14/03/2025
Apie Trumpo praeitį, vaikystės įtaką susiformavusiam charakteriui ir dabartiniam elgesiui…
Visi stebisi Donaldo Trumpo veiksmais ir nori suprasti jo charakterį. Neverta neigti vaikystės svarbos! Jis ir toliau vadovaujasi tėvo, pastoriaus ir kitų svarbių vaikystės žmonių įtaka. Dalinuosi analize, šią analizę radau internete ( deep serach)
Šeimos ir vaikystės įtaka:
Šeima ir vertybės. Donaldas Trumpas gimė 1946 m. Niujorke, ketvirtas iš penkių Fredo ir Mary Trumpų vaikų Jo tėvas Fredas Trumpas buvo ambicingas ir griežtas nekilnojamojo turto verslininkas, pasižymėjęs darbštumu – dirbo septynias dienas per savaitę ir mažai laiko skyrė tėvystei Fredas skatino vaikus „būti nugalėtojais“, netgi sakydamas Donaldui, kad šis turi būti „žudikas“ ir „karalius“, nes gyvenimas esą yra nuolatinė kova Tačiau tėvas neparodė, kaip to pasiekti – jis tikėjosi, kad sūnūs mokysis stebėdami jį patį darbe Toks auklėjimas reiškė, jog šeimoje vyravo konkurencijos, savisaugos ir laimėjimų svarba. Trumpo motina Mary Anne MacLeod Trump buvo imigrantė iš Škotijos, tradiciškai religinga moteris. Ji kartu su vyru lankė pastoriaus Normano Vincento Peale’o bažnyčią, kur skiepytos optimizmo ir tikėjimo savimi vertybės (apie tai – daugiau žemiau) Nors motina rūpinosi vaikais, ji sunkiai sirgo, kai Donaldui buvo vos 2 metai, todėl vaikystėje jis gavo mažiau motiniškos priežiūros, o emocinę atmosferą namuose daugiausia formavo griežtas tėvas Drausmė ir ankstyvas būdas. Jau vaikystėje Donaldas pasižymėjo nevaldoma elgsena – buvo „gana šiurkštus vaikis“, kaip prisiminė jo tėvas Siekdami įdiegti discipliną, tėvai 13-metį Donaldą išsiuntė mokytis į Niujorko karinę akademiją (New York Military Academy) Karinė aplinka su griežta tvarka formavo jo charakterį – pats Trumpas vėliau teigė, kad mėgavosi rikiuotėmis ir griežtu gyvenimo būdu šioje mokykloje Akademijoje jį treniravo „kietas lyg vinis“ sporto treneris Theodore'as Dobiasas Šis treneris, sekdamas amerikietiško futbolo legendos Vince’o Lombardi pėdomis, įskiepijo mokiniams mintį, jog „laimėti – tai ne vien svarbiausia, tai vienintelis dalykas“ Toks pergalių kultas tiesiogiai atliepė Fredo Trumpo pamokslą apie gyvenimą kaip nuolatinę kovą. Trumpų šeimoje įsigalėjusios vertybės – kad pasaulyje galioja „džiunglių įstatymai“, laimi stipriausi, o taisyklės kuriamos tam, kad jas laužytum
– tapo pamatine Donaldo pasaulėžiūra. Pasak biografo Michaelo D’Antonio, nuo jaunystės Trumpas perėmė tėvo darboholiškumą ir griežtą etiką: gyvenimas – tai kova, kur svarbu tik nugalėti ar pralaimėti Emociniams poreikiams ar užuojautai šioje kultūroje liko mažai vietos – kaip vėliau teigė klinikinę psichologiją baigusi Donaldo dukterėčia Mary L. Trump, Fredas Trumpas buvo „aukšto funkcionavimo sociopatas“, sukūręs vaikams emociškai atšiaurią aplinką Dėl to, Mary teigimu, Donaldas iki galo neišsiugdė gebėjimo jausti empatiją ar gėdą – jis išmoko, kad melas ir apgavystės yra priimtini savęs išaukštinimo įrankiai, o pasaulis skirstomas į laimėtojus ir pralaimėtojus Trumpas pats pripažįsta, kad šeima jam visada buvo svarbiausia atrama – jis teigia turįs „daug gerų santykių, bet taip pat ir gerų priešų“, tačiau visada labiausiai pasikliauja šeima Tai rodo, kad lojalumas „saviesiems“ – dar viena iš tėvo įdiegtų vertybių.
