29/03/2021
Vilniaus universiteto mokslininkų komanda (www.mediavaikai.lt) pastarosiomis dienomis pasidalino informacija apie karantino ir nuotolinio mokymosi laikotarpiu kilusius sunkumus: padidėjusį 6-11 m. vaikų prie ekrano leidžiamą laiką, padažnėjusius elgesio ir emocinius sunkumus, nutukimo, regėjimo ir kitas fizinės sveikatos problemas. Mokytojai ir pagalbos mokiniui specialistai dažnai išgirsta apie šeimose kylančius nesutarimus: vaikai priešinasi atlikti namų darbus, vangiai dalyvauja pamokose, kovoja dėl laiko prie ekrano (pašaline veikla užsiiminėja pamokų metu, kai kurie, kad dar pažaistų, slapčia keliasi naktį). Jau kurį laiką gyvename nežinioje, prie kurios visi taikomės savais būdais.
Vaikams (suaugusiems taip pat, bet šį kartą ne apie juos) labai svarbu kartas nuo karto reflektuoti apie dabartinį gyvenimą ir savo savijautą jame, būti išgirstiems ir kartu pajusti bendrumą su kitais. Mokytojai yra labai arti vaikų - tiek mokantis nuotoliniu būdu, tiek grįžus į mokyklas. Būdami arti jie turi galimybių padėti vaikams tvarkytis su kylančiais sunkumais. Tad tam, kad lengviau būtų visiems, dalinamės keliomis nesunkiai kasdienėje ugdymo veikloje įgyvendinamomis rekomendacijomis:
📌 ĮVARDINKITE SITUACIJĄ IR GALIMUS JAUSMUS JOJE. Karantinas su maža pertrauka trunka jau metus. Gali atrodyti, kad visi prie atsiradusių pokyčių pripratome ir su jais susitaikėme, tačiau tikrai tokiems dideliems gyvenimo pasikeitimams nebuvome pasiruošę, o dėl to kilo ir vis dar kyla pačių įvairiausių jausmų. Kai kurie vaikai labai stipriai ilgisi senelių, kurių negali pamatyti, baiminasi dėl artimųjų ar savo sveikatos, pyksta dėl karantino ribojimų, nerimauja nežinodami, kada galės grįžti į mokyklą, taip pat ir nerimauja dėl to, kaip viskas bus, kai į ją grįš, kai kurie gyvena visiškai neturėdami galimybės socializuotis su bendraamžiais ir t.t. Tikrai yra apie ką pykti, liūdėti ir dėl ko nerimauti. Patartumėm retsykiais pamokose kviesti vaikus pasidalinti tuo, kaip jie jaučiasi, padiskutuoti dėl karantino praradimų ir atradimų (tokių irgi yra) arba tiesiog vis, tarsi kalbant su savimi, pasakyti - “na tikrai, per šiuos metus mes visi tiek patyrėm - yra dėl ko pykti, liūdėti, nerimauti ir gal net pasidžiaugti..." arba "įsivaizduoju, kad gali būti labai pikta, kai negalima nuvažiuoti ten, kur labai norisi", "jau taip seniai mokomės nuotoliniu būdu, kad tikrai gali būti neramu, o kaip gi bus, kai teks grįžti į gyvą mokyklą" ir pan. Dažnai vaikams užtenka, kad kas nors tiesiog rastų žodžius jų galimai savijautai įvardinti.
📌 ORGANIZUOKITE INDIVIDUALIUS POKALBIUS. Jeigu pastebite ne į gerą pusę pasikeitusį mokinių elgesį (nesijungia į pamokas, jungiasi nereguliariai, išsijungia kamerą, pakviestas neatsiliepia, nepateikia savo namų darbų ir pan.) arba įtartiną jų emocinę būklę (pastebite, kad anksčiau energingas vaikas tapo uždaresnis, nustojo su klasiokais bendrauti pertraukų metu, vengia atsakinėti prieš klasę ir pan.), skirkite laiką ir su juo susisiekite atskiru laiku po pamokos/-ų. Kartais gali užtekti paprasto pasakymo "pastebiu, kad pamokose nedalyvauji aktyviai ir mane tai neramina" arba "žinai, tu jau kelis kartu neatsiuntei savo savarankiško darbo, papasakok, kodėl taip yra?", "gal tau reikia kokios nors mano pagalbos?", "gal galime susitarti kad [...]". Tikėtina, kad individualiame pokalbyje vaikas jausis saugiau ir atviriau pasidalins apie išgyvenamus sunkumus, ir, kas svarbiausia, pajus, kad juo rūpinamasi.
📌 SKIRKITE LAIKO MOKYMUI(SI) MOKYTIS. Kai kuriems vaikams ypatingai sunku planuoti laiką, pasirinkti tinkamus mokymosi ir išmokimo būdus, ypač, jeigu iki nuotolinio mokymosi visas pamokose nebaigtas užduotis ar namų darbus jie atlikdavo visos dienos grupėse, nebuvo išsiugdę savarankiško mokymosi įgūdžių, o dabar dar ir nesulaukia tinkamos pagalbos namuose. Rekomenduojame pamokose kartas nuo karto skirti laiko aptarti tam, kaip vaikai mokosi - kaip išmoksta mintinai, kaip atlieka namų darbus - kas jiems padeda, kas trukdo. Akcentuokite paprastus dalykus, padedančius sukaupti dėmesį, pvz., išjungti arba kuo toliau padėti visus kompiuterinius prietaisus, jeigu jų nereikia užduočiai atlikti, neatsiliepti į draugų žinutes ar skambučius, prieš atliekant namų darbus susiplanuoti, nuo ko pradės, kada darys pertraukėles ir pan. Siūlome kviesti vaikus dalintis gerąja patirtimi. Iš klasės draugo, o ne iš mokytojo išgirsta informacija gali skambėti kiek patraukliau.
📌 KVIESKITE MAŽINTI EKRANO LAIKĄ. Mažinti ekranų naudojimą karantino metu labai sudėtinga užduotis, bet tikrai įmanoma. Čia, matyt, galima pasitelkti visą savo kūrybiškumą - organizuoti ekrano laiko po pamokų mažinimo akciją klasėje (o gal visoje jūsų mokykloje?), skelbti dienas be ekranų (galima įtraukti ir tėvus) ir pan. Kai kurie vaikai tikrai nežino, ką jie gali veikti per dieną, todėl klasės valandėlės ar kokios nors pamokos metu bendrai su mokiniais verta sukurti kuo daugiau įdėjų, ką galima nuveikti, kai neveikia kompiuteriniai prietaisai. Kai kurie vaikai tikrai neturi įgūdžio tiesiog būti, nuobodžiauti (o iš nuobodulio juk kyla pačios nuostabiausios idėjos), tinkamai ilsėtis ir pan. Todėl bendras klasės iššūkis/žaidimas jiems praverstų. Galima būtų kitų pamokų metu fiksuoti įvairius rodiklius ir juos palyginti (pvz., buvimo lauke laikas, perskaitytų knygų puslapiai prieš akciją ir per ją).
Tikime, kad daug ką taikote bendraudami su savo mokiniais. Tegul šie keli punktai būna kaip priminimas apie tai, kiek visko galime situacijose, kai, rodos, nelabai ką galime.
