28/02/2026
„Geriausias dalykas žmogaus nervų sistemai yra kitas žmogus. Blogiausias dalykas žmogaus nervų sistemai taip pat yra kitas žmogus.“
Tai yra citata iš Lisos Feldman Barrett knygos „Septynios su puse pamokos apie smegenis“.
Kartais pas mane atsiduria ir vaikai su elgesio problemomis, pykčio priepuoliais ir mitybos sutrikimais.
„Sūnus muša mamą, nevaldo savęs.“ – pasakoja man šalia sėdinčio dešimtmečio tėtis.
„Nežinome kodėl taip yra namuose, nes mokykloje jis idealus vaikas.“ – toliau pasakoja vyras.
Yra dokumentuotų atvejų, kai buvusi galvos trauma, nežymus kaukolės kaulų poslinkis ar nedidelis nervų sistemos pažeidimas sukelia vaiko pykčio protrūkius.
Tik viena maža detalė. Mokykloje tie pykčio protrūkiai niekur nedingtų.
Tiriu ir testuoju ramiausiai pas mane ant stalo gulintį vaiką. Kalbamės ir bendraujame. Nieko nerandu, viskas puiku, nėra jokios kaukolės kompresijos ar smegenų dangalų dirginimo.
Palydėjau berniuką palaukti laukiamajame ir kalbu su kabinete pasilikusiu tėčiu:
„Jums matyt tenka nemenkas iššūkis, nes vaikai reguliuoja save pagal stipriausią nervų sistemą jų aplinkoje. Jeigu tai nebūsite jūs, bus kažkas kitas. Impulsyvus klasiokas, jaunas treneris, nervingas mokytojas, grupė draugų ar dar kas nors.“
Toliau tęsiu:
„Jeigu jūsų sūnus save reguliuoja ne pagal jus, tikiu, kad jūsų pastangos parodyti ribas bus bergždžios.“
Vyras susimąstė.
„Aš jam nesu autoritetas. Darbe reguliariai susiduriu su intensyvesniu pusmečiu, kai tenka išvažiuoti vaikams miegant, o grįžti jiems jau užmigus.“ – akivaizdžiai supratęs iš kur tos priežastys kyla.
Suprantu, kad visos šeimos turi savo kontekstą, tačiau yra dalykai, kurie yra per brangūs, kad juos paaukotume. Kitu atveju – šeimos gali ir nebelikti.
Mama pervargsta, tėtis nuleidžia rankas, o vaikas pradeda neapkęsti pasidavusio tėčio silpnybės. Berniukų ir tėčių tarpusavio psichologija yra stulbinamai įdomi tema, bet dabar ne apie tai.
Tėčiui dažnai užtenka būti. Jeigu būni, tada ir kalbiesi, pasakoji ir klausaisi (tikiuosi, kad neįstrigęs telefone) Berniukas mato kaip tu kalbi, reaguoji, sprendi problemas, ilsiesi, pyksti, juokauji ir taip toliau.
Ir vaikų nervų sistema trokšta tos informacijos. Nervų sistema stato save stebėdama ir bendraudama su kita nervų sistema.
Tai nereiškia, kad vaikas kopijuos „stipriausią“. Jis kopijuos pažįstamiausią, daugiausiai matomą ir nuspėjamą.
O dabar paprasčiau.
Pusryčiai kartu.
Vakarienė kartu.
Jau laimėjote labai daug.
„Bet mes valgome visi atskirai.“ Tuomet nenustebkite, kad vaikas nevalgo daržovių ar slepia nesuvalgytą maistą.
Norite, kad vaikas mokėtų susikaupti, būtų atsakingas ir mokėtų tvarkytis?
Nepradėkite valgyti atskirai, sulaukite visų prie stalo, mokykite naudotis stalo įrankiais, sėdėti tvarkingai, padengti ir nutvarkyti stalą.
Kiekvieną dieną. Jeigu reikia – per vakarienę nors ir dešimt kartų.
Raskite laiko būti visi kartu.
Sugebėkite išbūti visi kartu.
Reguliariai.
Jūs jau padarėte didžiausią darbą.
