https://www.facebook.com/696943180348542/

Vaivos judesio terapija - kūno terapija, A. Vivulskio Gatvė 12D-55, Vilnius (2025)

24/11/2025

✨ ATRANDANT RAMYBĘ ✨

“Klaidinga manyti, kad emocijų išgyventi neprivaloma. Taip nėra.

Mes puikiai įvaldę metodus, kaip išvengti savo jausmų, ir tai darome labai įvairiais būdais pvz. taip efektyviai įtempiame visą kūną, kad tampame visiškai nepajėgūs jausti.

Kai emocijos neišjaučiamos, jos įsikūnija, tampa kūno dalimi. Jos tiesiogine prasme tavo kūne įstringa.

Dažnai saugome skausmą ir įtampą toje kūno srityje, kur ir prasidėjo emocinio atsako išraiška, tik ji niekada nebuvo iki galo įvykdyta.

Tiesa ta, kad mūsų kūnai su mumis nebyliai kalba. Jei išmoksime atpažinti, ką jie sako, galime pradėti sveikti visiškai nauju būdu.

Atmink, kad emocinė sveikata tai nereiškia būti amžinai ramiam ir laimingam. Tai yra patirtis, kai leidi sau patirti visą spektrą emocijų, tiek gerų, tiek blogų, bet sugebi jose neįklimpti.

Šis gydymas nėra malonus panirimas į komfortą ir gerovę kartą ir visiems laikams. Savęs gydymas yra ypač nepatogus, labai trikdantis, svarbiausias tavo kada nors darytas dalykas.

Gydymo procesas reikalauja, kad išgyventum kiekvieną emociją visa jos jėga, kiekvieną, kurią užslopinai ir palaidojai, nes nusprendei, kad ji nebepatinka.

Kai nebebijosi nieko jausti, kai nebesipriešinsi jokiai savo gyvenimo daliai, nutiks kai kas stebuklingo - atrasi ramybę.

Sveikimas nėra tik tai, kas leidžia mums greičiausiu būdu pasijusti geriau. Viskas vyksta lėtai ir tik bėgant laikui.

Sveikimas iš pradžių bus sunkus. Teks į save pažvelgti nuoširdžiai, galbūt apskritai pirmą kartą šitaip.

Sveikimas pakeičia viską, bet jis turi prasidėti tada, kai nori jausti tai, ko iki šiol bijojai.

B.Wiest

23/11/2025

🤎 KŪDIKIO SĄVEIKA SU MAMA 🤎

Kūdikis inicijuoja sąveiką arba pasitraukia iš jos pagal savo ritmą, o motina reguliuoja savo elgesį taip, kad jis derėtų su jo.

Įsitempusi ar depresyvi motina negali lydėti kūdikio į atsipalaidavimo ir laimės kupiną erdvę. Ji taip pat gali nevisiškai pastebėti kūdikio emocinio distreso požymius arba nesugebėti į juos reaguoti taip veiksmingai, kaip norėtųsi. Tikėtina, kad dėmesio stokos sutrikimą turinčiam vaikui sunkumų bandant perprasti socialinius ženklus kyla dėl to, kad į jo rodomus santykių ženklus nereagavo jį prižiūrintis suaugusysis, kuris buvo išsiblaškęs dėl streso.

Įsijautusi motina, bendraudama su kūdikiu, ne tik seka jį, bet ir leidžia vaikui laikinai nutraukti kontaktą. Kai sąveika pasiekia tam tikrą intensyvumo lygį, kūdikis nusigręžia, kad išvengtų nemaloniai didelio susijaudinimo. Taip prasideda kita sąveika.

Nerimaujanti motina gali reaguoti su susirūpinimu, kai kūdikis nutraukia kontaktą, gali bandyti jį stimuliuoti, įtraukti atgal į tarpusavio veiklą. Tada kūdikio nervų sistemai neleidžiama “atvėsti”, ir darnus ryšys sutrinka.

Kūdikiai, kurių globėjai dėl kokių nors priežasčių buvo per daug įsitempę, kad galėtų suteikti jiems būtiną įsijautimo kupiną kontaktą, užauga su nuolatiniu polinkiu jaustis vieni su savo emocijomis, su teisingu ar klaidingu jausmu, kad niekam negali pasidalyti tuo, ką jie jaučia, kad niekas negali jų “suprasti”.” G.Mate

Visa tai, ką teko patirti ankstyvoje vaikystėje, kūnas pamena ir yra būdų šias patirtis sutikti, išgyventi, pagerbti ir padėti nervų sistemai susireguliuoti.

