Cukrinė Lapė, S. Konarskio g. 49, Vilnius (2026)

11/04/2026

1. Žmogus išgirsta diagnozę: diabetas, prediabetas, gliukozės tolerancijos sutrikimas ir pan.
2. Įteikiamas draudimų sąrašas ("Negalima valgyti to ir to).
3. Žmogus supranta, kad nieko valgyti nebegali, viskas draudžiama.

Kažkur girdėta? Turbūt daugelis esame per tai perėję. Dabar jau žmonėms su 1 tipo diabetu tų "draudimų sąrašų" nebėra, nes insulinas-visagalis, tereikia suskaičiuoti ir susileisti (kas dažnu atveju irgi nėra tiesa). Bet va žmogui su 2 tipo diabetu draudimai yra pateikiami iškart.

Aš galvoju, kad čia ir prasideda klaidų grandinė. Dar niekada draudimai nieko neišsprendė.

Tai gal mums reikia visai priešingo sąrašo? Kur būtų išvardinta, ką valgyti - nekenkiant sau!
Pabandžiau tokį sudėti - jei matote, kad kažką pamiršau, komentuokite, pildysime.

Kelios pastabos:

🦊Sąrašas tinka ir žmonėms su 1 tipo diabetu. Ne tai, kad negalėtume susileisti insulino picos gabalui, bet tiesiog visas paskutinio stulpelio maistas apskritai nėra sveikas. NIEKAM.
🦊Taip, žmonėms su 1 tipo diabetu atsiranda niuansų dozuojant insuliną baltymams, todėl "Valgom drąsiai" nereiškia "Nesileidžiam insulino".
🦊Antrame stulpelyje yra maistas, kuriam reikalinga strategija. Tai gali būti derinimas su pirmo stulpelio produktais, dienos laiku arba fizine veikla. Pvz.: obuolys gali smarkiai užkelti gliukozę suvalgytas ryte vienas. Bet visiškai nekelti suvalgytas su riešutų sviestu ir po to išėjus pasivaikščioti.
🦊Baltymai ir riebalai iš 2-4 stulpelių dažniausiai neveikia gliukozės žmonėms su 2 tipo diabetu ar prediabetu. Bet tai automatiškai nereiškia, kad jie gali būti valgomi be saiko. Juk turime galvoti ne tik apie gliukozę, bet ir apie širdies ir kraujagyslių sveikatą bei svorį.
🦊"Retkarčiais" išties reiškia retkarčiais. Ne kartą per savaitę, o kuo rečiau. Bet net ir čia absoliutaus draudimo nėra. Psichinė sveikata nukentės labiau nei metabolinė, jei per dukros vestuves nesuvalgysite to nuostabaus balto torto.

Turite pastabų - rašykite komentaruose! Padarykime šį sąrašą tokį, kad ir diabeto edukatoriams patiktų :)

10/04/2026

KUR RASTI SKAIDULŲ?

Atrodo, kvailas klausimas - gi daržovės, vaisiai, grūdai, sėklos yra pilni skaidulų! O ir ta sveikos mitybos rekomendacija - 30 g skaidulų per parą, - neatrodo kažkaip itin daug.

Bet realybėje dažnas pilietis tesuvalgo 10-15 g skaidulų. Ir tai tik jei kas šalia karbonado prideda kopūstų. O tai reiškia - žarnyno bakterijos gyvena pusbadžiu. Mes kalbam apie trilijonų organizmų ekosistemą, kuri laukia fermentuojamos medžiagos, o gauna mėsos ir batono.

Ir čia tuoj galite man prieštarauti - "bet aš ir taip gerai jaučiuosi! O nuo daugiau skaidulų man pilve revoliucija. Mados reikalas tos jūsų skaidulos".

Skaidulos nėra mada. Tai yra infrastruktūra. Be jų žarnynas funkcionuoja, bet su jomis – klesti. Ir tai pasireiškia labai gražiais būdais:

🦊Geresnis žarnyno tranzitas - mažiau užkietėjimų
🦊Daugiau trumpos grandinės riebalų rūgščių (pvz., butirato), todėl stipresnė žarnyno gleivinė, mažiau uždegimo
🦊Ilgesnis sotumas
🦊Mažesni gliukozės šuoliai

Dar įdomiau - mikrobiota gali prisidėti prie jautrumo insulinui didinimo per lėtinio uždegimo ir žarnyno pralaidumo moduliavimą. Mokslas pradeda atsargiai kalbėti, kad 2 tipo diabeto atsiradimas net gali būti susijęs su mikrobiotos pokyčiais.

Kai kurios bakterijos, fermentuodamos skaidulas, skatina GLP-1 išsiskyrimą. GLP-1 - tai žarnyno hormonas, kuris lėtina skrandžio ištuštinimą, mažina apetitą ir aktyvina insuliną. Gali būti, kad jei esate žmogus su 2 tipo diabetu, Jums yra paskirtas vaistas, priklausantis GLP-1 receptorių agonistų grupei (pvz.: Rybelsus ar Ozempic). Tai va, mūsų žarnyno gyventojai gali prisidėti prie vaisto poveikio gamindami GLP-1 patys. Bet jiems reikia skaidulų!

