Psichologė Inga Dirsytė

03/04/2026

Pastarąją savaitę iškilo atleidimo tema. ❤️‍🩹

Neatleidimas uždaro širdį, apsunkina ją. Tas giluminis sielvartas ir paviršinis pyktis gali kaip reikiant apkartinti gyvenimą. Vistik nepagreitinsim šio proceso. Galim tik jį gerbti.

Tam, kad atleisti, pirmiausia reikia priimti savo pyktį ir leisti sau papykti.

Taip pat pamatyti savo skausmą, kuris yra po pykčiu ir leisti sau paskaudėti.

Paliudyti tą skausmą, pamatyti jį. Iš tikrųjų pamatyti savo patirtį, kaip mums skaudėjo, dėl ko, kas tame santykyje svarbaus įvyko. Ištikrųjų pamatyti. Lėtume ir atidume.

Atleisti tai nusileisti į savo širdies gelmę ir pasakyti sau: “Taip, matau tavo skausmą, aš matau. Aš esu čia”. Pabūti giliai savo širdyje su savo skausmu. Pabūti tyliai. Pagarbiai.

Atleidžiam mes ne dėl kito, o dėl savęs. Mums patiems sunku neatleidus.

Atleisti nereiškia, pasakyti, kad “to nebuvo”. Ne, “tai buvo ir mums skaudėjo”. Tačiau mes renkamės (jei galime rinktis) atverti duris, kurias skausmas buvo užvėręs ir vėl įeiti gilyn į savo širdį.

Renkamės patys vėl atgauti savo širdį, širdies gyvumą ir jautrumą. Lyg įeitume į giluminį širdies kambarį, daugiau vietos atsiranda.

Kai atleidžiame, susigrąžiname savo jautrią širdį, kuri jaučia. Dabar reikės ją saugoti ir jeigu iškils situacija, kai skauda - iš karto tai pasakyti. “Mane tai skaudina” ir pasirūpinti, apginti, apsaugoti savo širdį.

Atleidimas išlaisvina ir sugrąžina daugiau gyvenimo.

Linkiu ir kviečiu ir nuoširdų susitikimą su savo širdimi! 🌿❤🌿

17/03/2026

Gydo ryšys.
Tiesiog būti šalia. Ir vistik, kaip sunku tai padaryti. Norisi tai gelbėti, tai kaltinti, tai patarti ar pamokyti.
O dažniausiai reikia tiesiog mylinčiai būti.

Kartais prisimenu savo pirmąją supervizorę, kuri sakė, savo klientus reikia mylėti. Kuo daugiau dirbu tuo labiau suprantu, ką ji turėjo omeny.

Mes esam sužeisti ryšyje, tad tik ryšyje ir gyjam. Kūdikis ir vaikas pats randa savo būdą, jei jam suteikiama saugi erdvė tyrinėti.

Kuo mažiau invazijos, tuo natūrliau teka procesas.
Žmogus irgi pats ras savo kelią, tereikia jam suteikti mylinčią, palaikančią erdvę. Būti šalia.
Mažiau daryti, labiau būti ir tikėti žmogumi ir jo procesu.

Kaip (ne)paparasta, tiesa?

08/03/2026

🪽Tavo Galia slypi Švenume sau.🪽

Giliam, giliam vidiniam savęs apkabinime ir buvime arti savęs.
Tavo galia slypi intymume su savimi, kai nusileidi giliai į savo širdį ir išdrįsti, pasirenki save sutikti, ten kur nori slėptis, nepriimti, gėdytis ir atsisakyti.
Taip, SUTIKTI SAVE.

Ypač tada, kai jautiesi silpna ir negalinti.
Kai esi pavargusi ir netikinti savimi.
Kai jautiesi nevykėlė ir lyginiesi su kitomis, kurios visokios “esnės”.
Kai esi vieniša ir nereikalinga.
Kai jautiesi nesvarbi, nenorima, atstumta ar palikta.
Kai drebi iš pažeidžiamumo ir savo trapumo suvokimo.
Kai guli bejėgiškumo dugne, neturi jėgų ir noro keltis.
Kai atrodo, kad visada buvo sunku, yra sunku ir bus sunku.
Kai gyvenimo našta atrodo nepakeliama.
Kai sutinki savo skausmą, gedulą ar sielvartą.