Vaiva Kiaulėnienė - IBMT (Integrative Body and Movement Therapy™) sertifikuota praktikė.

23/11/2025

🤍 ANKSTYVOS VAIKYSTĖS ĮTAKA 🤍

“Smegenų žievės sritys, atsakingos už dėmesį ir savireguliaciją, vystosi reaguodamos į emocinę sąveiką su motiniška figūra.

Pirmaisiais mėnesiais svarbiausi motinos ir kūdikio ryšiai yra nesąmoningi. Nesugebėdamas iššifruoti žodžių reikšmės, kūdikis gauna grynai emocinius pranešimus. Juos perduoda motinos žvilgsnis, balso tonas ir kūno kalba - visa tai atspindi jos nesąmoningą vidinę emocinę aplinką.

Septyniolikos savaičių kūdikio žvilgsnis labiau seka motinos akis nei jos burnos judesius, taip fiksuodamas tai, kas vadinama “matoma motinos centrinės nervų sistemos dalimi”. Kūdikio dešinysis smegenų pusrutulis “skaito” motinos dešiniąsias smegenis jiems intensyviai sąveikaujant, kai žiūrima vienas kitam į akis.

Tyrimai rodo, kad kūdikiams reikia signalų, jog motina įsijaučia, reaguoja ir atsako į jų psichikos būsenų pasireiškimą ir siunčiamas žinutes.

Suaugusį žmogų apgauti apsimestinėmis emocijomis yra daug lengviau nei kūdikį. Kūdikio emocinis jutiminis radaras dar nėra sujauktas. Jis aiškiai perpranta jausmus. Jų negalima paslėpti nuo kūdikio už žodžių ar užmaskuoti gerai apgalvotais, bet priverstiniais gestais.

G.Mate

16/11/2025

✨ATSIRIBOJIMAS NUO JAUSMŲ IR STRESAS✨

Nuo pat vaikystės įpratus prie didelio vidinio streso, nerimą kelia streso nebuvimas ir tai siejasi su nuoboduliu ar net beprasmybės jausmu.

“Žmonės gali tapti priklausomi nuo savo pačių streso hormonų - adrenalino ir kortizolio. Tokiems stresas atrodo patrauklus reiškinys, o jo nebuvimas kažkas, ko reikia vengti”. G.Mate

✔️Ūmus stresas - padeda išgyventi tiesioginį pavojų t.y. trumpalaikis organizmo atsakas į grėsmę.

✔️Lėtinis stresas - streso mechanizmų suaktyvėjimas per ilgą laiką, kai žmogus susiduria su sunkumais nuolat ir niekaip to nesprendžia. Būtent tai padaro žalą ir net pakitimus visam laikui.

“Pastoviai didelis kortizolio kiekis naikina audinius. Nuolatinis adrenalino daugėjimas kelia kraujospūdį ir pažeidžia širdį.”

✔️Šiais laikais pagrindiniai stresą keliantys veiksniai yra emociniai.

“Gyvename fiziologiškai įtemptose situacijose, patys nesuvokdami arba tik silpnai suvokdami savo patiriamą stresą.”

Labai dažnai žmonės nei nesuvokia savo emocijų, nes jas jausti nesaugu, neįprasta ir net baugu. Žymiai lengviau yra susitvardyti (o tai visai kas kita nei savireguliacija), likti abejingu/atsiribojusiu, perdėtai pozityviu ar labai sąmoningu, kai emocijas jausti yra “žemas lygis”/ ne tos vibracijos.

Savireguliacijai reikia brandos, kai galiu:
✔️jausti emociją bei ją įvardinti,
✔️išreikšti tai sveiku būdu bei pasirūpinti savimi,
✔️atskirti kas vyksta dabar, o kas yra trigeris iš praeities?
✔️suvokti bei patenkinti savo tikruosius poreikius.

♥️

Vaiva Kiaulėnienė - IBMT (Integrative Body and Movement Therapy™) sertifikuota praktikė.

06/11/2025

Nuostabus skyrius apie tai kokią įtaką vaikams daro tėvai. ♥️

Knyga G.Mate “Išsiblaškę protai”

02/11/2025

✨ KAI NORISI TIESIOG UŽBAIGTI TOKSIŠKĄ VAIKYSTĖS TRAUMŲ CIKLĄ ✨

Šiame procese elgesys skiriasi nuo žaidimo, nes apima visus jausmus ir norą pajausti tai, kas buvo neišjausta vaikystėje. Kyla klausimas - kas man nutiko ir kaip tai mane paveikė?