Taigi, 30 g per parą - daug ar mažai? Tiesą sakant, nedaug yra tik tikriems augalų valgytojams. Visavalgiams šis skaičius gali būti ne taip jau lengvai pasiekiamas. Štai pavyzdžiui toje gražioje lėkštėje (1 nuotrauka) yra vos 5 g skaidulų. Jų padaugėtų pridėjus varškės ir sėklų užtepėlės (2 nuotrauka. 2 šaušteliai sėklų - 4 g skaidulų) arba po salotų pasidarius chia sėklų su graikišku jogurtu ir kiviu (3 nuotrauka, apie 8 g skaidulų). Ne pusryčiai, o mikrobiotos balius!

Tik svarbu nepersistengti! Jei iki šiol valgėte 10–15 g skaidulų per parą, o dabar staiga nuspręsite tapti „skaidulų čempionu“, pirmiausia gausite uraganą pilve. Ir - dažnas atvejis - įtvirtinsite mitą „man netinka daržovės“ visam gyvenimui.

Žarnynas yra ekosistema. Ekosistemos nemėgsta šoko terapijos. Mikrobiota yra tokia, kuo mes ją maitiname. Tad jei skaidulų iki šiol buvo nedaug, jas skaidančių bakterijų irgi nebuvo daug. Reikės laiko pasikeisti (o tai užtrunka kelias savaites). Todėl skaidulas reikia didinti protingai: +5 g per savaitę.

Ir dar svarbus pastebėjimas - skaiduloms būtinas vanduo. Skaidulos be skysčių yra sausas cementas.

Ne mažiau svarbu įvairovė. Ne tik kopūstai ir chia. Tirpios skaidulos (avižos, ankštiniai, uogos) maitina bakterijas. Netirpios (daržovės, sėklos, riešutai) gerina tranzitą. Reikia abiejų!

Beje, jei neklausėte seminaro "Su meile - Jūsų žarnynas", galite tai padaryti sau patogiu laiku. Nuoroda - komentare.

05/04/2026

Su Šventom Velykom, bičiuliai!

Vakar pagaliau susitvarkiau namus. Sunkiai randu tam laiko pastaruoju metu - su dulkėmis turime paktą: aš nematau jų, jos neužknisa manęs. Bet susitvarkius ir net langus nusivalius tapo taip smagu ir kartu taip labai pagailo savęs... Nes pagalvojau, kad va švęsim, būsim mes ir vėl bus visur trupiniai.

Juolab, kad internetai sugundė išbandyti tą žalią špinatų biskvito tortą, dekoruotą trupiniais. O jie byra vos prisilietus! Tortą tradiciškai pralesėm iškart po Velyknakčio mišių, kurios baigėsi 23:30. Tai turbūt pati šauniausia šventimo dalis - po visų apeigų įsimesti į save šaltienos ir pyrago, nesvarbu, kad naktis, šiaip ar taip Velykos tik kartą metuose.

Bet kai jau šįryt vien pagal trupinius buvo galima atsekti, kas ir kiek kartų ėjo į šaldytuvą atsipjauti tortuko, nusprendžiau, kad reikia ne kovoti, o tiesiog švęsti ten, kur trupiniai gali byrėti laisvai.

😊

Ir buvo nepaprastai gerai.

Beje, špinatų biskvitas labai paprastai kepamas be jokių įprastų miltų. Mano skoniui gal kiek riebokas, bet viską atperka spalva. Receptas - pirmame komentare.

P. s. pirmą kartą pirkau violetinį kopūstą. Išsiaiškinau, kad jis dangiškai mėlynai nudažo ne tik kiaušinius, bet ir grindis, stalviršius, šuns guolį, pirštus, vargonų klavišus... Nu bet kiaušiniai įspūdingai gražūs 😁

30/03/2026

Praėjusią savaitę daug kalbėjom apie ilgaamžiškumą, aš daug ieškojau informacijos ir mokslinių straipsnių seminarui "Gliukozė ir ilgaamžiškumas" (jei seminaro dar nematėte - pirmame komentare yra nuoroda), todėl dabar FB man išsijuosęs siūlo visokius "longevity boosting" dalykus - nuo "epigenetinių" maisto papildų iki VO2max ir HRV treniruočių.

Tad šiandien pažvelkime, ką rimtas mokslas be reklamų sako apie HRV.

HRV - angliškai Heart Rate Variability - skirtumų tarp širdies dūžių variacija. Ne kiek kartų per minutę širdis plaka, o kaip netolygiai plaka. Nes širdis - ne atominis laikrodis, tarpai tarp dūžių nebūna idealiai vienodi, ir neturi tokie būti. Net priešingai - kuo aukštesnis HRV, tuo lankstesnė autonominė nervų sistema, tuo didesnė adaptacija stresui, krūviams ir t.t.

Žodžiu, HRV yra indikatorius, ne kažkoks savitikslis parametras. Jei pradėsime žiūrėti į HRV kaip į pavienius skaičius (vakar buvo 30, šiandien 28 - kas nutiko?) arba lygintis su kitais (kaimynė sakė, kad jos HRV 90, o mano tik 20) - nueisim klystkeliais. Čia svarbu žiūrėti į ilgalaikes tendencijas ir savo asmeninės normos ribas.

Kas veikia HRV?

Labiausiai jį didina miegas, aerobinės treniruotės (2 zona), lėtas kvėpavimas ir streso vengimas. Mažina alkoholis, miego trūkumas, persitreniravimas, uždegimai, infekcijos.

Aukštesnis HRV siejamas su geresne adaptacija ir mažesne kardiovaskulinių ligų rizika. Galima pritempti, kad didesnis HRV - ilgesnis gyvenimas.

Ir va šitą dalyką labiausiai išnaudoja reklama!

