Psichologė Jurga Dapkevičienė, Vytenio Gatvė 53/1, Vilnius (2025)

18/11/2025

Karl Gustav Jung „Raudonoji knyga“ – jo opus magnum, jokių ribų nepripažįstančio dvasinio gyvenimo metraštis. Tai kaip savotiška burtų knyga, kai atsivertęs bet kurį puslapį ir perskaitęs atsitiktinai pasirinktą eilutę gali susimąstyti, nustebti ir atpažinti. Nuolat grįžtu prie šių sudėtingų, metaforiškų, daugiasluoksnių ir daugiaprasmių tekstų.

Jungas daug rašo apie gėrio ir blogio prigimtį. Jis oponuoja Aurelijaus Augustino idėjai, kad blogis tėra gėrio nebuvimas. Blogis nėra vien tuštuma – jis turi realią psichinę galią. Jis egzistuoja kaip savarankiška jėga, ne tik gėrio stoka. Bandymas ignoruoti blogį ar jį nugalėti gerumu, gimdo pavojingą naivumą.

Blogį galima perdirbti – ir tai patrauklį užduotis visiems norintiems būti gerais. Kažkiek kažkokio gėrio galima įžvelgti visur. Galima suprasti ir atrasti prasmę destrukcijoje, agresijoje, gal net prievartoje...

Bet Jungas įspėjo: tai labai pavojingas kelias.

Perdirbinėjant blogį, jo sulaukiama dar daugiau. Ir tenka dar daugiau jo perdirbti. Tada blogis ima plėstis, o žmogus perdega.

Nuolat siekdamas suprasti kitus, jis anksčiau ar vėliau pradeda reikalauti supratimo sau - pavargsta būti šviesa ir ima reikalauti pagarbos už tai, kad ją neša.

Perdėtas gėris virsta prievarta: iš noro suprasti visus gimsta poreikis būti suprastam bet kokia kaina, o iš empatijos – troškimas kontroliuoti ir reguliuoti, kraipyti kitus pagal savo žmogišką, ribotą supratimą.

Jungas rašė:
„Yra blogis, kurio neįmanoma nei perdirbti, nei nugalėti. Jis tiesiog yra. Ir jis labai realus.“

Taip žvelgiant atsiranda takoskyra ir laisvė brėžti ribą; gyventi aiškiai, neneigiant neapibrėžtumo, bet apibrėžiant savo pasirinkimus ir priimant už juos atsakomybę.

Kiekvienas veiksmas – gėrio arba blogio išraiška.

Bandymas pasislėpti už kolektyvinių normų, statuso, pareigų, aplinkybių – tai tik siekis sumažinti savo atsakomybę, vengimas apsibrėžti ir pasirinkti.

Tai tiek apie gėrį ir blogį.

O ką jūs galvojate?..
Ar gėris ir blogis – tai tik filosofinės abstrakcijos?
Ar kasdieniai mūsų judesiai, veiksmai ir jų pasekmės?
Ar esate kada savo veiksmus teisinę žodžiais „man liepė“, „manęs paprašė“, „tokia tvarka“?..
Ar užtenka drąsos atpažinti, apsibrėžti ir pasirinkti?

Foto: broliai Černiauskai

06/11/2025

Lakoniškai, tiksliai - kaip turbūt tik poetai ir moka 💪👍

05/11/2025

Nusivylusios tuo,
kurs jas pasodino virš srauto putoto,
bangų paplautos krinta kalnų rožės.

Prisiminiau japono Basho haiku (vertė Sigitas Geda).

Žmonėms kartais panašiai nutinka.
Jie pamiršta, kad jie ne rožės - neprivalo likti ir laukti, kol srautas juos nuplaus. Jie gali atsitraukti ir ieškoti vietos, kur būtų galima įsišaknyti, augti, skleistis, bujoti, žydėti.
Net jei tektų išsirauti ir rizikuoti niekur nebeprigyti! Vis būsi pasirinkęs pats ir bent pabandęs.