ETAPAI:

1. Įvairių kūno praktikų pagalba sutinkami jausmai, kurie slypi giliai pasąmonėje. Tai labai stiprūs/intensyvūs jausmai - vidinio vaiko patyrimai skirti tėvams (net jei jie taip elgėsi ne specialiai), nes tuo metu nebuvo saugios aplinkos juos integruoti. Dabar jie turi galimybę būti sutikti ir išjausti iki galo saugioje terapinėje erdvėje.

Šis išjautimas ir suvokimas, kad aš buvau vaikas ir tėvų atsakomybė buvo patenkinti mano poreikius, nes jie buvo suaugę, o ne aš buvau suaugusi, yra pirmas etapas atsakomybės grąžinimo. Jis nuima dalį toksiškos gėdos ir vidinio įsitikinimo, kad esu bloga/neverta/netinkama t.y. kažkas su manimi blogai.

2. Išjautus šiuos jausmus iki galo, ateina suvokimas, kaip tai paveikė mano gyvenimą ir pradedama jausti, kad kai kur tėvai (arba kiti asmenys, kuriuos laikau autoritetais) vis dar taip elgiasi su manimi, o aš nesugebu nubrėžti ribos, bijau pasakyti arba aukoju save.

Priėjus šį etapą nebesinori kurti tokio santykio. Norisi bendrauti sveikiau, tikriau, atviriau ir gimsta noras pokalbiui.

3. Iš suaugusiojo pozicijos įvardinama tėvams kaip jie elgėsi, kaip aš jaučiausi ir kaip tai paveikė mano gyvenimą? Tai yra kaip tam tikra skola tėvams - atgalinis ryšys, kuris būtinas kiekviename sveikame santykyje, kai kalbamės kas yra gerai, kas yra blogai? Kas man patinka, o kas ne?

Tokiu atveju tėvai turi:

✔️galimybę susimąstyti kaip jų elgesys paveikė vaiką ir kaip galbūt jie dar iki šiol taip elgiasi ne tik su vaiku, bet ir su kitais žmonėmis. Tai išgirsti dažniausiai skaudu (jei niekada žmogus nesusimąstė kaip jo elgesys paveikia kitus), bet tai galimybė subręsti ir nelikti puikybėje, kad mes tėvai ir mums viskas galima, o vaikai tiesiog turi paklusti, gerbti ir tylėti.
✔️galimybę mokytis atsiprašyti, prisiimti atsakomybę ir kurti kitokį santykį.

🤍 Tai brandaus žmogaus elgesys, kuris myli tėvus, gerbia ir sugeba būti atviras nuoširdus, geba nustatyti ribas bei kurti santykį.

02/11/2025

✨ KAI VYKSTA TIESIOG KALTINIMAS ✨

Tada yra pastringama aukos rolėje, o tėvai laikomi agresoriais, kurie sugadino man gyvenimą ir iš buvusios aukos pereinama į agresoriaus rolę - kaltinama, o tada vėl grįžtama į auką - vidinį nuskriaustumą, vargšiškumą. Toks vyksta purvinas šokis - psichologinis trikampio žaidimas.

O agresoriaus bei aukos rolės duoda galimybę smurtauti/kerštauti į valias, be jokio limito ir būti bejėge, nieko negalinčia vargše auka taip pat be jokių limitų.

❓Kodėl patogu būti auka?

✔️Nes kitam sunku nustatyti ribas, kai šalia yra kenčiantis žmogus. Aukai patogu būti auka, nes galės perženginėti ribas ir kiti iš gailesčio/baimės leis tai. Taip pat galima išvengti atsakomybės už savo gyvenimą, jausmus, elgesį ir ypač už paslėptą savo agresiją.

✔️Nes galima daryti bele ką ir vaidinti, kad labai jau aš stengiuosi, o iš tikrųjų nedaryti to, ko nenoriu. Auka labai mėgsta veikti tai, kas ją atitolina nuo savo vidinės agresijos, pykčio, vidinių patyrimų. Idealiai sugeba vaidinti labai užsiėmusią ir ji iš tikrųjų ji gali būti visą laiką veikloje, bet ta veikla tik “atmazas”, kad nereiktų pasižiūrėti į save, nereiktų sutikti savęs.

❓Kodėl patogu būti agresoriumi?