Ji siūlo „kelti HRV“ vietoj to, kad gerintų dalykus, kurie jį natūraliai kelia. Tipiški metodai: kvėpavimo pratimai (lėtas kvėpavimas čia ir dabar mažina HRV - tiesa, labai trumpam), nėrimas į eketę, nervus vagus stimuliacija, tempimo pratimai, sauna, fizinis aktyvumas pagal HRV rodiklius. Dalis šių technikų turi realų mokslinį pagrindą, dalis - marketingas su mokslo cukraus pudra.

Pvz.: beveik kiekvienas išmanusis laikrodis šiandien matuoja HRV ir pagal tai galime patys, be jokių "planų už brangiai" planuoti savo treniruotes. Atsibudom su aukštesniu nei vidutinis HRV - puiku, galime dieną nugyventi intensyviai, padaryti kokią HIIT ar sunkesnę jėgos treniruotę. Atsibudom su žemu HRV - neprievartaujam savęs, užteks lengvo pasivaikščiojimo ar jogos.

Dabar apie skaičius. Vienam 30 yra puikus rezultatas, kitam 80 – norma. Skirtumai tarp žmonių gali būti milžiniški dėl genetikos, fizinio pasirengimo, gyvenimo būdo. Laikrodžiai stebi HRV kelias savaites, kol apskaičiuoja individualias tikslines ribas. Nes vienintelė prasminga strategija yra lyginti save su savimi.

Ne su influenceriu, ne su draugu, o su savo vakar diena, savo savaite, savo trendu.

Ir čia HRV tampa labai naudingu įrankiu.

Jei jis krenta – dažnai tai pirmas signalas, kad trūksta miego, per daug streso, per didelis krūvis, organizmas kovoja su kažkuo. Jei atsistato – vadinasi sistema tvarkosi. Kyla - reiškia darau vis daugiau dalykų, kurie naudingi mano sveikatai.

Na, ir dar vienas įdomus rakursas: HRV ir gliukozė. Hiperglikemija, hipoglikemija ir dideli svyravimai - visi jie mažina HRV. Todėl žmonėms su diabetu (tiek 1 tipo, tiek 2 tipo) HRV dažnai būna mažesnis, nei galėtų būti.

Žmonėms be diabeto, patiriantiems didelius gliukozės šuolius - taip pat.

Ir dar tas ryšys su gliukoze yra dvikryptis. T.y., ne tik gliukozės kitimas mažina HRV. Bet ir mažas HRV (pvz.: dėl prasto miego ar didelio streso) indikuoja, kad gliukozės kontrolė tą dieną gali būti prastesnė. Ir čia jau atsiveria visai kiti supratimo horizontai.

Paveiksliukas (https://neurofeedback-luxembourg.com/heart-rate-variability-chart-by-age-discover-your-optimal-hrv-range-and-improve-it/) - HRV pagal amžių. Šie skaičiai - orientaciniai, bet labai vaizdžiai iliustruoja, kiek teisinga reklama, kviečianti "Pakelk HRV iki 90 vos per 14 dienų" :)

28/03/2026

Žmogus ilgai gyvena? - "Tai čia jo genai geri"
Turiu antsvorio, cholesterolis aukštas - "blogi genai, nieko nepadarysi"

Labai patogus tas "gerų" ir "blogų" genų naratyvas. Nes genai - tai likimas. Nulis atsakomybės. Ramu!

Taip, genai lemia nemažai. Pvz.: polinkis į 2 tipo diabetą skirtingų tyrimų duomenimis iki 50% gali būti nulemtas genetiškai, polinkis į nutukimą - iki 40%. Gyvenimo trukmei genetika gali turėti 20% įtakos.

Bet. Jei genai viską neišvengiamai nulemtų, mitybos ir sporto rekomendacijas galėtume mesti į šiukšlyną. O nemetame ne dėl to, kad neturime kuo užsiimti. Nemetame, nes tai VEIKIA.

Genetika - tai planas, bet ne rezultatas. Epigenetika – tai mechanizmai, kurie įjungia arba išjungia genų veiklą.

Gyvenimo būdas tiesiogiai veikia, kurie genai dirbs, o kurie – tylės. Yra begalės identiškų dvynių tyrimų, kurie labai aiškiai parodo: žmogus su aukšta genetine rizika kokioms nors ligoms, bet sportuojantys, normalios kūno masės, nerūkantys, su gera mityba turi ~40–50 % mažesnę riziką nei dvynys, kuris gyvena nesveikai. Tas pats genomas. Skirtingos išeitys.

Genai nėra „on/off“ nuo gimimo. Jie nuolat reguliuojami. Ir čia ateina realybė be filtro:

🔸gliukozės šuoliai aktyvuoja lėtinį uždegimą, oksidacinį stresą, DNR pažaidas
🔸fizinis aktyvumas įjungia ląstelių remonto ir atstatymo mechanizmus
🔸miegas balansuoja hormonus
🔸stresas keičia genų ekspresiją

Tai ne filosofija. Tai biochemija.

„Blogi genai“ – dažnai tik pusė istorijos. Taip, kai kurie žmonės turi polinkį lengviau priaugti svorio, prasčiau toleruoti angliavandenius, turėti aukštesnį MTL cholesterolį.

Bet daugeliu atvejų polinkiui realizuotis reikalinga išorės įtaka: tai - kaip mes gyvename. Ką valgome, kiek judame, kaip gerai miegame, kaip dorojamės su stresais. Ir čia jau atsakomybės permesti taip lengvai nesigauna.