Tikroji galia, kaip gėlė išauga iš mūsų pažeidžiamumo. Šaknis įleidžia gilyn į mūsų jautrias , sužeistas vietas, kai sutinkam nusileisti į save, įsišaknyti savyje, vidinėje tamsoje, tamsioje žemėje. Tuomet galime atsispirti, stiebtis aukštyn palaikomos savo vidinės žemės.

Vis nepaliauju stebėtis, kaip sukurtas žmogus ir šis pasaulis, kuris talpina ir begalinį trapumą ir begalinę galią viename. Visada kartu jie. Man tai įstabu!

Tavo Galia slypi Švenume sau. Kai priimam savo visas dalis. Priimam savo tempą, ciklus, greitį, poreikius, balsą, vietą.
Kai girdim, kur Gyvenimas mus kviečia dabar ir jam atsiliepiam.
Kai gerbiam savo kūną.
Kai esam sau ištikimos, kai girdim savo Ne ir savo Taip.
Kai sau atleidžiam ir atsiprašom, nes nepavyksta taip, kaip norim, bet mes stengiamės.
Kai gerbiam Gyvenimą, kuris vyksta mūsų kūne, mūsų širdyje.

Tavo Galia slypi Švenume sau, ypač ten, kur mažiausiai norisi įsleisti to švelnumo.

Susigrąžink šią galią! 🦢

Švelniai apkabinu! ❤️

05/03/2026

Kodėl sakau, kad tokiam žmogui sunku gyventi?

Todėl, kad mes neišvengiame nesusipratimų ir jeigu jų neišsiaiškinam, nešamės naštą ant pečių, širdyje, tampame nelaisvi savo viduje.

Mus nuolatos supa santykiai. Mes nuolatos galim kažko nesuprasti, nenuspėti, nepastebėti ir taip įskaudinti kitą žmogų.

Tam, sveikas kaltės jausmas mus kviečia atsiprašyti, pastebėti, kur pasielgėm neteisingai. Tai mus išlaisvina ir užbaigia ciklą, kad nesisuktų galvoje. Taip pat atkuria santykį, bei jį netgi suartina, nes tampa saugu būti, kai abu gali atsiprašyti vienas kito, kai mato, pastebi, rūpi.

Vistik ne visiems žmonėms lengva atsiprašyti, kai kuriems tai jų savivertės klausimas - "jei atsiprašysiu, būsiu silpnesnis, pripažinsiu klaidą".

Po tuo slepiasi įsitikinimas, kad tam, kad būčiau vertas, mylimas - turiu būti neklystantis, tobulas. Tai sunki našta žmogui.

Tu neturi būti tobulas, kad būtum mylimas. Tu gali būti mylimas, kai esi tikras, nuoširdus. Kai atsiprašai, tai rodo, kad esi savo viduje pakankamai saugus, priimantis save, pasitikintis savimi, kad gali pripažinti savo klaidą ir už ją apgailestauti.

Nuoširdus atsiprašymas man yra viena gražiausių susitikimo vietų ryšyje kviečianti į artumą. ❤

03/03/2026

GIMDYTI SAVE

Nebijoti būti erdvėje, tuštumoje, kūne.

Tuštumoje, kur erdvu ir tylu.

Aplink daug zuja, man grąsina, kad kažkur nespėsiu. O aš nebenoriu spėti. Nebereikia niekur spėti.

Taip ilgiuosi savęs.

Nieko nebenoriu labiau nei savęs. Tikrosios, tos kurios nepažįstu, bet nujaučiu.

Surasti save, sutikti save, o tada sutikus kitą leisti alchemijai vykti.

Aš sukurta gimdyti save iš naujo, nuolatos.

Reik kuo didesnio atsipalaidavimo. Tada kūnas prisitaiko.

Gimties procesas patiriamas, o ne analizuojamas. Kintantis, pats savaime vykstantis, o ne kontroliuojamas.

Tuo metu aš esu nežinojime, nebelieka savęs tos, kurią pažinojau. Pagarboje tam, kas vyksta ir visiškame pasitikėjime.

„Nieko nežinau, bet viskas aišku“.

Tai bent!

„Nieko nežinau, bet viskas aišku“ – mintis lyg nepriklausanti šiam pasauliui, bet man ji patinka.

Ramybę ir saugumą neša.