Išsilavinimas ir skaitytos idėjos
Formalusis mokslas. Baigęs karinę akademiją, Donaldas Trumpas dvejus metus mokėsi Fordhamo universitete, o vėliau perėjo į Pensilvanijos universitetą (Wharton mokyklą), kur 1968 m. baigė ekonomikos bakalauro studijas Nors Wharton verslo mokykla garsėja finansų ir vadybos pagrindais, nėra daug ženklų, kad akademinės teorijos giliai paveikė Trumpo pasaulėžiūrą. Jo buvę dėstytojai neprisimena jo kaip itin pasižymėjusio studento, o pats Trumpas labiau didžiuojasi praktine verslo patirtimi nei akademiniais pasiekimais. Be to, Vietnamo karo metu studijuodamas jis išvengė šaukimo gavęs medicininę atleistį dėl tariamų padikaulių ataugų
– tai rodo ankstyvą polinkį sumaniai išnaudoti sistemos spragas savo naudai. Normano Vincento Peale’o įtaka. Labiau nei universitetinės studijos, Donaldo vertybių formavimą paveikė savitarnos literatūra ir religinės idėjos, su kuriomis supažindino tėvai. Ypač svarbi figūra – pastorius Normanas Vincentas Peale’as, garsiosios knygos „Pozityvaus mąstymo galia“ (angl. The Power of Positive Thinking, 1952) autorius. Trumpų šeima ne tik skaitė šią knygą – kiekvieną sekmadienį jie važiuodavo į Manhataną klausytis paties Peale’o pamokslų Marble Collegiate bažnyčioje Peale’as mokė optimizmo, tikėjimo savimi ir paprastos teologijos, kur susilieja dvasinis tikėjimas ir materialinė sėkmė Kritikai jį vadino „dvasios apsišaukėliu“, nes pernelyg supaprastinta jo filosofija esą gesino gilų mąstymą Vis dėlto Peale’o pozityvistinė ideologija puikiai derėjo su Trumpų šeimos kultūra, kurioje niekada nedvejojama laužyti taisykles, daryti viską, kas būtina pergalei, ir niekada nepasiduoti Pats Trumpas ne kartą su susižavėjimu minėjo Peale’ą kaip „nuostabiausią vaikiną“ ir prisiminė, jog galėdavo klausytis jo pamokslų visą dieną Iš Peale’o skleistų idėjų Trumpas perėmė geležinę savivertę bei įsitikinimą, kad jei neabejosi savo sėkme ir ignoruosi negatyvumą, tai taps realybe. Pavyzdžiui, Peale’o knyga mokė: „Tikėk savimi! [...] sukurk ir įkalbk į savo protą sėkmingo savęs paveikslą ir jo tvirtai laikykis, nepaisydamas aplinkybių“ Tokios taisyklės – vengti „baimės minčių“, niekuomet negalvoti apie pralaimėjimą, kiekvieną kliūtį menkinti ir nuolat save motyvuoti – tapo Trumpo mąstysenos pagrindu.
Skaitymo įpročiai.
Ironiška, bet nors Trumpas augo apsuptas verslo knygų ir tėvo bibliotekos, jis pats nėra žinomas kaip knygų skaitytojas. Priešingai – daugybė liudijimų rodo, jog jis turi „alergiją spausdintam žodžiui“ Net artimi žmonės, įskaitant buvusią žmoną Ivaną, yra sakę, kad Donaldas – „neskaitytojas“, kuris retai paima knygą į rankas Buvęs ekonomikos patarėjas Gary Cohn 2017 m. rašė el. laiške: „Blogiau, nei galite įsivaizduoti... Trumpas neskaito nieko – nei vieno puslapio memorandumų, nei politikos apžvalgų, nieko. Susitikimų su pasaulio lyderiais metu jis viduryje išeina, nes jam pasidaro nuobodu“ Pats Trumpas yra prisipažinęs, kad mieliau renkasi trumpas santraukas ar net „kulkų“ (punktų) formos atmintines, o ne ilgus pranešimus Ši „dėmesio deficito“ problema buvo tokia akivaizdi, kad patarėjai netgi ėmė į jo suvestines dažnai įtraukti jo vardą ar spalvotas diagramas, kad patrauktų prezidento akį Taigi, Trumpo pasaulėžiūrą labiau formavo ne knygos ar akademiniai tekstai, o žmonės ir žiniasklaida. Jis nuolat žiūrėjo televizijos naujienas, skaitė apie save spaudoje ir mokėsi iš tiesioginių patirčių versle. Išimčių visgi buvo: pranešta, kad jaunystėje Trumpas domėjosi sėkmės istorijomis – pavyzdžiui, žavėjosi garsiais verslininkais ir net turėjo knygą su Adolfo Hitlerio kalbų rinkiniu, pavadintą „Mano naujoji tvarka“ (angl. My New Order) (Pats Trumpas teisinosi, esą ši knyga – draugo dovana, ir neaišku, kiek jis ją skaitė.) Vis dėlto akivaizdu, kad sistemingo istorinių ar filosofinių idėjų studijavimo jo biografijoje nedaug. Trumpas daug labiau pasikliauja „nuojauta“ ir paprastais receptais, kuriuos susiformavo iš tėvo pamokų, Peale’o pamokslų ir savos patirties.