✔️Nes galima tada kerštauti kitam ir nereikia jausti pažeidžiamų jausmų: baimės, sielvarto, nusivylimo, bejėgiškumo, beviltiškumo, gėdos, bergždumo ir t.t. Galima kaltinti kitus tiek, kiek norisi ir nieko daugiau nedaryti. Įtampa tam kartui nusiima ir gyveni toliau.

Kai užstringama šiame žaidime, tai realus pokytis neįvyksta, bet šiame žaidime galima “pasimaitinti”, nes reaguojant smurtu išsiskiria tam tikros medžiagos smegenyse pvz. kerštaujant sužadinami malonumo centrai smegenyse, o auka, taip pat jaučiasi svarbi, kenčianti ir ypatinga.

Aš nesiūlau užstrigti tame ir nesiūlau kaltinti tėvų. Terapinis procesas grąžinant atsakomybę yra visai kas kita.

Vaiva Kiaulėnienė - IBMT (Integrative Body and Movement Therapy™) sertifikuota praktikė

Tęsinys (III dalis): https://www.facebook.com/photo/?fbid=1443240301142132&set=a.394662492666590

02/11/2025

✨ TĖVAI IR VAIKAI ✨

Neprisilietus prie vaikystės traumų (ypač per kūną), labai sunku suvokti kokią žalą mums padaro vaikystėje patirta nepriežiūra, apleistumas ar smurtas.

Smurtas.

Skamba šis žodis kraupokai, bet labai retai susimąstoma, kas tas smurtas yra?

O jis gali būti labai užslėptas, labai intelektualus ir šaltas, kaip ledas.

Fizinis smurtas yra gan aiškus, bet emocinis/psichologinis labai neaiškus.

Kai kada smurtas, kai žmogus daro kažką, bet kai kada smurtas, kai nedaro to, ką turėtų daryti.

Esu pastebėjusi, kad žmonės linkę smurtauti (tiek atvirai, tiek pasyviai) yra ypač stipriai skriausti vaikai, o visa tai, kas su jais vyko vaikystėje yra paslėpę pasąmonėje (šešėlyje) t.y. nesigilina, nes galvoja, kad tai praeitis, kuri nebeturi reikšmės.

Esant tokiais situacijai, nori žmogus ar nenori, smurtauja prieš kitus ir visą gyvenimą nesąmoningai keršija tėvams, bet kadangi negali sau net leisti pagalvoti, jog tas kerštas susijęs su vaikystės išgyvenimais, tai kerštą patiria tie žmonės, kurie už tai neatsakingi.

Dažniausiai tai būna vaikai (arba žmonės, kurie negali apsiginti), nes jie silpniausia grandis, kuri negali pasipriešinti tėvų įsiūčiui.

❗️”Tai ko negrąžinsi, perduosi kitam”.

Nepamenu kur perskaičiau šią frazę, bet ji man labai įsiminė.

Pastebėjau, kad taip ir yra. Kol negrąžinu tam, kam tai priklauso, perduodu kitam. Kitaip tariant kol už smurtą atsakomybės negrąžinu smurtautojui/ kol nesuvoksiu kas iš tikrųjų mane nuskriaudė, aš nesąmoningai perduodu tai kitam. Taip iš kartos į kartą keliauja traumos.

🤔 Dažniausiai iškylantis klausimas - kodėl turėčiau gilintis į praeitį? Kodėl turėčiau apkaltinti tėvus? Kodėl turėčiau juos versti tai prisiminti ir taip juos “skriausti”? Kodėl negaliu tiesiog juos suprasti, nes jie irgi sunkiai augo?

❗️Yra didelis skirtumas, kai sakau tėvams: “jūs kalti” ir kai sakau: “jūs atsakingi”. Atsakomybė suteigia galios ir galimybę mokytis bei augti. Mokytis turime visi, ne tik vaikai, bet ir tėvai.

Vaiva Kiaulėnienė - IBMT (Integrative Body and Movement Therapy™) sertifikuota praktikė

Tęsinys (II dalis): https://www.facebook.com/photo?fbid=1443230641143098&set=a.394662492666590

30/10/2025

“Manau, todėl, kad ginate save nuo savo skausmo santykiuose su tėvais. Jus kankino košmarai...

Košmarai yra susiję su stipriausiu nerimu. Vaikas bijo pabaisų po lova. Įjungi šviesą ir parodai, kad pabaisų nėra, o po minutės vėl bijo.

Ko iš tikrųjų bijo? Kad neapsaugotas, kad neturi pakankamo ryšio. Galbūt viename iš tėvų yra kažkas baisaus... gal tėvai pikti, todėl vaikas iš tikrųjų bijo. Jaučia šią baimę, todėl protas sukuria pabaisos vaizdinį.