Jaukintis buvimą vidinėje tuštumoje. Wow... kiek daug erdvės – ir noriu ir bijau.

Bet jau labiau noriu, nei bijau.

Leisti sau gyventi iš tuštumos, iš tylos išgirsti impulsus, norus ir leistis veikti. Leisti Dievui mane vesti per intuiciją.
Vis labiau pasitikint tuo švelniu švelniu vedimu, meilės kuždesiu. Ir tada toks pilnas pilnas ir gyvas gyvenimas ištinka. Jis neįmanomas be tos erdvės, kuri atsiveria.

Tačiau net ir veikiant, darant vidinė erdvė niekur nedingsta.

Ji apgaubia viską.

Čia ir noriu pasilikti.

Čia namai. Amžini namai mano viduje. Vieta, kur niekada nesijaučiu viena, nes ir nesu viena.

Visą gyvenimą ieškojau šių vidinių namų. Toks jausmas, kad ne aš radau, o leidausi būti surasta.

P.S. nuotrauka daryta beveik prieš metus, kai Ramintojos bažnyčioje prieš 150 žmonių dalinausi man svarbiu dvasiniu liudijimu. Tai buvo įstabi patirtis perkeitusi mano gyvenimą iš esmės, negrįžtamai. Tada supratau, kad viskas gyvenime yra susiję ir kiekviena patirtis veda prie kažko sekančio, kol galiausiai susideda kritinė masė patirčių ir įvyksta kažkoks proveržis. Ši nuotrauka man ypatingai brangi, pas mane ant darbalaukio beveik metus jau uždėta.
Pajutau, kad jau laikas pasidalinti ir su Jumis gal įsikvėpsit, kiekvienas savaip. Tai kuo dalinausi nuotraukos momente yra itin brangu ir jautru man, tad soc.tinkluose to neviešinsiu, bet aukščiau esančiame tekste aprašiau šiek tiek metaforišką savo patyrimą. ❤️❤️❤️

24/02/2026

Taigi, kodėl nesimokysiu biodinaminės kūno psichoterapijos?

Trumpas atsakymas: nes nebenoriu terapintis ir noriu tiesiog gyventi. Užtenka.

Ilgesnis atsakymas: aš psichologijos mokausi jau 17 metų – bakalauras, magistras, kūno-judesio terapijos studijos, kūno psichoterapijos pagrindai, nuolatinis lankymasis seminaruose procesų terapijoje ir kitur, asmeninė psichoterapija įv. rūšių egzistencinė, konsteliacijų daug, kūno terapija, kūno psichoterapija viso - 8 metai.

Viskas. Kol kas, šiam etape aš priėjau tokią ribą, kai suprantu, kad užtenka.

Užtenka mokytis, terapintis, noriu tiesiog pagyventi, leistis į atvirą, gyvą, smalsų, erdvų, pilną galimybių ir įvairovės gyvenimą.

Ir taip, mano profesijoje visada reikia mokytis ir terapintis, nu taip yra, tokia profesija. Never ending... bet tuo pačiu labai svarbu daryti pauzes, leisti sau suvirškinti tai, ką jau patyriau ir išmokau, nes aš gyvenau labai labai intesnsyvų vidinį gyvenimą ir man tikrai reikia dabar pauzės.

Aš sustabdžiau šias studijas iš pagarbos savo gyvybinei energijai, nes ji mane kviečia kitur. Ir taip, gavosi, kad nesutapo laikas, mano asmeninio proceso, kai po skyrybų man labai reikėjo mokslų grupės ir ji nevyko, ir dabar, kai man jau nebereikia ir aš esu kitoje vietoje. Man labai svarbu yra pastebėti kur aš dabar esu ir iš pagarbos savo gyvybinei energijai – eiti ten, kur ji veda. Eiti tuo gyvu autentišku keliu.

O žinote ką? Tai nėra paprasta, nes mokytis yra bent jau viskas aišku ir pažįstama man, o dabar – daug erdvės, daug laisvės, daug galimybių. Wow... yra ką veikti su tiek erdvės, po truputį savo baimingą dalį apsikabinus žvalgytis, kur čia mane dabar Gyvenimas kviečia. Toks nuotykio ir jauduliuko jausmas.