Žmonės pamiršta, kad jie- ne rožės- ne vien dėl grožio! Jie pajėgūs savo būčiai suteikti daug daugiau prasmės.

Ar esate ten, kur erdvu ir saugu augti, kurti, duoti vaisių?.. Ar yra tekę save persodinti?..

04/11/2025

Einant portugališku žvejų keliu ties Porto Kovu, pasivijo virtualūs draugų ir bičiulių palabinimai, dėkojimai, pasidžiaugimai. Juk ne kasdien TV rodo mūsų "tikrus" - bičiulius, pažįstamus ir kitaip artimus!

Žmonėms natūralu džiaugtis tuo, kas jiems pažįstama ir sava. Aš ir pati visuomet pradžiungu, kai ekrane atpažįstu bent kiek savus žmones.

Tad jei kas nors nepastebėjote, nematėte ar praleidote – dalinuosi ir čia: „Šventadienio mintys“ aplankė ir nufilmavo siužetą apie mirtį ir netekties išgyvenimą. Visų tema! O už jos - paslapčių paslaptis, dykumos ir kalnai, visų vandenynų vėjai ir nxeribota prieiga prie neišsenkančio būties džiaugsmo.

Pasirodau tokia, kokia esu – su viskuo, kas man nutikę, kad dar pilniau būčiau savimi. Juk kiekvienas mirksnis gali tapti pašvęstas tam, kad jame ir per jį išpildytume savo gyvenimo užduotis, atsakytume į pačios būties klausimus – jei tik gebame juos išgirsti ir jiems atsiverti.

Laidos nuorodą rasite komentaruose.

31/10/2025

Labiausiai mirti bijo tie, kurie negyvena: nepastebi, nemato, nejaučia, kad kiekviena akimirka yra jų pačių pasirinkimas ir sprendimas – akivaizdaus ar slapto troškulio pasekmė.

Kai gyvenimas tampa primestų užduočių ir pareigų grandine, žmogus nebemato savo valios ir laisvanoriško veikimo. Viskas vyksta tarsi per prievartą, bet su viltimi, kad „kada nors jau galėsiu gyventi ir daryti, ką noriu“.
Mirties baisu, nes dar norisi sulaukti gyvenimo.

Išeitis – gyventi jau dabar! Ten, kur esate, su visais, kurie šalia, ir viskuo, kas viduje ir išorėje.

Atraskite, pastebėkite, kaip tai, kas vyksta, yra būtina ir reikalinga – veikia, keičia, duoda patirtį (čia mažiausiai!).

Iš tikrųjų gyvenant nėra ko bijoti, nes dabar juk nemiršti.

O jei jau tikrai miršti – bijoti nebėra kada: juk reikia išgyventi ir pergyventi.

Ar gyvenat dabar, ar vis dar laukiat, "kol prasidės"?..

Foto: broliai Černiauskai

25/10/2025

Būna, kad skauda, pernelyg skauda. Ir atrodo, kad niekada nesiliaus.

Niekaip nemąžtantis, nuolat atsinaujinantis išsiskyrimo ar netekties skausmas gali rodyti, kad atsiskyrimo nuo tėvų – ar juos pakeitusių asmenų – procesas yra strigęs.

Brandus suaugęs pakankamai gerai pražįsta pasaulį, gyvenimą ir žmogiškąją prigimtį, kad pajėgtų, viduje nežuvęs ir akmeniu nevirtęs, išgyventi viską, kas tik jam gali nutikti.
Jei kažkas duota – tai duota ir kaip su tuo gyventi.

Jei gedulas po mirties, skyrybų, sveikatos ar darbo praradimo niekaip nesibaigia – jei jis semia kaip pirmykščiai bekraščiai vandenys, kuriems nei pradžios, nei pabaigos – ieškokite, kas ir kaip nutiko, kad nejaučiate motinos žemės.

Ir būkite pasirengę patys ją susikurti – susirankioti ir sunešti grumstas po grumsto.
Net kai taip nepaliaujamai lyja.
Ir ypač tada.
Ramybės. Vilties.