Verslo ir politinės karjeros formavimasis
Nekilnojamojo turto magnatas. Baigęs universitetą, Donaldas Trumpas grįžo į šeimos verslą – nekilnojamojo turto plėtrą. 1971 m. jis perėmė kompanijos, pavadintos Elizabeth Trump & Son, valdymą iš tėvo, vėliau perkrikštijo ją į Trump Organization Jaunasis Trumpas ėmė vykdyti ambicingus projektus Manhatane – statė dangoraižius, viešbučius, kazino. Jis garsėjo agresyviomis, nestandartinėmis verslo taktikomis. Pavyzdžiui, derėdamasis dėl objektų pirkimo ar mokesčių lengvatų, Trumpas nevengė spaudimo taktikos, teismų ir pažadų, kurie balansavo ties teisėtumo riba. Jau septintajame dešimtmetyje jis kartu su tėvu buvo paduotas į teismą dėl įtariamos rasinės diskriminacijos nuomojant butus – vietoj atsiprašymo jie pasamdė garsų advokatą Roy’ų Cohną ir agresyviai apsigynė, net palygindami vyriausybės tyrėjus su gestapu Šis incidentas išryškino Trumpo požiūrį: užuot nuolankiai paisęs įstatymo, jis pasirinko puolimą, įžeidinėjimus ir klastą, kad pasiektų savo – taktiką, kurią taiko ir dabar politikoje Prekės ženklo kultas.
Labai anksti Trumpas suprato viešųjų ryšių ir įvaizdžio galią. Jis sistemingai kūrė „Trump“ vardą kaip sėkmės sinonimą. 1987 m. išleista jo knyga-memuaras „Sandėrio menas“ (angl. The Art of the Deal) tapo bestseleriu ir paskleidė mintį apie jį kaip genijų derybininką. Nors knygą parašė samdytas rašytojas, ji sukūrė Trumpo mitą. Jis licencijavo savo vardą įvairiems produktams – nuo prabangių golfo aikštynų iki kepsnių ar net buteliuoto vandens
Žiniasklaida tapo jo stichija: 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje Trumpas reguliariai pasirodydavo bulvarinėje spaudoje, dalyvaudavo pokalbių laidose, pritraukdamas dėmesį kontroversiškais pareiškimais. Net skandalai – nesėkmės versle, bankrotai (jo kazino kompleksas bankrutavo kelis kartus) – mažai jam pakenkė. Kaip pastebėjo The New York Times, „jo vardas tapo sėkmės sinonimu, todėl net skaudžiausios nesėkmės vos įbrėždavo jo reputaciją... Trumpui tiesiog negalioja taisyklės, kurių laikytis privalo kiti“ Tai reiškė, kad jis išmoko viešai nesutikti su pralaimėjimu – visada rasdavo būdą paskelbti pergalę arba dėmesį nukreipti kitur.
Kelias į televiziją.
Vienas svarbiausių Trumpo karjeros lūžių – realybės šou „Mokinys“ (angl. The Apprentice), pradėtas rodyti 2004 m. Šiame NBC projekte Trumpas vaidino pats save – griežtą verslo vadovą, sprendžiantį jaunų verslininkų likimus. Laida, kurioje skambėjo kultinė frazė „Jūs atleistas!“, tapo hitu ir buvo rodoma 14 sezonų Milijonai žiūrovų matė jį tiesmuką, savimi pasitikintį lyderį, kuris „sako tiesą į akis“. „Mokinys“ stipriai išpopuliarino Trumpo įvaizdį kaip sėkmingo verslo magnato visoje Amerikoje Tai padėjo jam užmegzti ryšį su plačiąja publika už Niujorko ribų ir pasiruošti politinei scenai – daugelis rinkėjų jį pažinojo kaip griežtą, bet teisingą bosą, nevyniojantį žodžių į vatą. Politinės ambicijos. Trumpas politikos link suko pamažu, flirtuodamas su ja dešimtmečiais. Dar 1987 m. jis pasirodė laikraščiuose su viso puslapio skelbimais, kritikuojančiais JAV užsienio politiką ir ragindamas „padaryti Ameriką vėl didžią“ – šią frazę vėliau pavertė savo šūkiu 1988 m. jis netgi siekė, kad tuometinis kandidatas George’as H. W. Bushas svarstytų jį kaip galimą viceprezidentą (idėja, kurią Bushas pavadino „neįtikėtina“
). 1999–2000 m. Trumpas rimtai svarstė dalyvauti prezidento rinkimuose kaip Reformų partijos kandidatas ir net laimėjo kelis pirminius balsavimus, tačiau galiausiai pasitraukė. Šios ankstyvos iniciatyvos rodė, kad jį seniai traukė politika, ypač dėmesys, kurį ji suteikia, ir galimybė derėtis didžiausioje scenoje. 2016-ųjų fenomenas. Nepaisant politinės patirties stokos, 2015 m. Trumpas paskelbė kandidatuojantis į prezidentus kaip Respublikonų partijos atstovas. Jo kampanija buvo beprecedentė. Trumpas įveikė 16 konkurentų pirminiuose rinkimuose, nors neturėjo jokios patirties išrinktame poste
Kaip pažymi istorikas Donaldas Critchlow, tai išskirtinis atvejis JAV istorijoje – tokią staigią politinę sėkmę be patirties galėtų prilygti tik Andrew Jacksono ar Woodrow Wilsono iškilimai, tačiau ir jie prieš prezidentūrą ėjo aukštas pareigas Kas lėmė Trumpo triumfą?