Genai užtaiso ginklą. Mes patys nuspaudžiam nuleistuką.

P.s. Dorybei eina 16-ti metai - geras amžius aviganiui. Čia ji vaizdžiai demonstruoja ilgo gyvenimo receptą 😁

26/03/2026

GLIUKOZĖS SENSORIAI: kodėl mums jų (ne)reikia

Žmonėms su 1 tipo diabetu sensorių naudos įrodinėti nebereikia. Turbūt visi pasakytume tą patį - be sensoriaus gyvenimas taptų labai, labai sudėtingas.

Tačiau šiandien sensorius gali naudoti visi - žmonės su 2 tipo diabetu ir visai be diabeto. Ir čia prasideda "komentarų kovos" socialinėje erdvėje, nes ne visada iki galo aišku, kas tas sensorius ir ką daro.

Dažnai apie sensorius kalbama kaip apie gliukomačio pakaitalą. Toks "gliukomatis kas kelias minutes" gaunasi. Bet išties sensoriaus esmė nėra vien skaičiai ekrane. Jo vertė ta, kad jis leidžia pamatyti tai, ko nerodo pavieniai matavimai:
– kryptį: gliukozė kyla, krenta ar stovi vietoje
– greitį: ar pokytis ramus, ar jau lekia nuo kalno be stabdžių
– bendrą vaizdą: kas vyksta naktį, po pusryčių, po streso, po „sveiko“ užkandžio
– pasikartojančius modelius: ne vien „šiandien buvo 8,2“, o kodėl tas 8,2 kartojasi

Vienas matavimas gliukomačiu - momentinė nuotrauka.
Sensoriaus kreivė - dokumentinis filmas.

Žmogui su 2 tipo diabetu sensorius gali padėti daug aiškiau suprasti, kaip organizmas reaguoja į maistą, miegą, judėjimą, stresą ir gydymą. Kartais vien šitas supratimas duoda daugiau nei dar vienas abstraktus patarimas „mažinti cukrų“. Nes juk mažinu! Va, bulvių, kruopų nevalgau. O savijauta tik blogėja.

Taip, sensoriai nepigūs ir 2 tipo diabetui nekompensuojami (kol kas). Bet mes kartais mokame didelius pinigus už kur kas mažiau informatyvius dalykus. Šįvakar seminare kalbėsiu apie "ilgaamžiškumo papildus" - jų marketingas labai kryptingai nusitaiko į skaudamą vietą ir sako: va tau tabletė už brangiai - padės. Energijos bus, cukrus nesvyruos. Taip, yra tikrai naudingų papildų, kurie uždeda "vyšnią ant torto" - kai jau visa kita bus sutvarkyta: mityba, judėjimas, miegas. O kaip sutvarkyti nematant? - va tam ir reikia sensoriaus.

Paradoksalu, bet žmonėms su diabetu kartais vis dar tenka įrodinėti, kad sensoriai yra svarbi (jei ne svarbiausia) technologija, keičianti žaidimo taisykles. Tuo tarpu žmonės be diabeto jau seniai juos atrado kaip įrankį, kuris duoda labai gilių įžvalgų apie sveikatą.

Nes pakeisti cholesterolį arba uždegimo rodiklius užtrunka mėnesius. Pakeisti gliukozę galima labai greitai. Svarbiausia - suprasti, ką matome sensoriaus ekrane ir ką su tais duomenimis daryti.

Medikai neretai perspėja: nereikia žmonėms be diabeto sensorių, nes gliukozė kyla fiziologiškai, tai normalu. Kaip pakyla, taip ir nusileidžia.

Taip, nereikia sensoriaus paversti religija, kultu ar saviplakos įrankiu. Ne kiekvienas gliukozės pakilimas yra problema, ir ne kiekvienas grafiko vingis reiškia, kad gyvenimas slysta iš rankų. Šioje vietoje kritikai yra visiškai teisūs.

Bet čia praleidžiame vieną labai svarbų dalyką: mes gyvename maistinio šlamšto laikais. Parduotuvių lentynose perdirbti maisto produktai su daug cukraus, miltų, sočiųjų riebalų sudaro milžinišką pasiūlos dalį, o „normalu“ šiandien dažnai reiškia ne tai, kas žmogui palanku, bet tai, kas tiesiog tapo įprasta.

Ir štai čia atsiranda vietos blaiviam, nefanatiškam požiūriui į sensorius.

Nes sensorius gali būti naudingas ne tam, kad žmogus išsigąstų kiekvieno pakilimo, o tam, kad pagaliau pamatytų ryšį tarp pasirinkimų ir pasekmių. Ne teorijoje, ne bendrose rekomendacijose, o savo paties kūne, savo lėkštėje, savo kasdienybėje.

Vienas dalykas yra žinoti, kad saldus jogurtas, bandelė ir „sveikas“ pusryčių batonėlis nėra idealus pasirinkimas. Visai kas kita – savo akimis pamatyti, kad po tokio „visai nekalto“ derinio gliukozės kreivė šauna aukštyn kaip akcijos per burbulą, o po poros valandų energija smunka taip, lyg kažkas būtų ištraukęs laidą iš rozetės.

