Vaivos judesio terapija - kūno terapija

27/07/2025

“Pasveikstame tada, kai galime būti su tuo, ką jaučiame”
H.L. McBRIDE

25/07/2025

🟠 Kai pyktis neatrodo kaip pyktis

Ne visada sakome: „Aš pykstu.“
Dažniau sakome:
– Aš pavargau! 😮‍💨
– Mane erzina smulkmenos! 🙄
– Neturiu jėgų su tuo tvarkytis! 😔
– Palik mane ramybėj! 🧱

Ir labai dažnai – tai visai ne nuovargis. Ne smulkmena.
Tai pyktis. Tik atėjo tyliai – kad nebūtų pastebėtas.

Pyktis dažnai ateina „persirengęs“ – pasislėpęs po „susierzinimu“, „liūdesiu“, „sarkazmu“, net ašaromis 💧
Jis išmoksta slėptis, nes atviras ir matomas pyktis mums atrodo pavojingas.

Bet kiek jėgų išeikvoji, slėpdamas jį? 💭
Ir kiek kartų, nuslopintas, jis vis tiek grįžta – kitoje formoje?

Šiandien kviečiu ne bėgti nuo pykčio.
Tik pastebėti:
– Kada jis apsimetinėjo kažkuo kitu? 🧐
– Kur tavyje jis „gyvena“? 🫁
– Ką nori pasakyti, bet vis atidedi? ✋

Kartais atpažinti pyktį – jau yra meilės sau forma. 🧡

21/07/2025

"Norint išsiugdyti atparumą narcizams, reikia suprasti, kas yra vienbalsiai juos palaikanti ir skatinanti draugija - kurstytojai.

Tai aplinkiniai, nuolat nuolaidžiaujantys narcizui:
✔️ šeima arba religinė bendruomenė, gėdinanti, kad neatleidžiate narcizui;
✔️ visuomenė, aiškinanti, kad negalima imti ir nutraukti santykių ar apskritai kritikuoti blogo elgesio;
✔️ žmonės nuvetinantys jūsų išgyvenimus ir kartojantys nuvalkiotus pateisinimus, pavyzdžiui, "Tu irgi ne šventuolis", "Jis nenorėjo nieko blogo", "Mes visada gerai sutarėme", o dažniausias pareiškimas - "Jis padarė, ką galėjo".

Kartais tokie žmonės būna vadinamosios skraiduolės beždžionės - kurstytojai, kurie jus kamuoja kartodami narcistiško žmogaus požiūrį ir faktiškai šoka pagal jo dūdelę. Kai kiti teisina ar palaiko narcizo elgesį, jums gali būti sunku patikėti savo nuojauta: netikėdami, kad visi gali klysti, pradedate kaltinti save. Daugumos nuomonė gali atrodyti svarbesnė už jūsų subjektyvius išgyvenimus"
Knyga "Tai ne tavo kaltė"

✔️ Kaip likti ištikimai sau ir išlaikyti sveikas ribas?
✔️ Kaip labiau jausti savo kūną ir pasitikėti savo išgyvenimais?

🤍 Kviečiu į moterų kūno terapijos grupes: https://www.facebook.com/photo/?fbid=1235775108555320&set=a.394662492666590

21/07/2025

17/07/2025

08/07/2025

Vaikai, kuriuos tėvai spaudė būti tik „geriausiais“, užauga bijodami būti paprasti.

Jie nuolat siekia įvertinimo – bet tik paties aukščiausio. Tik tokio, kuris reikštų: esi visiškai teisus ir tuo geresnis už kitus.

Net suaugę tokie vaikai sunkiai pakelia mintį, kad kažkas iš tikrųjų žino daugiau – tokių žmonių jie bijo.
Jie pavydi geriau įvertintiems.
Skaudžiai išgyvena kritiką.
Gėdijasi savo nežinojimo ir žūtbūt bando jį ištaisyti: susižinoti ir žinoti geriau.

Jie vis dar ieško „tėvų“ ir „mokytojų“ – žmonių, kurie:
• tiksliai ir konkrečiai pasakytų, kaip gyventi ir ką daryti;
• nurodytų, kas iš tikrųjų teisus, o kas kaltas;
• nubaustų kaltuosius;
• įvertintų ir apdovanotų už gerą elgesį bei pavyzdingą buvimą mokiniu.

jiems niekada nepakanka savo patirties -ji turi būti patvirtinta.

Jie bijo būti menkesni – bet kartu trokšta, kad kažkas būtų aukščiau: duotų pažymį, verdiktą, meilę už pasiekimus – kaip kokie tėvai.
Tokie žmonės dažnai:
- yra labai kritiški – sau ir kitiems;
- žavisi tais, kuriuos išaukština, bet greitai nusivilia,
- konkuruoja su autoritetais, bet trokšta jų palaiminimo,

Viduje jie dažnai kai jaučia gėdą dėl savo nežinojimo ar klaidų. Jos bijodami jie stengiasi viską išsiaiškinti ar bent sukurti regimybę, kad jie viską žino ir kontroliuoja – juk tik tokiu būdu jie jaučiasi vertingi.

Pajutę bent mažiausia grėsmę nuo pasiekimų priklausomai savivertei, jie puola kitus - nuvertina, kaltina, baudžia, keršija, palieka.

Jie greitai nusivilia, kai paaiškėja, kad žmonės yra žmonės - tikri, netobuli, klystantys, neturintys visų atsakymų.

„Jei nebūsiu pripažintas geriausiu – būsiu niekas.“ Ši pražūtinga mantra perkelia kitam žmogui atsakomybę juos įvertinti.

Jie negali patikėti, kad kiti nepretenduoja vertinti ir spręsti apie jų elgesį, o meilė – nėra tai, ką galėtum nusipelnyti geru elgesiu. Juk mylėti galima ir tada, kai klumpi ir klysti, akivaizdžiai atsilieki nuo kitų.

Ar kada nors stengėtės būti geriausias ir/ar teisiausias – kad tik būtum mylimas?

Kaip iš to išsivadavote?.. O gal iki šiol tikite, kad būdami teisūs sulauksite meilės?.. Kaip atradote drąsą suklysti ir pripažinti klaidą?..

Foto: Marius Rumpis