Aš nesu tobula terapeutė, netikiu, kad tokių yra, nes kiekvienam žmogui skirtingu laiku kiti terapeutai tinka, savo asmenine patirtimi tai liudiju. Tačiau, aš esu pakankamai gera terapeutė!

Aš turiu tikrai nemažai žinių ir asmeninės patirties. Daugiausiai išmokau iš asmeninės psichoterapijos skyrybų krizės metu, kai nėriau į ankstyvų žaizdų gijimo kelionę ir gyvenimo, o ne knygų ar net studijų. Teorija yra vienas dalykas, o patirtis suteikia supratimą ir įkūnytą žinojimą.

Kai kuriems žmonėms galiu padėti, palydėti, kai kuriems šiuo metu aš netinku. Daug ko dar nežinau. Žmogus ir psichologija yra kosminio gylio. Vis tik tas studijų nutraukimas man padėjo priimti, kad aš jau dabar esu pakankama. Jau dabar. Ir aš tiesiog noriu dirbti, dalintis, veikti, kas man patinka, ten kur galiu, kur suprantu, kur žinau.

Neatidėlioti gyvenimo, nelaukti, gal dar kažko negaliu, gal dar reikia pasimokyti, o tada darysiu.

Čia, kaip su ta krūva kopėčių, kurias kai esi sumetęs krūvoj, tai vis mažai, vietoj to, kad išskleisti jas ir tiesiog lipti aukštyn.

Viskas. Noriu daryti su tuo, ką turiu, ką žinau, kokia esu ir atsidurti ten, kur esu reikalinga.
Gyventi dabar.

Va toks mano paatviravimas ir įkvėpimas naujiems žirgo metams. 🌊🔥🌏🐎🐎🐎

📸 - Stalionis

01/02/2026

Jau poryt judėsime ir įkūnysime savo vidinius vandenynus ir krantus.

Tyrinėsime stabilumo, atramos, uolos kokybes savyje, kūne, nes tik tada, kai turim atramą mūsų jausmų vandenynui yra saugu reikštis.

Vandenyną aš vadinu jausmus ir emocijas, kurios gali jaustis, kaip kokia stichija ir atrodyti, kad to liūdesio, skausmo ar pykčio yra vandenynas. Tad, mums svarbu išmokti surfinti ant tų bangų, kad nesijaustume esantys maži laiveliai prie cunamio. 🙂

Per kūno pajautimą, judesį, vaizdinius- per susijungsime resursais, tam kad galėtume sutikti daugiau Gyvenimo savyje ❤️ 🌊🌎
🔥

Kviečiu prisijungti į Online patyriminį užsiėmimą! Registracijos nuoroda ant mano Bio ✨
Esi laukiama 💫🌺

29/01/2026

Ateik šokti Online ir mokėk kiek nori ir gali.
0, 5, 10, 15, 20 eur. ✨
Tegu būna mažiau priežasčių nepasirūpinti savimi. Tik ATEIK! ❤️

Noriu dalintis tuo, kas mane pačią daro gyvą. 🔥

Gamtos resursai mūsų kūne seminarai, man yra mano kūrybinės energijos išraiška, o jai reikia tekėti. Dėl to aš tiesiog noriu dalintis, o tu mokėk kiek nori, o jei negali ateik Nemokamai. 🌔

Svarbu ateik ir pasirūpink savo emocine būsena per judesį ir bendrystę. Tai mus gydo. 💫

Žemei labai reikia gyvų, jaučiančių žmonių. 🌎

Noriu prisidėti kuo galiu,

Dalindamasi aš pati gaunu! 💞

Esi laukiama, 💃🏼

Registracija: kursai@autentiskasgyvenimas.lt

12/11/2025

Įrašiau video. Pasakoju apie resursus, kam jie reikalingi. Pravedu praktiką, kaip čia ir dabar turint sunkumą - pasiimti resursą ir gauti naują perspektyvą, kad būtų lengviau išbūti su sunkumu arba jį išsspręsti. Kviečiu pasiklausyti. :)

Kviečiu į ONLINE KURSĄ apie Resursus! Patyriminis kūno-judesio terapijos kursas. Nuoroda: subscribepage.io/dxcaSS Kuo gali būti naudingas:- Skirsite kokybišk...