Sensorius šioje vietoje gali veikti kaip veidrodis. Ne teisėjas. Ne moralės inspektorius. Tiesiog veidrodis, kuris parodo, kad „aš visai mažai valgau“ nebūtinai reiškia „mano organizmui tai tinka“;
kad du produktai su panašiu kalorijų kiekiu gali turėti visai kitokį poveikį sotumui ir glikemijai;
kad prastas miegas, stresas ir fizinio aktyvumo stoka kartais išdarko gliukozės kreivę ne mažiau nei desertas; kad trumpas pasivaikščiojimas po valgio kai kuriais atvejais duoda daugiau naudos nei dar vienas pažadas „nuo pirmadienio“.

Sensorius nėra nei stebuklas, nei būtinybė visiems.
Bet jis gali būti puikus būdas išjungti autopilotą.

Norinčius sužinoti daugiau - kviečiu pasižiūrėti seminarą "Gliukozė ir ilgaamžiškumas: kas išties lemia senėjimą?" Jame kalbu kaip gliukozės perteklius veikia mūsų organizmą nuo nematomų ir naujaučiamų ląstelių pažeidimų iki konkrečių ligų. Kodėl gliukozė gali trumpinti gyvenimą arba bloginti jo kokybę ne tik žmonėms su diabetu, bet ir visiems 21 a. gyventojams. Ir ką su visu tuo daryti neįkliūnant į marketingo pinkles.

https://cukrinelape.com/product/gliukoze-ir-ilgaamziskumas-2/

25/03/2026

Mano tėvai kadaise turėjo sodą ir ten augo kelios itin derlingos obelys. Jų obuoliai būdavo sudėliojami s**o namelyje ir žiemą vis atvažiuodavome, perrinkdavome ir parsiveždavome valgymui tuos, kurie turėjo ketinimų pradėti gesti. Viskas atrodė labai teisinga ir logiška.

Bet dabar pagalvojau, kad taip visus tuos obuolius ir suvalgydavome - su įtarimu, kad pradės gesti. Vietoj to, kad tiesiog valgytume pačius sveikiausius ir gražiausius čia ir dabar, o kas suges - suges.

Kartais tą patį darome su sveikata. Nekreipiame dėmesio ir susirūpiname, kai pradeda gesti miegas, energija, cukraus kontrolė, svoris, nuotaika, santykis su savo kūnu.

Tada skubame “perrinkinėti”.

Norime gyventi ilgai ir kokybiškai. Bet ilgaamžiškumas prasideda ne tada, kai gelbėjame tai, kas jau pradeda gesti.

Jis prasideda tada, kai nustojame geriausius dalykus atidėti vėlesniam laikui.

25/03/2026

Ar mėgstate šaltį? Arba karštį?

Čia kalbėsime ne apie orą už lango, o apie sąmoningą kūno kontaktą su neįprastomis temperatūromis. Maudynes šaltame vandenyje ir pirtį.

Aš mėgstu abu.

Mano ideali diena (toli gražu ne visos dienos idealios, bet stengtis verta) prasideda nuo lengvo prasibėgimo, 3-5 km nedideliu tempu. Daug metų negalėjau sau to leisti dėl kelio traumos, bet dabar įgūdžius bandau susigrąžinti. Ir tai didelis malonumas.

O dar didesnis malonumas laukia grįžus - šaltas dušas. Na, tiek, kiek įmanoma gauti to šaltumo miesto vandentiekyje. Ne ledinis. Ne eketė.

Mažas savijautos ir nuotaikos gerinimo ritualas.

Mokslas yra gerokai santūresnis, nei maudynių eketėje entuziastai, bet pritaria, kad trumpas kontaktas su šalčiu gali mažinti stresą net iki 12 val., pagerinti nuotaiką ir miego kokybę. Kiek atsargiau mokslininkai kalba apie šalčio poveikį imunitetui ir metabolizmui - taip, grūdinimasis šaltu vandeniu padeda didinti bendrą organizmo atsparumą, todėl jis tampa ne toks imlus peršalimams. Bet eketė neišgelbės nuo rimtų infekcijų - kad ir ką sakytų skiepų priešininkai.

Šaltis aktyvina ruduosius riebalus, kurie ne kaupia energiją (kaip tai daro baltieji riebalai), o ją degina ir verčia šiluma. Šaltis yra pagrindinis jų aktyvatorius - mums gi reikia kažkaip išgyventi nepalankioje temperatūroje. Taigi, šaltis gali šiek tiek padidinti kalorijų sąnaudas, o tai reiškia - padėti metant svorį. Aišku, ne pats savaime, o derinyje su mityba ir fiziniu aktyvumu.

Na, ir galiausiai tas nuostabus "įveikiau" jausmas. Dopamino šventė :). Juk smagu perlipti per save ir atsiduoti ledinei stichijai. Atėjau, išsimaudžiau, nugalėjau. Verta kiekvienos šaltos sekundės!

Na, o dabar pakaitinkime atmosferą ir eikime į pirtį. Turbūt nesunku atspėti, kurios šalies mokslininkai daugiausiai tyrė pirties poveikį žmogaus sveikatai. Žinoma, suomiai! Jų tyrimai solidūs ir įrodymai svarūs: sauna yra susijusi su geresne širdies ir kraujagyslių sveikata, mažesniu kraujospūdžiu, o dažnesnis lankymas siejasi su mažesne ankstyvos mirties rizika. Tik reikia aiškiai apibrėžti poveikio dydį: net kasdienis tupėjimas pirtyje NEPRILYGSTA fiziniam aktyvumui, miegui, nerūkymui, AKS kontrolei, gliukozės kontrolei. Kaip ir šaltis - tai puiki pagalbinė priemonė, ne stebuklas.

