14/01/2026
🤎 Klientės atsiliepimų ciklas - šeštas įvado susitikimas
"Šešta kūno terapija ir nesibaigiančių atradimų virtinė manyje. Tarsi iki šiol gyvenau šalyje (savo gyvenime) kur viskas buvo pažįstama, dalinai išjausta, daug patirta ir sudėliota. Staiga į šią šalį užėjo gamtos stichija, pavadinčiau ją – nuoga realybe ir viesulo greičiu sumaišė žemę su dangumi. Mano įsitikinimus su patyrimais, patirtis su emocijomis, skausmą su atjautą, charakterį su traumomis ir rodos žemė iš po kojų išslydo, tačiau ir čia su galimybę įsikibti ore.
Einant prie konkretumo, šeštoje kūno terapijoje buvo stipru, gilu, veiksminga. Vaiva mus mokė dualinio dėmesio paskirstymo. Tam reikėjo kitos merginos - būti poroje. O procesas toks, sėdime jaukiai viena priešais kitą, papasakoju apie sau nutikusią, pasirinktą stresinę situaciją. Tuomet akimirkai sustoju ir leidžiu pastebėti pojūčius savo kūne. Man visą kūną išpila karštas prakaitas, padažnėja kvėpavimas, pirštai ima gniaužtis į kumščius. Kūnas, tarsi ir vėl išgyveno tą situaciją apie kurią pasidalinau savo partnerei. Bet tuomet, Vaivos paraginimas prisiminti savo resursą, pabūti su juo, lieka paliestas. Kai dalinausi istorija, mano veidas keitėsi iš išsigandusio į palengvėjusį, nes iškalbant, kas tuomet kėlė stresą, čia ir dabar, viskas ėmėsi darytis įveikiamiau. Tuomet pasakoju, vėl sustoju ir vėl pastebiu pojūčius kūne. Liekant su pojūčiais, kurie kilo ir tuo pat metu pastebiu aplinkoje kažką, kas man yra resursas. Stebiu, kaip galiu vienu metu paskirstyti savo dėmesį ir pojūčiams kūne, kurie kilo dėl situacijos ir būti su resursų išorėje. Tuomet su partnere apsikeičiame „rolėmis“ ir tampu jos klausytoja.
Taip, sudėtinga, net dabar tuo dalinantis atrodo, kaip visą tai buvo galima atlikti. Bet atlikau ir suvokiau, kaip svarbu mokintis būti viena savo dalimi, esybe - dabartyje, apdirbant traumą. Bei kita koja likti toje stresinėje situacijoje, nebesusižeidžiant. Šis balansas man atvėrė akis ir suvokimą, kiek galiu turėti galios pati sau padėti sunkiose akimirkose išliekant saugumo jausme. Kaip įvardino Vaiva - titruoti patyrimą. Tokiu būdu persirašo sena patirtis iš itin skausmingos į vis lengvesnę. Taip ir vyko procesas, jaučiau savo kūno kalbą, kaip čia ir dabar stresinėje situacijoje sudyla į nebe tokią svarbią. O iki šiol tikėjau, kad būtent kokia meditacija, išėjimu iš kūno sau palengvinsiu išbūvimą po traumos. Išbūvimą gal, bet tikrai ne išgijimą, kol nepanaudosiu patyrimo titravimo.
Dualinis dėmesio paskirstymas, titruoti patyrimą, bei HHA ašis ir nervų sistema. Apie tai gauta tiek daug teorijos, tiek šeštos kūno terapijos metu, tiek po jos. Tad galėjau pasidaryti išvadas, kad egzistuoja dvasingumo supainiojimas su vidinio vaiko įveikos mechanizmais. Man atrodė, jok galėjimas išeiti iš savo skausmo, tarsi kūnas pakyla aukščiau to ir yra mano nuopelnas dvasingumo lygmenyje. Bet pasirodo, realybė apnuogino net nematomą ego, vidinio vaiko suvokime, kad jei tai ne aš, tai ir nėra to siaubo, skausmo su manimi.