Visų pirma, jis išnaudojo savo žinomumą ir verslininko įvaizdį. Milijonai amerikiečių pažinojo jį iš televizijos, žavėjosi jo tariamu verslo talentu.
Antra, 2016 m. buvo ypatingas visuomenės nusivylimo elitu metas: po finansų krizės, globalizacijos iššūkių ir ilgamečių karų dalis rinkėjų geidė „antielitinio herojaus“ Trumpas meistriškai mobilizavo piktą elektoratą, nukreipdamas jų pyktį prieš Vašingtono „pelkę“, imigrantus, prekybos sutartis ir kt. Jo retorika – paprasta, tiesmuka, dažnai demagogiška ir skaldanti – jam paradoksaliai padėjo. Kandidatas atrodė „nesisteminis“, sakantis tai, ką daugelis galvoja, bet bijo pasakyti.
Trečia, Trumpas išnaudojo žiniasklaidos dėmesio logiką: nuolat darė kontroversiškus pareiškimus (per „Twitter“ ar mitinguose), kurie garantavo jam milžinišką nemokamą eterio laiką. Kaip pastebėta, jo kampanija kilo ant keistų išsišokimų ir nuolatinių įžeidinėjimų bangos, kuri puikiai derėjo prie 24/7 naujienų ciklo Tokiu būdu jis dominavo diskursą – oponentai nuolat atsilikinėjo reaguodami į jo provokacijas. Trumpas pavertė politiką realybės šou scena, kurioje pats diktavo taisykles. Verslo mentalitetas politikoje. Trumpo verslo patirtis tiesiogiai persikėlė į jo politinį stilių. Jis elgėsi lyg vykdytų dar vieną didelį sandorį: menkai gilinosi į politines programas ar ideologiją, tačiau akcentavo derybų meną, sandėrius, „gerus žmones“ prieš „nevykėlius“. Politologai pažymi, kad jo supratimas apie politiką buvo labai trumpalaikis ir paviršutiniškas – „Trumpo supratimas apie politiką buvo beveik nulinis“, rašo Critchlow, ir jį kompensavo „šoumenas“ stilius Debatų metu ir vėliau valdžioje jis dažnai nustebindavo menkomis žiniomis apie politikos detales ar istoriją, tačiau tai pateikdavo kaip privalumą – esą jis nesusiteršęs „ekspertų“ išmintimi ir galintis viską spręsti verslininko logika. Ši „verslininko kaip problemų sprendėjo“ idėja žavėjo rinkėjus, ieškojusius gaivaus oro gurkšnies.