Nuotraukoje - islandiškas karščio ir šalčio kaitaliojimo variantas. Čia toks natūralus baseinukas, vienas vamzdis nutemptas iš geizerio su beveik verdančiu vandeniu, kitas - iš ledinio upelio. Ir baseinėlyje jie susimaišo. Galima migruoti nuo vieno vamzdžio prie kito ir keisti potyrius. Kepurė - kad ausys nešaltų, oro temperatūra čia buvo arti nulio (rugjūčio mėnesį...).

Gal tokie vietos papročiai ir ypatumai prisideda prie itin ilgos islandų gyvenimo trukmės (vidutiniškai 80,7 m. vyrams ir 83,8 m. moterims)? - gali būti! Tik svarbu nepamiršti, kad gyvenimo trukmę veikia visas paketas: gliukozė, rūkymas, alkoholis, kraujospūdis, nutukimas, fizinis aktyvumas, socialinė nelygybė, sveikatos sistemos prieinamumas, pajamos, švietimas, mitybos modeliai.

Norinčius sužinoti daugiau - kviečiu pasižiūrėti seminarą "Gliukozė ir ilgaamžiškumas: kas išties lemia senėjimą?" Jame kalbu kaip gliukozės perteklius veikia mūsų organizmą nuo nematomų ir naujaučiamų ląstelių pažeidimų iki konkrečių ligų. Kodėl gliukozė gali trumpinti gyvenimą arba bloginti jo kokybę ne tik žmonėms su diabetu, bet ir visiems 21 a. gyventojams. Ir ką su visu tuo daryti neįkliūnant į marketingo pinkles.

https://cukrinelape.com/product/gliukoze-ir-ilgaamziskumas-2/

24/03/2026

Kai ruošiu kurį nors seminarą, vienas iš "būtinai reikia patikrinti" stalčiukų yra mitai, baubai ir kitoks interneto folkloras.

Tad šįkart - apie mėsą ir ilgaamžiškumą. Arba - kaip pasakytų mėsos nevalgantys - apie mėsą ir gyvenimo trumpinimą. Klausimas tikrai nėra toks paprastas, kaip kartais norima pateikti. Pabandykime pasigilinti.

Beje - trumpas nukrypimas. Aš 10 metų visiškai nevalgiau mėsos - jokiame pavidale. Puikiai suprantu vegetarizmo ir veganizmo koncepciją, naudą sveikatai ir kitus galimus privalumus. Dabar mėsą valgau - ir taip pat matau naudą bei privalumus. Tad čia nebus jokios kritikos nė vienai stovyklai, tik apžvalga, padedanti susigaudyti tarp gausybės perdėjimų ir demonizavimo.

Pirmas faktas - subalansuota augalinė mityba yra visavertė. Ji gali aprūpinti žmogų baltymais, skaidulomis, antioksidantais, vitaminais ir daugeliu mikroelementų.

Bet tai automatiškai nereiškia, kad mėsa yra blogis. Žmonija valgė ją visais savo evoliucijos etapais ir sėkmingai atkeliavo į dirbtinio intelekto laikus, nes tai koncentruotas kalorijų ir baltymų šaltinis bei patogus būdas gauti geležies, cinko, vitamino B12.

Beje, veganiška mityba irgi gali būti ultraperdirbto junk food versija be gyvūninių produktų (visokios "veganiškos dešros", iš aliejų pagamintas "sviestas", augaliniai "pienai" su daug cukraus ir pan).

Antras faktas - perdirbta mėsa tikrai yra problematiškesnė. Pagal apibrėžimą, perdirbta vadinama mėsa, kuri buvo pakeista sūdant, vytinant, rauginant/fermentuojant, rūkant ar kitais konservavimo ir skonio keitimo būdais. Ir čia jau net be mokslinių analizių labai aiškiai ryškėja, kokia tai nevienalytė kategorija. Dieduko išrūkytas kumpis dedamas į tą pačią lentyną, kur guli nitritais konservuota ir dūmų skonio medžiagos tirpale išmirkyta dešra.

Todėl labai svarbu nepamesti konteksto. Vienas Velykų kumpio gabalas tikrai nėra tas pats, kas kasdienis sumuštinių, dešrų ir rūkytų gaminių režimas. Tyrimai ryšį tarp perdirbtos mėsos ir vėžio rodo pirmiausia vartojimo kaip elgsenos modelio kontekste, o ne pavienio kąsnio lygmeniu.

Kas realiai kelia sveikatos rizikas?

Pirmiausia - nitritai ir nitratai. Maisto pramonėje jie nėra velnio išmislas – šios medžiagos turi aiškią technologinę paskirtį: saugo nuo mikrobų, padeda išlaikyti gražią spalvą. Kai jų nėra (pvz.: kai kuriuose ekologiškuose mėsos produktuose), mėsa atrodo "ne tokia apetitiška" - pilkesnė ir sausesnė. Tačiau būtent čia atsiranda ir kita medalio pusė: iš nitritų ir nitratų gali formuotis N-nitrozo junginiai, kurie siejami su storosios žarnos vėžiu.

Toliau- rūkymo metu susidarantys junginiai, kurie gali veikti kancerogeniškai. Dauguma jų nusėda ant gaminio paviršiaus, tad jei kaime diedukas rūko kumpelį įmovęs į "kojinę" - jis jau laimi sveikatos labui, nes didelė dalis kancerogenų nusės būtent ant audinio.

