28/06/2025
Ta proga, kad liepos 1 - paskutinė diena pateikti prašymus stoti į VU magistro programas ir per paskutinius pora mėnesių gavau 3 užklausas apie dailės terapijos studijas iš jas svarstančių, dalinuosi savo mintimis apie dailės terapijos programą VU.
Dailės terapiją baigiau Vilniaus universitete, Medicinos fakultete. Ant mano diplomo parašyta: jungtinis sveikatos mokslų magistro laipsnis, kryptis - reabilitacija, programa - Menų terapija (dailės terapijos specializacija). Dar dailės terapiją Lietuvoje galima studijuoti LSMU (bet ten nestudijavau, todėl nieko negaliu pakomentuoti).
Programos pliusai ir minusai - komentaru ko ose, čia netilpo. 🙂
Trumpai - jei norit būti dailės terapeutais - reik studijuoti. Su visais programos pliusais ir minusais. Bet pliusų daugiau, o minusai (didžiąja dalimi) išsprendžiami. 🙂
Tokios va mano mintys. 🙋🏼♀️
Man didžiausi pliusai buvo:
➕ Esminis pliusas - esu DIPLOMUOTA dailės terapeute. Tik baigę dailės terapijos studijas gali oficialiai vadintis dailės terapeutais, turėti med.spaudą. Visi kiti specialistai yra tik “prijaučiantys” dailės terapijai. 🙂
➕Didžiausias programos pliusas, mano galva, yra tas, kad dailės terapijos mokaisi iš šitos srities OG, dailės terapijos Lietuvoje pradininkių ir vėliavnešių (D.Jankauskienė, A.Brazauskaitė, V.Adomaitienė 🫶).
➕Daug bendrųjų dalykų dėstytojų buvo visiški savo srities pro, kurie dar dėsto super! Dėstytojai, kurių dalykus norėčiau studijuoti dar kartą - M. Jakubauskienė (biopsichosocialinė sveikata - dabartinė sveikatos apsaugos ministrė), Toma Jasiukevičiūtė-Zelenko (kokybiniai tyrimai), Sigita Lesinskienė (vaikų ir paauglių paichiatrija), B.Jakubkaitė ir A.Senkuvienė (individualus ir grupinis konsultavimas), R.Breidokienė (vaikų ir paauglių klinikinė psichologija).
➕Galimybė iš arti patirti grupinę dailės terapiją. Visi studentai dalyvauja grupinėje dailės terapijoje, kur sprendžia savo klausimus, dalinasi savomis patirtimis, jausmais ir mintimis. Ir (gal net daug svarbiau) girdi kitų žmonių, būsimų kolegų, atvirus pasidalinimus. Šie susitikimai vieninteliai leidžiantys išties pajusti apie ką ta dailės terapija. Ir todėl labai gaila, kad visoje studijų programoje gauna nepelnytai mažai valandų.
➕Praktika pasirinktoje vietoje. Aš atlikau Santarų klinikose, paauglių paichiatrijos skyriuje. Dailės terapijas sesijas (individualias ir grupines) ir stebėjau, ir vedžiau. Vertinga patirtis, leidusi įgyti daugiau drąsos, pajusti kaip būnasi dailės terapeutės vaidmenenyje. Kas apie darbą medicinos įstaigoje patinka, o kas nelabai.
Mano patirti minusai buvo:
➖Man asmeniškai pritrūko gilesnės integracijos tarp skirtingų disciplinų. Pavyzdžiui, neurologijos paskaitose būtų galima kalbėti ne tik apie neurologiją bendrai, bet ir kaip šiuolaikiniai neurologiniai tyrimai susiję su dailės terapija, kokios praktikos jau taikomos Santariškių klinikose ir pan., nes paskaitas dėstė rimti Santarų neurologai - būtų labai įdomu ir labiau įkvėptų. Psichiatrijos paskaitose taip pat.
➖Nebuvo dailės terapijos praktikumų (išskyrus, žinoma, praktiką). Atrodo, jog būtų naudinga jau prieš einant į praktikos vietą būti pasibandžius vesti dailės terapiją (galvoti temą, užduotis, išsikelti tikslus ir sugalvoti metodus jų siekti, praktikuoti klausymo ir konsultavimo įgūdžius). Pavyzdžiui, grupinę dailės terapiją galėtų vesti ne dėstytojai (arba ne tik), o ir patys studentai (su rimtom supervizorėm - patyrusiom dailės terapeutėm - šalia).
➖Pasitaikė dėstytojų (labiau iš medicinos sričių), kurių požiūris į dailės terapiją kaip profesiją – ribojantis. Kai kurie jų pasisakymai (ar nepasisakymai) ne visai įkvėpė ateityje dirbti medicinos įstaigose ar matyti save tarpdisciplininėse komandose.
➖Erzino tam tikri VU organizaciniai dalykai ir komunikacija tam tikrais studijų etapais. Bet davėm daug grįžtamojo ryšio, tai gal bus geriau! 🙂
Reziumė. Jei norit būti dailės terapeutais - reik studijuoti. Su visais programos pliusais ir minusais. Bet pliusų daugiau, o minusai (didžiąja dalimi) išsprendžiami. 🙂
Tokios va mano mintys. 🙋🏼♀️