Dar viena priežastis, kodėl sapnuodavote apie jį (tėvą) košmarus, kad negalėjote šito papasakoti mamai.”

Mama vaikui - visas pasaulis, o santykis su mama palieka stipriausia patirtis. Kai paaiškėja, kad tėvas yra smurtaujanti figūra, tas pasaulis arba apsaugo vaiką arba ne.

Pagal G.Mate knygą “Kai kūnas sako ne”

“Motina gali atjausti tik tiek, kiek ji laisva nuo savo vaikystės, ir priversta reaguoti be atjautos, jei velka neregimas grandines, neigdama savo likimą.” A. Miller

28/10/2025

✨ KODĖL TĖVAI NEMATO SAVO VAIKŲ SKAUSMO? ✨

Vaikai nesulaukę emocinio palaikymo vaikystėje ar augę smurtinėje aplinkoje išvysto įvairias gynybines taktikas, kaip išgyventi ten, kur jų nemato, nejaučia, neatliepia ir kur nėra saugu.

Tai padeda jiems išgyventi ir neretai jie vadinami “labai subrendusiais”, bet pažvelgus giliau suvokiama, kad vaikas menkai save suvokia ir tai ne branda, o įveikos būdai (pvz. prisitaikyti prie kitų, būti geru, supratingu ir t.t.).

🤍 “Kai tėvai neįdeda pakankamai pastangų santykiams palaikyti, tai turi padaryti vaikas.”

Tada vaikas tampa geras, rodo jo amžiui nebūdingą brandą ir santykiai grindžiami ne vaiko, o tėvų poreikiais. Vaikas gali saugoti tėvus nuo nemalonių jausmų ir nerodyti, kad jam skauda ar sunku. Jis nori išsaugoti taiką namie, nors tai ne vaiko vaidmuo.

🩶 “ Sutinku daug vėžiu ir kitomis ligomis sergančių žmonių ir jiems visiems sunku pasakyti ne bei pykti. Jie pyktį slopina arba, geriausiu atveju, išreiškia sarkastiškai, bet niekada tiesiogiai. Visa tai kyla iš ankstyvojo poreikio kurti santykius su tėvais ir stengtis juos palaikyti.”

❔ Kodėl tėvai nemato savo vaikų skausmo?
- Todėl, kad nemato savojo.

Tam, kad pajausti savąjį skausmą tenka atsisukti į savo vaikystę ir savo tėvus bei suvokti, kaip pykstu dėl tam tikro tėvų elgesio, ar kaip man stipriai skauda.

Emocinė nepriklausomybė nuo tėvų - tai skausmo slopinimas, kai:
✔️nepripažįstame savo patirties tokios, kokia ji buvo,
✔️racionalizuojam savo patirtį,
✔️vos tik kas ir giname/teisiname tėvus.

Jei mama negeba išgirsti vaiko, atliepti jo tikrųjų jausmų ar apginti, tai vaikas gali net nesuprasti, jog tai įmanoma, nes niekada to nepatyrė. Emocinis apleistumas yra apie tai, kas NEĮVYKO, nors turėjo įvykti.

Na, o vėliau atėjęs į terapiją sako, kad toks atliepiantis sveikas santykis nei neegzistuoja pasaulyje. Jo realybėje, tai ir buvo tiesa.

Pagal G.Mate knygą “Kai kūnas sako ne”

26/10/2025

✨ SANTYKIAI IR EMOCIJOS ✨

Jei santykis gąsdina, žmogus gali:

✔️ ATSISAKYTI AUTONOMIJOS. Siekdamas sumažinti stresą dėl grėsmę keliančių santykių, žmogus gali atsisakyti tam tikros savo autonomijos dalies. Tačiau jei nuolat slopinu savo emocinius poreikius, kad tapčiau “priimtinas” kitiems, didinu riziką, kad už tai teks sumokėti liga.

✔️ EMOCIŠKAI UŽSISKLĘSDAMAS. Norėdamas jaustis saugus, pažeidžiamas asmuo atsitraukia nuo kitų ir atsiriboja nuo artumo. Atsiribojimas sienomis norint išvengti intymumo - ne savireguliacija, o tik emocinis sąstingis. Tokių žmonių stresas dėl nepatenkintų poreikių bus tikrai didelis. Socialiai atsiskyrę asmenys dažniau serga įvairiomis ligomis.

🤍 Socialinis palaikymas padeda sumažinti fiziologinį stresą.

