsivaizduokite, kad važiuojate automobiliu, šviesoforas vos mirktelėjus žaliai, persijungia į geltoną. Jūs spaudžiate stabdžius (sakykime, kad tai diena, kai visi elgiamės pagal kelių eismo taisykles). Taip ir jausmų įvardinimas – tai geltonas šviesoforo signalas. Vietoj važiavimo per raudoną ir rizikos, kad nunešite nekaltą praeivį, jūs laiku sustojate. Kai nesuprantame savo pykčio ar liūdesio, jis viduje pradeda virti Tuomet galite netikėtai išsilieti aprėkiant žmoną, vyrą ar vaiką, dėl ko po to gailėsitės ir save graušite, jausdamas kaltę. Vietoj reagavimo reaktyviai, jūs galite aiškiau mąstyti, kūrybiškiau spręsti susiklosčiusią situaciją ir net šiek tiek nuo jos atsitraukti ir pamatyti platesnį vaizdą.
O jei apsimesiu, kad nieko čia nenutiko?
𝐓𝐚𝐢 𝐲𝐫𝐚 𝐩𝐫𝐢𝐞𝐳̌𝐚𝐬𝐭𝐢𝐬, 𝐤𝐨𝐝𝐞̇𝐥 𝐩𝐨𝐳𝐢𝐭𝐲𝐯𝐢𝐨𝐬 𝐚𝐟𝐢𝐫𝐦𝐚𝐜𝐢𝐣𝐨𝐬 𝐧𝐞𝐯𝐞𝐢𝐤𝐢𝐚. Jei veiktų, jau visi būtų save įtikinę tobulu gyvenimu. Apsimetinėjimą prieš save ir kitus mes, psichologai, matome kaip vieną iš gynybos mechanizmų, kurį vadiname “pasipriešinimu”. Todėl “man viskas gerai” kaukė, kai taip nesijaučiame yra visiškai nenaudinga, jei pirma neįvardinate, kurioje vietoje stovite, kur esate, kaip jaučiatės. Kaip ir navigacinėje programoje, atsidūrus nepažįstamoje vietoje, nusistačius tašką B, bet nepažymėjus taško A – bus sunku pajudėti.
Tiesa, įvardinti emocijas – tik dalis sprendimo. Tai nereiškia, kad murkdydamiesi jausmuose, dejuodami mes kažką išspręsime. Tačiau terapijose dažnai vienas jausmas veda prie kito, vienas patyrimas siejasi su kitu, kol viską galima išpinti ir priimti konstruktyvius sprendimus.
Kasdieninėse situacijose, kai užklumpa įvykių seka, kai viskas tiesiog nesiseka, kartais būna lengviau. Bent aš dažnai, užnikus neigiamiems jausmams dėl asmeninių rūpesčių artimiesiems sakau: “aš tiesiog noriu išsiburbėti”. Kartais neužlaikant mintyse, o kalbant su kitais, tampa lengviau ištraukti koją kišančius neigiamus jausmus. O kartais labiau norisi juos išrašyti ant popieriaus. Bet kokiu atveju, kuo greičiau tai padarau, tuo greičiau pereinu prie sprendimų ir susigrąžinu galią ir prarastą energiją.
𝐎 𝐤𝐚𝐢𝐩 𝐠𝐢 𝐯𝐚𝐢𝐤𝐚𝐢?
Vaikai dar nemoka pažinti savo emocijų, juos tarsi apsėda demoniukas, nes jis toks grėsmingas ir baisus. Tad mokėdami įvardinti savo emocijas, galime jas įvardinti ir vaikui: „matau, tu pyksti“, „suprantu, kad tu dabar labai nori žaisti ir pyksti, kad reikia eiti namo. Galėsime sugrįžti, kai pavalgysi ir numigsi pietų miego“.
Tai ypač svarbi užduotis vaiko raidoje nuo 2 iki 6 metų.
Tad leiskime savo jausmams būti. Jie ima viršų tik tada, kai imame juos ignoruoti. O kas jiems belieka..
O kai kitą kartą iš psichologo išgirsite klausimą "kaip jaučiatės?", neskubėkite atsakyti “gerai!”. Vietoj to, skirkite minutėtę pajusti, kaip šiuo metu jaučiatės iš tiesų. Būkite atviri ir nuoširdūs sau.