Kada paskutinį kartą jutote, kad žemė po kojomis dingsta – ir ar pavyko ją vėl atkurti?..

Foto: broliai Černiauskai

23/10/2025

„Kuo labiau žmogus bijo prarasti kontrolę, tuo labiau jis ją praranda.“
(Erich Fromm "Bėgimas nuo laisvės")

Nesaugūs, įsitempę ir priklausomi žmonės trokšta galios, valdžios ir kontrolės.
Siekdami valdyti, jie budriai seka kitus – fiksuoja, interpretuoja, vertina, numato visus galimus pavojus ir bando jiems užbėgti už akių.
Jie stengiasi sutvarkyti viską, kol dar niekas neįvyko.

Kontroliuodami viską aplinkui, jie persitempia, paleidžia iš rankų patys save – nebeturi sau poveikio.

Tada jie atsiduoda kitų žmonių, aplinkos poveikiui ar cheminių medžiagų vartojimui.

Jie nebegali veikti laisvai, patys iš savęs, būdami savo veiksmų priežastimi.
Jiems viską padaro kiti:
„Aš buvau priverstas...“
„Jie mane įstūmė į tokią padėtį...“
„Jei jie taip nesielgtų, tai aš taip nedaryčiau...“
„Jei ne ji, man taip tikrai nebūtų...“

Baisu suvokti, kad nebegali pats nuspręsti ir veikti.
Su panika pats sau slysti iš rankų.

Ar pažįsti tą jausmą – kai stengiesi suvaldyti gyvenimą, o galiausiai pajunti, kad prarandi save?

14/10/2025

„Būsiu laimingas, kai…“
– gausiu diplomą,
– susirasiu antrą pusę,
– uždirbsiu milijoną,
– pradėsiu verslą...

Visa tai – miegančios gražuolės sapnai.

Pasitenkinimas ir laimė nėra priedai prie išorinių įvykių.

Tai vidinės būsenos, kylančios iš sprendimo – net sunkiausioje situacijoje – ieškoti prasmės, pasitenkinimo ir džiaugsmo - visko, ko tik ilgitės ir trokštate. Dabar, ne „tada, kai...“

- Kada paskutinį kartą jautėtės laimingi?
- Ką jums reiškia laimė?
- Ko trūksta dabar?..

Foto: Marius Rumpis

09/10/2025

Ar matėt filmą „Mirtis jai tinka“ (Death Becomes Her)?
Ši Roberto Zemeckio juodoji komedija su Meryl Streep, Goldie Hawn ir Bruce’u Willisu, 1993 m. apdovanota Oskaru, per ironiją, satyrą ir groteską atskleidžia praeito amžiaus narcisistinei visuomenei būdingą laikyseną senėjimo ir pačios mirties atžvilgiu.

Kai tapatumas grindžiamas išvaizda, jaunyste, grožiu, statusu ir pasiekimais, natūralūs, neišvengiami procesai imami suvokti kaip asmeninis įžeidimas. Liga, senėjimas, mirtis tampa nesėkme ir nevykėlių lemtimi - tuo, ko žūt būt reikia išvengti.

„Mirtis jai tinka“ – net mirtis turi mirusysis turi atrodyti kaip gyvas ir jaunas.

Nuo to laiko, regis, šis požiūris menkai pasikeitė: senėjimas ir mirtis gal ir galimi, bet turi būti mieli ir estetiški, lengvi ir dailūs, skoningi ir stilingi. Jie gali būti matomi – bet tik tokie, o ne kitokie.

Kokia vis dėlto yra tikrovė?
Kokie mūsų (ir jūsų) santykiai su senėjimu, liga, mirtimi?..

Apie tai ir dar daugiau kalbėjomės su žurnalistėmis Giedre Čiužaite ir Živile Kropaite.

Kviečiu klausytis – nors pati dar negirdėjau įrašo.

Filmo taip pat nepamirškit – komedija verta dėmesio.

O ką jūs patartumėt?..