Psichologiniai ir sociologiniai aspektai, aiškinantys jo elgesį:
Narcisizmas ir savęs idealizavimas. Daug specialistų Donaldo Trumpo asmenybę apibūdina kaip labai narcizišką. Psichologai pastebi, kad jis nuolat ieško dėmesio ir pripažinimo, perdėtai giriasi ir reikalauja lojalumo – tai tipiškos narcisizmo apraiškos Klinikinis psichologas George’as Simonas pastebėjo: „Trumpas yra toks klasikinis (narcizas), kad aš net kaupiu jo vaizdo įrašus seminarams – nėra geresnio pavyzdžio“ Narcizams būdingas didybės jausmas ir įsitikinimas, kad jiems „priklauso ypatingos teisės“. Jie visada trokšta dėmesio, nuolat kalba apie save Trumpas būtent toks – jo kalbose dažni teiginiai „Aš pats geriausias“, „Niekas nesupranta to geriau už mane“, jis linkęs viską suvesti į savo asmenį. Giluminis motyvas – begalinis poreikis jaustis giriamu ir dominuojančiu Įdomu tai, kad kai kurie psichologai (pvz., Danas P. McAdamsas) teigia nematantys įrodymų, jog šis narcisizmas slepia menkos savivertės žaizdą iš vaikystės – greičiau priešingai, Trumpas vaikystėje gavo daug tėvų paskatinimo ir tiesiog „niekaip negali jo atsigauti – vis negana“ Kitaip tariant, jis taip įprato prie susižavėjimo, kad tapo priklausomas nuo jo tarsi nuo narkotiko. Mary L. Trump savo knygoje taip pat rašo, kad Donaldas atitinka visus klinikinius narcisizmo kriterijus Šis charakterio bruožas paaiškina, kodėl prezidentas taip jautriai reaguodavo į menkiausią kritiką (puldavo kritikavusius asmenis „Twitter“ žinutėmis, pravardžiuodavo juos) ir kodėl jam taip svarbu nuolat girti save (dažnai perdėtai) viešai.
Agresyvumas ir dominavimas. Greta narcisizmo, Trumpo asmenybę ženklina labai mažas nuolankumas ir empatija. Psichologai, taikantys Didžiojo penketo modelį, nustatė, kad jo „sutarumo“ skalė (Agreeableness) yra ypač žema, o ekstraversija – itin aukšta Kitaip tariant, jis yra be galo veržlus, energingas, mėgstantis bendrauti ir dominuoti (aukšta ekstraversija), bet kartu labai nemėgsta nusileisti, stokoja kuklumo, atjautos (žema empatija) Pasak McAdamso, „Trumpo asmenybės profilis – neregėtas tarp JAV prezidentų: akinamai aukšta ekstraversija derinyje su rekordinei žemu sutarumu“ Tai reiškia, kad jis visuomet veržiasi į dėmesio centrą, siekia vadovauti situacijai ir nebijo konfrontacijos. Jis nuolat juda, mažai miega, trykšta energija mitinguose – atrodo, kad net ir rinkimų kampanijos maratonu jis mėgavosi labiau už kitus kandidatus Tačiau sykiu jis nejaučia poreikio patikti ar sutarti – priešingai, dažnai atrodo net piktdžiugiškai priešiškas. Šis retas derinys padeda suprasti jo elgesį: jis lengvai užmezga ryšį su auditorija (dėl ekstraversijos) ir nebijo jos šokiruoti ar užgaulioti (dėl menko sutarumo). Jis mėgaujasi kova – ginču ar debatu – lyg tai būtų varžybos, kurias privalo laimėti. „Gyvenimas – tai karas“. Trumpo pasaulėžiūrai apibūdinti dažnai vartojamas karingos kovos metafora. Jis pats linkęs žmones ir situacijas matyti per nugalėtojo–pralaimėtojo prizmę. Biografas M. D’Antonio pažymi, jog Trumpo elgesio kodeksas atrodo tarsi ikimodernus „džiunglių“ įstatymas, kur egzistuoja tik kova visų prieš visus, o socialinio kontrakto (bendruomeniškumo, bendradarbiavimo) svarba paneigiama Trumpas dažnai pabrėžia, kad pasaulis yra „žiauri vieta“ ir kad jei tu nekovoji už save, tave sutryps. Jis garsus posakiu „Atkirtis – šimtaprocentinis“ (angl. counterpunch): jei kas nors jį puola, jis smogs atgal dar stipriau. Tai yra tiesioginis jo seniai mirusio patarėjo, advokato Roy’aus Cohno, palikimas. R. Cohnas (buvęs senatoriaus J. McCarthy bendražygis) mokė Trumpą niekada nepripažinti kaltės, niekada neatsiprašyti ir visada kontratakuoti – net jei tam tenka griebtis įžeidimų ar teismų Trumpas ilgainiui apsupo save bendraminčiais: tokiems pat agresyviems patarėjams kaip Rogeris Stone’as (Cohno mokinys) Kaip rašė Politico, visos šios figūros – tėvas Fredas, pastorius Peale’as, treneris Dobias, advokatas Cohnas ir strategas Stone’as – parodė Trumpui, kad „žiaurus savanaudiškumas“ pasiteisina, o pergalės pateisina priemones Jie pademonstravo, „kaip intensyvus rūpinimasis tik savimi gali padėti siekti naudos ir dominuoti kitais“ Tokia aplinka suformavo Trumpo charakterį, paaiškinantį, kodėl jis politikos ringe naudoja neįprastai šiurkščias priemones: pravardžiuoja varžovus („Miegalius Joe“, „Kreivoji Hillary“), viešai ragina šalininkus susidoroti su protestuotojais (per rinkimų mitingą 2016 m. sakė: „suduokite jiems į dūdą“) Sociologiniu požiūriu, Trumpo fenomenas taip pat siejamas su autoritariško lyderio bruožais.
