29/02/2020
Agnės Ozalinskaitės komentaras apie medikų kaltinimą Vokietijoje:
Tai kas vyksta dabar Lietuvoje, kasdienybė Vokietijoje. Ir niekas apie tai nerašo. Už komplikacijas niekas nenuteis. Argumentas negali buti per mažai personalo, nes už tokius dalykus iš karto Vokietijoje atsako skyriaus ar ligonines vadovai.
Apie tai būtų galima ir visą paskaitą paskaityti, nes Vokietijoje apie tai kalbama labai daug.
Remiantis oficialia Vokietijos sveikatos apsaugos ministerijos statistika, per metus į teismines institucijas dėl įtariamos padarytos medicininės klaidos kreipiasi vis daugiau žmonių.
Pavyzdžiui, 2018 metais iš viso buvo kreiptasi dėl įtariamos padarytos medicininės klaidos 14 133 kartus (tuo tarpu 2017 metais 13 519 kartų). Kaltinimai buvo dažniausiai atmesti (75,3 %) 3497 atvejais buvo nustatyta gydymo įstaigos/specialisto padaryta klaida.
Kiekviena padaryta medicininė klaida savyje turi ir galimą padarytos klaidos žalos potencialą. Labai gerai, kad žala ne visada būna padaryta. Kiekvienoje ligoninėje, kaip ir mūsų ne išimtis, kiekvienas gali anonimiškai pranešti internetu apie padarytą klaidą. Ir mes kiekvienas skyrius tas klaidas aptarinėjame ir nagrinėjame mažiausiai kas tris mėnesius. Atsidūrus teisme, svarbu, kad būtų nustatyta ar tarp padarytos klaidos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Kodėl tai svarbu? Kai priežastinis ryšys tarp padarytos klaidos ir priežasties egzistuoja, tada jau gydytojas, o ne pacientas ar jo artimieji, turi įrodyti, kad ta klaida nebuvo padaryta.
Labai svarbu yra vadinama gydytojų ekspertų nuomonė. Jų poreikis per pastaruosius 10 metų išaugo apie 40%. Daugiausia kreipiamasi dėl įtariamos padarytos klaidos ligoninėse, o ne ambulatoriniame sektoriuje. Pagal specializacijas: daugiausia skundų susilaukia ortopedai (31 %), po jų eina vidaus ligų gydytojai (13 %), tada chirurgai ir ginekologai dalijasi po 9 %, dantistai 8 %,slaugytojai 5 %, o po to visos kitos specialybės. Pirma vieta, kur randamos padarytos klaidos iš šių specializacijų yra ginekologai (27,3%), antroje vietoje ortopedai (26,8%), trečioje vietoje chirurgai (25,4%).
Dažniausiai padarytos klaidos būna dėl neteisingai atliktos procedūros (42%), dėl laiku neatliktų (37 %) ir per vėlai atliktų procedūrų (12 %).
Jei nustatoma lengva ar labai lengva klaida, tai atsakomybę perima gydymo įstaiga, jei nustatoma vidutinio sunkumo klaida atsakomybė dalinama tarp gydytojo ir gydymo įstaigos, o jei didelė klaida, neatsižvelgiant į padarymo aplinkybes (tyčia ar neatsargumas) atsakomybė tenka gydytojui. Taigi iš esmės žalos atlyginimas be kaltės nustoja veikti kai yra nustatoma vadinamoji „grober Fehle“ t.y. didelė klaida. Didelės klaidos nustatymo kriterijus yra vadinamasis gydymo standartas, kuris turėtų būtų nuolatos aktualizuojamas „Leitlinie“ (Gydymo gairėse). Taigi nustačius didelę klaidą visa įrodinėjimo našta dėl priežastinio ryšio tarp veiksmo ir pasekmės nebuvimo tenka gydytojui. Taip pat nustačius didelę klaidą gali vykti tiek civilinis, tiek baudžiamasis procesas. Baudžiamasis gydytojo persekiojimas gali būti pradedamas tiek paciento iniciatyva pateikiant prašymą prokuratūrai arba prokuratūros iniciatyva, kai pastaroji gauna atitinkamus duomenis.
Taip pat, reikia pasakyti, jog iš esmės kiekvienas nuokrypis nuo vadinamojo gydymo standarto turi turėti pakankamai rimtą mokslinį pagrindą, nes priešingu atveju įrodyti gydytojui klaidos nebuvimą būtų labai sunku.