Čia verta prisiminti dar vieną dalyką: panašūs nepageidaujami junginiai susidaro ir kepant mėsą labai aukštoje temperatūroje. Tad jei žmogus atsisako visko rūkyto, bet mėgsta smarkiai paskrudintą kepsnį ar šašlyką, jis nebūtinai išvengia problemos – tiesiog rizikos mechanizmas persikelia į kitą technologiją.

Trečias faktas - raudona mėsa siejama su didesne storosios žarnos vėžio rizika. Vienas iš labiausiai aptarinėjamų mechanizmų, kaip tai vyksta, yra hemas - geležį turinti hemoglobino ir mioglobino struktūros dalis. Ši geležies forma pasisavinama lengviau, ir tai yra vienas iš mėsos privalumų. Tačiau vartojant daug ir dažnai, hemas gali skatinti žalingų junginių susidarymą žarnyne ir didinti storosios žarnos vėžio riziką. Ypač tuomet, kai mėsa dar ir perdirbta, konservuota nitritais arba stipriai apskrudusi.

Pagal įprastą apibrėžimą raudona mėsa vadinama žinduolių raumenų mėsa, pavyzdžiui, jautiena, veršiena, kiauliena, aviena, ėriena, ožkiena, triušiena. Viskas, kas ne paukščiai ir žuvys. Kodėl paukštiena geriau? - nes hemo mažiau. Bet rūkyta ar grilinta vištiena, jei bus valgoma kasdien - gali būti prastesnis pasirinkimas nei jautienos kepsnys vestuvių metinių proga.

Ketvirtas faktas - kontekstas yra viskas. Jei žmogus kasdien valgo rūkytą kumpį arba tokią kaip nuotraukoje paskrudintą kepsniuką, bet tuo pačiu labai daug juda, neturi antsvorio, beveik nevalgo ultraperdirbto maisto, apskritai mažiau valgo, daug dirba fiziškai, neužkandžiauja, nerūko ir nepersistengia su taurės kilnojimu, tada jo visas rizikos profilis yra visai kitoks nei sėslaus žmogaus, kuris prie rūkytos mėsos dar prideda alkoholį, kalorijų perteklių ir mažai skaidulų.

Mokslas nesako, kad mėsa yra nuodas. Jis sako labai aiškiai: kuo mažiau perdirbtos mėsos, kuo mažiau svilinimo, kuo daugiau saiko ir kuo geresnis visas gyvenimo būdo fonas – tuo mažesnė rizika. Kitaip tariant, ne vienas kumpio gabalas trumpina gyvenimą, o įpročių sistema.

Norinčius sužinoti daugiau - kviečiu pasižiūrėti seminarą "Gliukozė ir ilgaamžiškumas: kas išties lemia senėjimą?" Jame kalbu kaip gliukozės perteklius veikia mūsų organizmą nuo nematomų ir naujaučiamų ląstelių pažeidimų iki konkrečių ligų. Kodėl gliukozė gali trumpinti gyvenimą arba bloginti jo kokybę ne tik žmonėms su diabetu, bet ir visiems 21 a. gyventojams. Ir ką su visu tuo daryti neįkliūnant į marketingo pinkles.

https://cukrinelape.com/product/gliukoze-ir-ilgaamziskumas-2/

22/03/2026

Kai man 1995 metais diagnozavo 1 tipo diabetą, daktaras žvaliai pareiškė: "Pasisekė! Jau tuoj nereikės leistis gyvulinio insulino, bus žmogiškas"

Jep. Tikra sėkmė. Čia man dabar lietaus šokį sušokt, ar kaip? Aš apskritai NIEKO nenoriu leistis, adatų bijau, diagnoze netikiu - gi akivaizdu, kad klaida.

Ir tada nokautavo: "Jei prisižiūrėsi - gyvensi kokius 15 metų, jei ne - tai gal 10"

Oh, žmogau... Man buvo 15-ka. Tai kiek čia to "gyvenimo kredito" suteikė gerbiamas endokrinologas? Iki trisdešimties - čia, jei pasiseks?

Žinot, aš paskui ilgai sukau galvą, ar tikrai gerai išgirdau. Gal diagnozės traumuota psichika kažką savaip suvartė. Bet po daugelio metų ne vienas klaipėdiškis pasakojo, kad išgirdo iš to paties endo kažką panašaus. Ar net su mažesniu "kreditu".

Nuoširdžiai tikiuosi, kad tokia gąsdinimo kultūra baigia išnykti. Gal net išnyko, ir esu iš tų dinozaurų, kurie tiesiog prisimena šiurpius laikus.

Gerai būtų.

Gi dabar mes turime internetą, AI ir statistiką, ir galime šiurpintis net be medikų - diabetas (visų tipų) 2 kartus didina ankstyvos mirties riziką. Ir 1 tipo labiau nei 2, dėl visokių ten ketoacidozių.

Šioj vietoj galima nusispjauti ir "pasikliauti likimu" (turbūt dažnai esame matę komentarų "gyvenu, kaip noriu, nieko nekontroliuoju, juk nuo likimo nepabėgsi"). Arba veikti savo sveikatos ir gyvenimo kokybės labui, kad netaptume statistikos dalimi.

Ir čia ateina didelis paradoksas. Žmogui su diabetu gi nereikia aiškinti, kas kenkia? - teisingai, gliukozės perteklius, dideli svyravimai ir staigūs šuoliai. Ar žmonės be diabeto jų nepatiria?

Patiria.

