13/04/2026
Jau nuo tada kiek save prisimenu, man buvo ypač įdomu suprasti kokia aš esu. Pirmi bandymai buvo horoskopai, iš mamos palikto Būrėjos žurnalo. Tada – Panelės žurnalo testukai (čia jau 12os žinojau kokia esu partnerė, savo po 5 metų atsirasiančiam pirmam bernui :)). Vėliau – bibliotekų knygos su testais. Atsiradus internetui – visi įmanomi asmenybės testai. Skaitydavau rezultatus ir… tarsi tikdavo ir svarbiausia patikdavo taip gerai apie save galvoti! Bet kartu lydėjo keistas jausmas – lyg būčiau „imposter“. Kodėl niekas nekalba apie mano gėdas, menkumus, prieštaravimus?
Nors tokie testai man buvo svarbūs, padėjo išmokti stebėti ir reflektuoti save, įsivardinti tam tikrus dalykus ir vertybes, atkreipti dėmesį į tam tikrus atsikartojimus elgesyje, jie niekaip negalėjo sutalpinti mano asmeninės gyvenimo istorijos. Jos sudėtingumo ir kismo.
Adleris neturi sąvokų „asmenybė“ ar „charakteris“ ir, man atrodo, bakalauro studijų laikais, tai galėjo būti pagrindinė priežastis kodėl „nenuėjau“ pas jį iškart. Tuomet man norėjosi kategorijų, apibrėžimų. Norėjosi konkretumo.
Dabar – priešingai. Man atrodo, kad būtent ši perspektyva yra pati sąžiningiausia ir labiausiai įkvepianti galvojant apie save kaip asmenybę.
Jis siūlo neklausti „kas aš esu“, nes tai – tik vienas sakinys tavo gyvenimo istorijoje, gali tis tapti kažkokia konstanta ir užkirsti kelią bet kokiam pokyčiui.
Jis kviečia klausti „kuo aš tampu“. Tai – nenutrūkstanti, nuolat kintanti istorija. Ir, svarbiausia, jos kryptis – kiekvieną rytą mūsų rankose, o ne užrašyta akmenyje. Šita atsakomybė labai gąsdina, bet dar labiau įkvepia!
Jei savęs paklaustum kuo šiandien tampi, koks būtų tavo atsakymas? Ar ši kryptis tave džiugina? Jei ne, visada gali rinktis naują!
Galim į šitą klausimą paieškot atsakymų drauge! Konsultuoju:📍Vilniuje, Aguonų g. arba nuotoliu.