Jis demonstruoja charizmą, žada paprastus sprendimus sudėtingoms problemoms, pateikia save kaip „vienintelį, kuris gali sutaisyti sistemą“. Toks „stipraus žmogaus“ įvaizdis patrauklus daliai visuomenės, ieškančios gelbėtojo. Politologai pastebi, kad Trumpo palaikymas koreliuoja su rinkėjų autoritariniu mąstymu – t. y. polinkiu vertinti tvarką, jėgą ir tradicines hierarchijas. Jis sugebėjo suburti savotišką kultą, kur jam atleidžiama tai, kas kitiems politikams būtų pražūtinga, nes sekėjai jį mato kaip savą – tą, kuris nekreipia dėmesio į „politkorektiškumo“ normas ir gina „paprastą žmogų“ jų akimis. Visgi psichologai pažymi, kad pats Trumpas labiau tikįs savimi nei kokia nors ideologija. „Jo pasaulėžiūra – tai pasakojimas apie pergales bet kokia kaina“, – rašo McAdamsas, pridurdamas, jog Trumpas tiek investavo į savo viešąjį „nugalėtojo“ vaidmenį, kad jam liko mažai vidinių moralinių gairių – tikslas pateisina priemones Komunikacijos stilius.
Trumpo bendravimas – tiesmukas, dažnai hiperbolizuotas ir net agresyvus – taip pat kyla iš jo asmenybės. Jis labai netradicinis politikoje: vartoja paprastus, lengvai suprantamus žodžius, trumpus sakinius, kartoja pagrindines žinutes („Make America Great Again“, „Winning“, „Losers“ ir pan.). Lingvistai nustatė, kad jo kalbos struktūra paprastesnė nei daugumos prezidentų – tai sąmoningas arba instinktyvus būdas susišaukti su įvairaus išsilavinimo auditorija. Jis taip pat meistriškai naudoja dramatizmą – kuria konfliktą (pvz., „mes prieš juos“ naratyvą), įrėmina save kaip herojų, o oponentus – kaip grėsmę. Tokie retoriniai triukai sužadina stiprias emocijas: baimę, pyktį arba entuziazmą. „Jo žodžiai veikia tarsi elektros šokai, kurie išlaisvina pyktį ir baimę, ir įteisina tuos jausmus tarp jo rėmėjų“, – taip 2016 m. rašė žurnalistai, stebėję jo mitingus Taigi psichologiškai Trumpas moka manipuliuoti masėmis, nes pats puikiai jaučia minios nuotaikas (tai vėlgi ekstraverto savybė) ir nedvejoja sakyti tai, kas sukiršina, nes jam stinga empatijos (nevaržo rūpestis įžeisti).
Santykis su JAV istorija, įstatymais ir pasauline teise
Žinių ir pagarbos stygius istorijai. Tradiciškai iš JAV prezidentų tikimasi, kad jie gerbs šalies istorines tradicijas, Konstituciją, teisinės valstybės principus. Trumpo atvejis šiuo požiūriu išsiskiria. Jo biografas pastebi: „Jeigu tikitės, kad žmogus, galintis tapti prezidentu, turi nuoseklią politinę filosofiją ar etišką pamatą, kad jis išpažįsta Valstijų Kūrėjų idealus, yra studijavęs ir supratęs Amerikos demokratiją, žmogaus teises ir konstitucinę sistemą – jūs to nerasite“ Kitaip tariant, Trumpui trūksta tradicinio istorinės sąmonės pagrindo. Jis dažnai rodė menką supratimą apie esminius istorinius faktus: pavyzdžiui, yra klausęs, „kodėl per Pilietinį karą negalėjo visko išspręsti derybomis?“, arba teigė, kad „Andrew Jacksonas buvo piktas dėl Pilietinio karo“ (nors Jacksonas mirė 16 metų prieš karą). Tokie komentarai rodė jo paviršutiniškas žinias. Trumpo domėjimasis istorija fragmentiškas – jis linkęs semtis žinių iš televizijos laidų ar patarėjų, o ne iš knygų. Net Biblija, kurią dažnai minėjo kampanijos metu norėdamas patikti evangelikams, rodės jam menkai žinoma (kartą pavadino „Du Korintiečius“ vietoje „Antras laiškas korintiečiams“, kas išdavė neatidumą). Tačiau jis turi keletą istorinių favoritų: vienas jų – prezidentas Andrew Jacksonas. Trumpas pasikabino Jacksono portretą Ovaliajame kabinete