Biologinis suaugusio žmogaus streso reguliavimas priklauso nuo subtilios pusiausvyros tarp socialinio ir santykių saugumo bei tikros autonomijos. Visa, kas pažeidžia šią pusiausvyrą, nesvarbu, ar žmogus sąmoningai tai suvokia, ar ne, yra streso šaltinis.

🤍 Emocinei kompetencijai reikia:

✔️gebėjimo jausti savo emocijas, kad žinotume, kada patiriame stresą;
✔️gebėjimo veiksmingai reikšti savo emocijas ir taip užtikrinti savo poreikius bei išlaikyti savo ribas;
✔️mokėjimo atskirti su dabartine situacija susijusias svarbias psichologines reakcijas nuo tų, kurios yra užsilikusios iš praeities.
❗️Tai, ko norime ir reikalaujame iš pasaulio, turi atitikti dabartinius, o ne nesąmoningus, nepatenkintus vaikystės poreikius. Jei praeities ir dabarties skirtumai susilieja, praradimą ar praradimo grėsmę matome ten, kur jų nėra;
✔️suvokti tikruosius poreikius, kuriuos reikia patenkinti, o ne slopinti, idant sulauktume kitų pripažinimo ir pritarimo.
❗️Stresas atsiranda tada, kai šie kriterijai nepatenkinami ir dėl to sutrinka homeostazė.

Pagal G.Mate knygą “Kai kūnas sako ne”

24/10/2025

✨ SUSITVARDYMAS AR SAVIREGULIACIJA ✨

✔️ Susitvardymas (kančia) - kai nenoriu, kad dalykai būtų tokie, kokie yra ir priešinuosi kentėdama/sulaikydama/susitvardydama. Tai neša destrukciją, nes energija yra sulaikoma.

Kančios formulė: Kančia = Skausmas/nemaloni emocija x pasipriešinimas.

” [..] kai žmogus apsišarvuoja askeze ir stygium, mano, kad save ignoruodamas ir blogai su savimi elgdamasis auga ir stiprėja. Tuščios kančios, neišmokančios nieko kito, tik dar labiau kentėti ir išmaniau save bausti...” CH.Andre

✔️Savireguliacija (jausmų išgyvenimas) - kai leidžiu emocijoms tekėti kūnu ir būnu su tuo, leidžiu tam vykti ir tuo pačiu pasirūpinu savimi bei reguliuoju išraiškos būdą.

Skauda, nepatogu, bet galiu tai liudyti ir pasirūpinti savimi (išjudėti, kalbėtis, šokti, rašyti) tuo pačiu metu, kad galėčiau būti tame, kame esu.

🤍 Pokytis įvyksta ne tada, kada kenčiame/susitvardome, o tada, kai galime priimti tai, kaip yra, atkeliauti į tą vietą kur tai yra bei sutikti ją.

Esant tinkamam vaiko vystymuisi palaipsniui pereinama nuo poreikio jaustis saugiai prie noro būti savarankišku, nuo prisirišimo prie suvokimo, kad esu individas, nuo kooreguliacijos prie savireguliacijos.

Suaugus stiprėja savireguliacijos gebėjimai, didėja autonomijos poreikis - laisvės daryti tikrus pasirinkimus. Tačiau autonomija turi būti įgyvendinama taip, kad NESUIRTŲ socialiniai santykiai, nuo kurių taip pat priklauso gyvenimo kokybė.

Pasak G.Mate - moterų, kurios geriau SUSIREGULIUOJA yra mažiau priklausomos nuo nesėkmingų santykių, o jų imuninė sistema pastebimai stipresnė.

Kuo prasčiau emociniai savireguliacijos gebėjimai vystosi kūdikystėje ir vaikystėje, tuo labiau suaugęs žmogus susitvardo arba neretai toks žmogus grįžta į pusiausvyrą tik tada, kai kiti “sugeria” jo emocijas ar užgaulų elgesį.

Kuo didesnė priklausomybė nuo kito arba kuo sunkiau susireguliuoti, tuo didesnė grėsmė, kad santykiai nutrūks arba tamps nesaugūs.

Vaiva Kiaulėnienė - IBMT (Integrative Body and Movement Therapy™) sertifikuota praktikė

Vaivos judesio terapija - kūno terapija

24/11/2025

23/11/2025

23/11/2025

16/11/2025

06/11/2025

02/11/2025

02/11/2025

02/11/2025

30/10/2025

28/10/2025

26/10/2025

24/10/2025

Address

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category