11/11/2025

Kviečiu ateiti į Live Šiandien!
Pasidalinsiu savo asmenine patirtimi. Kas tie resursai, kam reikia šiai temai skirti dėmesio. Taip pat pristatysiu artėjantį kursą, papasakosiu, ką ten veiksime ir kuo tai gali būti jums naudinga ir reikalinga. :)
Kviečiu susitikti vakare ant mano IG sienos!
Kas dar manęs ten nesekate įdėsiu nuoroda komentaruose.

20/10/2025

Šioje nuotraukoje aš su mokytoja Morit Heitzler, kuri atvyko iš Izraelio vesti kūno psichoterapijos seminaro apie pyktį.

Karšta, gyvybinga, aistringa, labai aktuali visam pasauliui tema. Po seminaro esu žibančiom akim. Man tokia laimė mokytis. Jaučiuosi, kad plečiuosi savo viduje.

Plėtimasis yra apie gyvybingumo išlaisvinimą, didesnį vidinį vientisumą ir integraciją savo įvairių dalių. Pykčio energijos ypač.

Turėjau super intensyvią mokymų ir konferencijų savaitę, po kurios prireikė savaitės ramaus buvimo ir virškinimo.

Gali būti, kad susivirškinus tie patyrimai ir žinios įgaus kokių užsiėmimų ar kursų formą. Ar norėtumėte?

30/07/2025

Vyksta ekstatiniai šokiai gamtoje, prie ežero. Aš šoku, kiek atokiau, ant kalvos. Šoku su saulėlydžiu, dangum, mišku. Stoviu basa ant žemės.

Jau kurį laiką, kūne nešiojuosi kažkokią įtampą, sustingimą, kuris kelia manyje nerimą, overthinkinimą… sapnuoju 100 metrų ilgio krokodilą plaukiantį Nerimi, kurį bando suvaldyti mini žmogeliukai ant jo užlipę (atrodo absurdiškai, nes jie nesuvaldys). Tai atspindi mano psichikos bandymą kažką suvaldyti, kas tikrai yra labai galinga. Tas slopinimas ir sukelia įvairias kūno įtampas bei nerimą ir pergalvojimą.

Tačiau nėra paprasta tiesiog neslopinti, nes tai nauja. Dar kažkoks naujas energijos sluoksnis yra pasiruošęs būti pamatytas ir integruotas. Šiame procese, su savo vidiniu krokodilu gyvenau pusantro mėnesio. Vis čiupinėjau tą patyriminę krokodilo energiją kūne, tyrinėjau - apie ką man tai. Ech.. kantrybės ir atjautos reikia, kai veriasi pažeidžiamumas. Nieko neskubinti, išbūti. Daug ten sluoksnių.

Žodžiu, tą kart ant kalvos pakviečiau krokodilą judėti. Leidau sau būti tuo krokodilu. Judėti su tuo spaudimu gerklėje, krūtinėje. Judėti su juo, per jį, būti, jausti. Pradėjo eiti ašaros, daug ašarų. Neklausiu dėl ko, nesvarbu, tiesiog atsiveriu. Atsiveriu. Leidžiu eiti tai energijai kiaurai. Ašaros baigiasi.
Ateina mintys: aš gyvenu kūne. Žemės planetoje. Pastebiu rankas. Čia vyrauja dėsniai. Yra dėsniai, kaip šis kūnas ir psichika veikia. Be mano valios, taip jau yra sukurta. Aš tiesiog turiu priimti leisti jausti, išreikšti, judėti, reaguoti.
Patiriu, kad labiau atvykau į kūną. Į Žemės planetą.
Supratau, kad viskas, ko man reikua jau yra čia, pasaulyje. Jei many yra poreikis, reiškia jis gali būti atlieptas, net jei niekada nebuvo ir jau sunku patikėti, kad tai įmanoma. Tačiau labai aiškiai pajutau, kad aš esu pasaulio dalis. Man yra čia vietos. Pasaulis man nori duoti tai, ko man reikia.
Grįžau į kūną ir į ryšį su žmonėmis. Atsirado pasitikėjimas prašyti, ko man reikia.

Krokodilas yra apie labai instinktyvią energiją. Susijungimas su ja daug galios atneša. Daug džiaugsmo, drąsos, spontaniškumo, sveikos agresijos užimti vietą. Tad ten, ant kalvos, įkūnijau dalelę krokodilo. Jau ramiau. Kelionė tęsiasi.