ir lygino save su juo kaip „liaudies prezidentu“. Jacksonas garsėjo nepaisymu elito nuomonės ir griežta ranka (taip pat ir ginču su Aukščiausiuoju Teismu), tad Trumpui tai imponavo. Vis dėlto, bendrai paėmus, Trumpas negausiai domisi istorine atmintimi – greičiau naudoja istoriją selektyviai, kai tai padeda jo įvaizdžiui arba argumentui. Požiūris į įstatymus. Trumpo santykį su teise galima apibūdinti kaip pragmatišką ir „sandėrišką“. Jis gerbia įstatymus tiek, kiek jie tarnauja jo interesams, ir nesidrovi stumti ribų. Kaip verslininkas, Trumpas buvo įsivėlęs į tūkstančius teisminių bylų – iki 2016 m. jis ar jo įmonės dalyvavo per 3 500 teismo procesų Įdomu tai, kad dažniau jis būdavo ieškovas (apie 1 900 atvejų) nei atsakovas (apie 1 450 atvejų)
, t. y. jis nevengdavo paduoti į teismą kitus, jei manydavo, kad kas nors pažeidė jo interesus. Tai sufleruoja, kad jis laiko teismus priemonę spaudimui ir deryboms, o ne vien objektyvaus teisingumo siekimo arena. Prezidentaujant tai pasireiškė įvairiai: pavyzdžiui, jis nuolat stumdavo Konstitucijos nustatytų normų ribas. Trumpas garsiai pabrėžė, jog prezidento valdžia, jo manymu, yra labai plati – 2019 m. pareiškė: „Aš turiu Konstitucijos II straipsnį, kuris man leidžia daryti, ką tik noriu kaip prezidentui“ Nors tai teisiškai neteisinga (II Konstitucijos straipsnis tik apibrėžia prezidento pareigas, bet nesuteikia neribotos galios), šis pasisakymas rodo jo požiūrį, kad įstatymai neturėtų varžyti lyderio. Beje, per kadenciją Trumpas išbandė daugelio institucijų kantrybę: atleido FTB direktorių, kai šis tyrė jo aplinką; nepaisė Kongreso šaukimų (subpoenas) liudyti; spaudė teismus ir teisėjus viešais komentarais. Jis atvirai rodė nusivylimą, kai teismai blokuodavo jo iniciatyvas (pvz., migracijos draudimą tam tikrų šalių piliečiams) ir net įžeidinėjo teisėjus, vadindamas juos „vadinamaisiais teisėjais“. Visi šie pavyzdžiai atspindi silpną institucinės pagarbos jausmą. Vietoje to, Trumpas teisę suvokia verslininkiškai – kaip dar vieną derybų lauką, kur agresyvus advokatas (kaip kadaise Roy’us Cohnas) gali išsiderėti palankias sąlygas. Jo teisės samprata labiau sutampa su „laukiniais Vakarais“ nei su konstituciniu nuoseklumu. Kaip pastebėjo vienas teisės mokslininkas, Trumpas linkęs manyti, kad teisingumas – tai kas naudinga jam ir jo sąjungininkams, o priešiškus įstatymus galima ignoruoti ar apeiti pasitelkus spragas. Požiūris į tarptautinę teisę ir santvarką. Užsienio politikos srityje Trumpas vadovavosi šūkiu „America First“ („Amerika pirmiausia“), kuris reiškė išskirtinį nacionalinių interesų iškėlimą aukščiau tarptautinių įsipareigojimų. Jis skeptiškai žiūrėjo į pokario laikotarpio daugiašalę pasaulio tvarką – JAV sąjungas, tarptautines organizacijas, prekybos sutartis. Daugelį jų laikė prasta „sandėriu“ JAV atžvilgiu. Trumpas tvirtino, esą „JAV nuolat pralaimi“ tarptautinėje prekyboje ir diplomatijoje, tarsi visos šalys konkuruotų nulinės sumos žaidime Tai rodo jo ribotą supratimą apie tarptautinį bendradarbiavimą – jis traktavo pasaulį kaip dar vieną rinką, kur stipriausieji turi „nugriebti grietinėlę“. Iš tiesų laisvoji prekyba nėra nulinės sumos žaidimas (abi pusės gali laimėti), tačiau Trumpas nuolat kartojo „mes nebesugebame laimėti“ retoriką, vadino NATO „atgyvenusiu“, grasino baudžiamaisiais muitais sąjungininkams Jo pirmoji administracija liūdnai pagarsėjo pasitraukimais iš tarptautinių sutarčių ir