05/10/2025

„Augti reiškia būti suskilusiam į skirtingas esybes, besivystančias nevienodu greičiu“ (Erik H.Erikson).

Kaip vaikas, mokydamasis vaikščioti, nepaleidžia atramos tol, kol nesuranda naujos, taip ir suaugęs, apimtas neurozės, net turėdamas galimybę išgyti, neatsisakys senojo būties būdo, kol užtikrintai nesuras naujojo.

Tačiau tai, kas nauja, pilnai išryškėja tik tada, kai ryžtamės išgedėti ir palaidoti tai, kas sena – jau atgyveno.

Jei tik esame pajėgūs savistabai ir savęs neapgaudinėjame, tenka pripažinti, kad mūsų būčiai netrūksta graudulingų intarpų – atodūsių dėl prarastos sveikatos, neišnaudotų progų ir laiko, kuris nebegrįš. Kartais tai atrodo logiška, kartais – tiesiog skausmingai automatiška ir numatoma: kad ir kaip suktųsi kalba, visada mūsų viduje ir išorėje randasi etatinių dūsautojų, gesinančių bet kokį pozityvą ar kvietimą veikti.

O jūs - ar pastebite savyje tuos nuklydimus į praeitį?
Ar randate drąsos šiandien daryti tai, ką (galbūt) vertėjo padaryti vakar?
Ar gebate priimti sprendimus ir veikti be ilgo teisimosi ir gailesčio – taip, kaip galite, tiek, kiek galite?
Ar vidinis dūsautojas nenustelbia vidinio maištininko, herojaus, kūrėjo?..

Dūsauti, verkti, apgailestauti ir graužtis, žinoma, yra lengviau – bet nejaugi tik tiek dėl savęs galite?.. Gyvenimas juk reikalauja daugiau.

Foto: Marius Rumpis

01/10/2025

Apie vidinę ramybę

C. G. Jungas rašo, kad žmogui ramybę suteikia jausmas, jog jis gyvena ne tik kasdienybėje. Gyvenimas prisipildo prasmės, kai žmogus jaučia, kad per jo gyvenimą yra išreiškiama ir išsipildo dieviškoji idėja.

„Vidinę ramybę suteikia jausmas, kad mes, žmonės, gyvename ir simbolinį gyvenimą, kuriame esame dieviškosios misterijos aktoriai. Būtent tai suteikia žmogaus gyvenimui prasmę; visa kita yra banalu ir nuo to galima atsisakyti.“ (K. G. Jungas - CW 18, § 630, vertimas laisvas, prasminis, jei rūpi tiksli citata, į komentarus įdėsiu tikslią vokišką citatą).

Kai žmogus yra pernelyg kasdieniškas, materialus ir buitiškas, neišgyvena aukštesnės tikrovės, nejaučia savo indėlio į daug didesnę ir platesnę, dieviškąją būtį, jis ima ieškoti stiprių išgyvenimų, ryškių įspūdžių, masinių judėjimų, lozungų ir deklaracijų.

Tada gyvenimas gyvenasi iš išorės, visiškai priklausomai nuo aplinkinių, pamirštant savo užduotį, idėją ir misiją.

Ramybė, užtikrintumas ir pasitikėjimas gimsta tada, kai išdrįstame kalbėti savo balsu ir pasitikime, kad tai, kas tikra ir mūsų, turi teisę būti, net jei kiti to nepriima, netgi jei kitus tai liūdina ir skaudina.

Ar jums pažįstamas jausmas, kad esate mažytė dalis daug didesnio vyksmo?
O gal labiau – tuštumos ir nerimo patirtys, kai norisi įsitraukti į bet kokį judėjimą, kad tik nesijaustumėte vieni?..

Foto: broliai Černiauskai

Psichologė Jurga Dapkevičienė

18/11/2025

06/11/2025

05/11/2025

04/11/2025

31/10/2025

25/10/2025

23/10/2025

14/10/2025

09/10/2025

05/10/2025

01/10/2025

Address

Telephone

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category