Kaip pavyzdžiu, pasidalinsiu savo patyrimu. Ištikus gyvenimui, susergu viena rečiausia pasaulyje onkologija. Man atliekama aštuonių valandų operacija, kurios metu pašalinama pilvo siena, pilvo raumenys, presas, visumoje apie penkis kilogramus mano kūno, organų su vaiko galvos dydžio piktybiniu augliu. Dedamas tinklelis, kad likę organai nekristų lauk ir nedetalizuojant, aš po operaciniame laikotarpyje -nubusti po narkozės buvo ir dovana ir košmaras. Skausmas netilpo manyje, rodės venomis teka ne kraujas, o skausmas, bejėgystė. Nuolatinis alpulys iš skausmo, didžioji laiko dalis būnant netekus sąmonės, leidžiamas medicininis morfijus, tuo pat metu taikoma epidūrinė nejautra. Visa medicininė pagalba bandė padėti iškęsti nepakeliamą skausmą. Bet psichika, kūnas rėkte rėkė - nepakeliu. Ir staiga, tarsi išgirstų pats Dievas, aš prisimenu savo iki tol praktikuojamas meditacijas, jogas, sąmoningumą. „Susiimu“ ir lyg didysis Guru išeinu iš savo kūno. Tarsi matricos filme, esu aukščiau savo fizinio kūno. Matau, kaip jis guli prijungtas gyvybę palaikančiomis aparatūromis, jam skauda, bejėgystė, bet aš, lyg kokia antklodė pakylu aukščiau jo ir būnu stebėtoja, ta, kuriai nebeskauda. Vau, man pavyksta. Nejau gyvenimas mane nusiuntė į praktikas, nes ruošė tokiai patirčiai? Išgyvenu. Džiaugiuosi savimi, tačiau su lyg kiekviena gyvenimo akimirka grįžtu į tai, kaip situaciją, kuri vyko ne su manimi, bet mane paveikusi. Kažkoks vidinis konfliktas.
Ir kūno terapijos metu per teoriją ir praktiką pas Vaivą aš sužinau apie HHA ašį, disociaciją (išėjimo iš savo kūno) kuomet jeigu tai ne aš, tai ir nėra to siaubo, skausmo man. Ir tai ką patyriau toje siaubingoje situacijoje, žvelgiant per šiandienos perspektyvą, galimai visai ne mano charakteris, meditacija, ar tuo labiau nušvitimas. Tai trauma, kur vidinis vaikas pradangino save, kad išgyventų. Štai, kokia galinga mūsų psichika. Tai supratus, atsidūstu, rodos paleidžiu tą gumulą strigusį mano gerklėje. Čia aš ir tai vyko su manimi.
Prie visos informacijos, perleidimo jos per savo venas ir kūną, sąmonę, įsidėmėjau, manau labai svarbią Vaivos pastabą „kuomet kyla itin stiprios patirtys, labai svarbu gebėti daryti pauzes, susilieti resurse“. Šis gebėjimas pasirinkti. Suvokimas, kad aš jau esu suaugusi. Nepaisant mano vidinio vaiko pasirodymų. Aš čia ir dabas, aš turiu savi pagalbos įrankius ir mano psichika neprileis mane prie to, ko nepajėgsiu šiuo metu išgyventi. Man ši kūno terapija, tapo ėjimas savęs pažinimo link. O kai būnu savimi, rodos pati vibracija, energija, visata pasirūpina manimi. Stebuklai tikrai įvyksta, tik norėkime juos atrasti per ėjimą į save. Kūno terapija man tai suteikia, džiaugiuosi pasirinkimu šią terapiją patirti."
Jau galima registracija 2026m. moterų grupėse 🤎
Foto: Dovilė Markevičienė