organizacijų: pasitraukė iš Paryžiaus klimato susitarimo, atsisakė dalyvauti JT žmogaus teisių taryboje, nutraukė JAV narystę UNESCO, paskelbė apie traukimąsi iš Pasaulio sveikatos organizacijos, blokavo Pasaulio prekybos organizacijos apeliacinio organo teisėjų skyrimą 2020 m. jo administracija netgi denonsavo JAV įsipareigojimus pagal 1951 m. pabėgėlių konvenciją (tiesiog nustodama jų laikytis) Antrojoje rinkimų kampanijoje jis svarstė dar radikalesnius žingsnius – peržiūrėti visas JAV sutartis ir narystes, paliekant tik tas, kurios tiesiogiai naudingos JAV Analitikai pastebi, kad Trumpo vizija tarptautinei tvarkai buvo grįžimas prie XIX a. stipriųjų galių politikos, kur kiekviena galinga šalis siekia savo „įtakos sferų“ ir nepaiso tarptautinių taisyklių Kaip taikliai rašo Carnegie Endowment tyrimas, „Tai pasaulis, kurį Donaldas Trumpas siekia sunaikinti. Jo ambicija – pakeisti tarptautinės teisės viešpatavimą džiunglių įstatymu“ Trumpo akimis, globali tvarka – tai buliaus ringas, kuriame laimi stipriausias: didžiosios valstybės spaudžia mažuosius (kaip pavyzdį jis netgi mini Daniją, kai ši atsisakė parduoti Grenlandiją, ir Panama) Vietoje abipusio bendradarbiavimo jis mato tik dvišalius santykius, kuriuose JAV gali „sutriuškinti“ kitą derybų pusę Daugiašališkumas (kolektyvinės sutartys, sąjungos) jo manymu tik „suvaržo Amerikos suverenitetą“ ir „per brangiai kainuoja“ Todėl jis mieliau improvizuoja – rengia asmeninius susitikimus su kitų šalių lyderiais, tikėdamasis asmeniškai „sudaryti sandorį“. Tai matėme jo santykiuose su Šiaurės Korėjos Kim Jong Unu ar Rusijos Vladimiru Putinu: Trumpas jautė simpatiją „stipriems“ lyderiams ir manė galintis su jais susitarti asmeniškai. Vis dėlto, kritikai pažymi, kad toks požiūris menkina teisės viršenybę: vietoje nuspėjamų taisyklių jis įveda neprognozuojamus jėgos santykius. Trumpo valdymo metu nusistovėjusi pasaulio tvarka braškėjo – sąjungininkai kaip Vokietija ar Prancūzija prarado pasitikėjimą JAV įsipareigojimų tvirtumu, o autoritarinės valstybės pajuto drąsos veikti. Visą tai sąlygojo Trumpo genezei būdingas požiūris, susiformavęs dar jaunystėje: tikėti jėga, ne taisyklėmis, ir manyti, kad įstatymai galioja tik tiek, kiek tu priversti juos galioti.
Apibendrinant, Donaldo Trumpo asmenybė – unikalus šiuolaikinės politikos fenomenas, susiformavęs iš netradicinių šaltinių. Ją nulėmė griežta, konkurencinga šeimos aplinka, skiepijusi kovos ir pergalės kultą, savitarnos filosofija (pozityvaus mąstymo „evangelija“), šou verslo patirtis, išmokusi jį manipuliuoti dėmesiu, bei psichologiniai polinkiai, kurie skatina jį siekti dominuoti bet kurioje situacijoje. Trumpo vertybės – tai lojalumas sau ir saviems, nugalėtojo mentalitetas, nebijojimas laužyti normų. Jo elgesį paaiškina narcisizmas, empatijos stygius ir įsitikinimas, kad gyvenimas – derybos, kur viskas leidžiama dėl pergalės. Šie bruožai atsispindi jo santykyje su įstatymais ir istorija: jis mažai gerbia tradicinius suvaržymus ar idealus, verčiau veikia impulsyviai ir pragmatiškai. Tai sukūrė prezidentą, kuris vienų vertinamas kaip gaivališkas permainų nešėjas, o kitų – kaip iššūkis pačiai demokratijos sanklodai. Bet kokiu atveju, Trumpo asmenybės genezė leidžia geriau suprasti, kodėl jis valdo ir komunikuoja būtent taip, kaip matėme – lyg tai būtų jo paties realybės šou, kur pasaulis skirstomas į laimėtojus ir nevykėlius, o jis pats būtinai turi būti nugalėtojų pusėje.
