15/07/2025
Kai skauda – ieškome žmogaus.
Streso metu mūsų kūne išsiskiria visas cheminis kokteilis, kuriame yra ir oksitocino – taip vadinamo „meilės hormono“, kuris stiprina ryšį. Evoliuciškai tai prasminga: šio hormono veikiamas žmogus yra linkęs ieškoti kitų žmonių artumo ir prisirišti. Taigi, tikėtina, kad jis pasistengs bėdoje nelikti vienas - ieškos ryšio. Taip jis turi daugiau šansų išgyventi, būti išgirstas, pastebėtas, apsaugotas.
Turbūt ne vienam yra tekę ką nors panašaus patirti. Kai išgirsti netikėtą, iš kojų verčiančią žinią apie netektį, ligą, išdavystę ar skriaudą, – dažnai kyla vienintelis troškimas: kad būtų šalia žmogus. Kad priglaustų, apkabintų, suprastų ir paguostų.
Taip jau nutinka, kad kartais artumos troškimas nukreipiamas į tuos, kurie ir sukėlė skausmą.
Oksitocino hormono poveikiu iš dalies galima aiškinti ir Stokholmo sindromą: įkaitai dažnai pajunta atjautą ir simpatiją pagrobėjams – lanko ligoninėse ir kalėjimuose, liudija už juos.
Panašus mechanizmas pasireiškia ir vaikams, patiriantiems skausmą iš artimiausiųjų – tėvų, giminaičių, mokytojų – visų, kurie turi jų atžvilgiu daug galios. Vaikai neturi kur išeiti. Kuo daugiau streso, tuo labiau jie įsikimba į vienintelį jiems žinomą ryšio šaltinį – net jei tas šaltinis kartu yra ir skausmo priežastis.
Taip mes prisirišame prie tų, kurie žeidžia.
Kad išgyventų, vaikas atsisuka prieš save.
Vaikas atjaučia, supranta ir teisina tuos, kurie jį skaudina – „tėtis/mama šaukia, nes aš buvau blogas, nevaldomas vaikas“. Jis sugeria ne tik skausmą, bet ir kaltę bei gėdą – tarsi tai būtų jo atsakomybė. Taip psichikoje formuojasi gilūs, nesąmoningi įrašai ir idėjos: „aš esu pavojingas ir nevaldomas, turiu nuolat save kontroliuoti ir riboti“, „smurtas ir prievarta yra gėris, jei turi gerų tikslų ir ketinimų“, „kur valdžia – ten ir galia; siek valdžios ir valdysi“.
Tokie vaikai dažnai tapatinasi su savo skriaudėjais. Jie gali netgi didžiuotis, kad praėjo "griežto auklėjimo mokyklą" ir per tėvo diržą, motinos rykštę ar mokytojų riksmus įgavo drausmės. Net suaugę kartais teisina smurtą ir sako - „su manimi kitaip negalima buvo, nevaldomas buvau, o štai dabar žmogumi tapau“. Nesąmoningai šie žmonės ir toliau ieško reiklių ir griežtų, auklėjančių ir formuojančių „tėvų“. Jais tampa sutuoktiniai, viršininkai, kartais net jų pačių vaikai, kuriems suteikiama galia valdyti.
Kai valdžia tampa vertybe, meilei nelieka vietos.
Santykiai, perpildyti valdžios ir galios troškulio, smurto ir slapto mazochizmo, išvargina ir nualina, bet kas nors iš tikrųjų keičiasi labai lėtai, ypač jei širdies gilumoje galia ir valdžia šlovinama ir garbinama, ja didžiuojamasi.
Kartais lengviau susivokti, jei smurtas buvo akivaizdus. Tačiau psichiką žeidžia ir nematomi randai – menkinimas, žeminimas, ignoravimas, emocinis šaltis ir išnaudojimas.
Kai tėvai piktnaudžiauja savo valdžia, o vaikas bejėgiškai tai sugeria, o vėliau net pamiršta ar įtiki, kad buvo to vertas – viduje lieka gilus ir ilgam veikiantis pėdsakas. Tokie žmonės, užaugę, gali patys (nesąmoningai) piktnaudžiauti valdžia. Nebūtinai tai suvoks. Nebūtinai pripažins.
Skaudžiausia neišgyventos skriaudos pasekmė - poloinkis tęsti traumatizavimą. Sužaloti žmonės nežabotos valdžios ir galios dinamiką gali kartoti su savo vaikais ar auklėtiniais. Piktnaudžiavimo formos būna labai įvairios...
Norint išsilaisvinti, prireiks daug drąsos ir atvirumo. Bet visų svarbiausia – noro. Noro atsisakyti galios kaip pagrindinės vertybės. Noro rinktis kitokį santykio kelią – ne kontrolės, o artumo, ne valdžios – o meilės.
Jei šiuo metu patiriate stresą – ieškokite žmonių. Pasistenkite, kad tai nebūtų tie, nuo kurių ir nukentėjote. Neskubėkite nei suprasti, nei atleisti. Galbūt vieną dieną ateis laikas ir tam, bet tik po to, kai suvoksite ir galėsite įvardinti už ką, kodėl ir kam.
Pirmiausia – jūs patys.
Ar esate patyrę ar matę ką nors panašaus?..
Foto: broliai Černiauskai