Mažesnius, trumpesnius, ne tokius ekstremalius, - bet patiria. Sensoriai ištraukė šią nemalonią tiesą į dienos šviesą. Būtent dėl to juos iškart pamėgo biohakeriai (tai žmonės, kurie siekia "nulaužti' biologiją ir gyventi ilgiau bei sveikiau).

Gliukozės perteklius ir šuoliai mus sendina ir sargdina. Todėl su tuo pirmiausia ir turime skaitytis - nepriklausomai nuo diabeto.

Aišku, senėjimas nėra vienos molekulės reikalas. Dėl visko apkaltinę vien gliukozę, rezultato neturėsime. Bet gliukozės kontrolė šiandien - tai didelė investicija į rytojų.

Norinčius sužinoti daugiau - kviečiu pasižiūrėti seminarą "Gliukozė ir ilgaamžiškumas: kas išties lemia senėjimą?" Jame kalbu kaip gliukozės perteklius veikia mūsų organizmą nuo nematomų ir naujaučiamų ląstelių pažeidimų iki konkrečių ligų. Kodėl gliukozė gali trumpinti gyvenimą arba bloginti jo kokybę ne tik žmonėms su diabetu, bet ir visiems 21 a. gyventojams. Ir ką su visu tuo daryti neįkliūnant į marketingo pinkles.

https://cukrinelape.com/product/gliukoze-ir-ilgaamziskumas-2/

Nuotraukoje - Humulin R, pirmasis žmogiškas insulinas. Sukurtas 1982 m, bet į Lietuvą atėjo tik 1995 m. Labai gražūs buteliukai buvo. Patį pirmąjį nusinešiau į mokyklą, reikėjo susileist, tarkšt ant grindų ir sudužo 😁. Gerai, kad sensorių nebuvo. Ai, juostelių dar irgi nebuvo! Dinozaurų laikai.

21/03/2026

Ar pastebite, kad metai bėga vis greičiau?

Vaikystėje vasara atrodydavo beveik begalinė. O dabar kartais nespėji apsidairyti — ir jau pavasaris, ruduo ar net kiti metai. Kodėl taip yra?

Viena teorija tai grindžia proporcija tarp nugyvento gyvenimo ir vienerių metų. 1 metų vaikui vieneri metai yra visas jo gyvenimas. Tuo tarpu 50-mečiui - jau tik 1/50 gyvenimo.

Ar galime sulėtinti laiką? Pasirodo, taip. Ne fizikine prasme, bet psichologiškai. Juk visi žinome, kad kelionė namo visada trumpesnė, nei į priekį, tiesa? Taip yra todėl, kad apdorodamos naują informaciją mūsų smegenys užfiksuoja daugiau detalių, daugiau įspūdžių, daugiau atskirų prisiminimų. Dėl to tas laikotarpis, žiūrint atgal, atrodo ilgesnis ir pilnesnis.

O kai gyvenime daug rutinos, pasikartojančių dienų ir autopiloto, smegenys tą laiką tarsi „suspaudžia“. Todėl mėnesiai ir metai ima slysti vis greičiau.

Ilgaamžiškumas - tai ne tik klausimas, kiek metų gyvensime. Tai ir klausimas, kaip tuos metus patirsime.
Ar gyvenimas bus tik ilgesnis kalendoriuje?
Ar jis bus ir subjektyviai turtingesnis, gilesnis, pilnesnis?

Kalbėdami apie ilgaamžiškumą dažnai galvojame apie mitybą, fizinį aktyvumą, miegą, metabolinę sveikatą, uždegimą, gliukozės kontrolę, lėtinių ligų prevenciją. Ir visa tai yra labai svarbu. Bet yra dar vienas sluoksnis - gyvenimo patyrimo kokybė.

Naujumas, smalsumas, mokymasis, nauji įgūdžiai, kelionės, pokalbiai, patirtys, net maži kasdienybės pokyčiai gali ne tik praturtinti emocinį gyvenimą, bet ir transformuoti mūsų laiko pojūtį. Ištempti sekundes iki minučių, o minutes - iki dienų :)

Galbūt viena iš ilgesnio ir geresnio gyvenimo paslapčių yra ne tik pridėti metų gyvenimui, bet ir daugiau gyvenimo metams.

Norinčius sužinoti daugiau - kviečiu pasižiūrėti seminarą "Gliukozė ir ilgaamžiškumas: kas išties lemia senėjimą?" Jame kalbu kaip gliukozės perteklius veikia mūsų organizmą nuo nematomų ir naujaučiamų ląstelių pažeidimų iki konkrečių ligų. Kodėl gliukozė gali trumpinti gyvenimą arba bloginti jo kokybę ne tik žmonėms su diabetu, bet ir visiems 21 a. gyventojams. Ir ką su visu tuo daryti neįkliūnant į marketingo pinkles.

https://cukrinelape.com/product/gliukoze-ir-ilgaamziskumas-2/

Nuotraukos - iš potvynio zonos. Jau daug metų vis svajojau kada nors pasiplaukioti užlietomis pamario pievomis. Ir tos 1,5 val baidarėje, matant po vandeniu siūbuojančią pernykštę žolę ir nupjautų kukurūzų stiebus, tapo neapsakomai gražios ir ilgos.

Cukrinė Lapė

11/04/2026

10/04/2026

05/04/2026

30/03/2026

28/03/2026

26/03/2026

25/03/2026

25/03/2026

24/03/2026

22/03/2026

21/03/2026

Address

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category