Psichologė Jurga Dapkevičienė

16/04/2026

Čia ir dabar – viskas gerai, net jei kažkas ir žlunga.

Atsidavimas akimirksniui – taktika, atsidavimas dienai – strategija.

Ar pavyksta?..
Ar esate ištikimi savo akimirkoms?
Ar neišduodate savo dienų?

Foto: Emilija Pusvaškytė

15/04/2026

Susitikimų džiaugsmas liejasi laisvai.

Balandžio 17 d., penktadienį, 16 val. Rietavo Oginskių muziejuje - karališkas grožis ir mano knyga "Pabaigų menas".

Nuoširdžiai lauksiu visų, kuriems pakeliui.

Mielieji, balandžio 17 d. 16 val. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje psichologė-psichoterapeitė Jurga Dapkevičienė pristatys savo knygą "Pabaigų menas". 📖
Maloniai kviečiame dalyvauti susitikime!

10/04/2026

Rizikuoju būti nepopuliari, bet įsižeidimas ir nuoskauda – tai vaikiška, bejėgės aukos, išdidinto emocionalumo pozicija. Įsižeidę, nuoskaudai atsidavę žmonės užsidaro, demonstratyviai ignoruoja arba siekia viską „išsiaiškinti“, tikėdamiesi, kad kitas perims atsakomybę, atsiprašys, išsklaidys nemalonią savijautą...

Tuo tarpu suaugusiojo privilegija – pyktis ir švarus, tikslingas atsakas. Tai drąsa atstatyti ribas arba sąmoningai padidinti atstumą, prisiimant visišką atsakomybę už savo jausmus.

Branda ir išmintis – gebėjimas atleisti ir matyti prasmę, kai trauma tampa patirtimi, kuri primena, kas esu ir ką galiu.

Juk patirtis mus veda ten, kur jau ir esame – per patirtį tampame dar labiau savimi.

Atleidimas – užtikrintas kelias į laisvę, kai nutraukiamas nepageidaujamas, iš nuoskaudos kylantis ryšys.
O kaip jūs? Ar dažnai įsižeidžiate? Ar puoselėjate nuoskaudas ir paradoksaliai gilinate abejotinos vertės ryšius?..

Foto: Marius Rumpis

05/04/2026

Ieškojau atpirkimo ožio, kad turėčiau ką kaltinti.
Radau avinėlį – jis viską atpirko.

Su Šv.Velykom 🍀

Foto: Judita Korsakienė, Vikingų kaimas

01/04/2026

Priklausomybė – gilus, pamatinis žmogaus poreikis. Jei žmogus tai įsisąmonina ir sąmoningai renkasi, ką jam nešioti širdyje ir galvoje, jis – laisvas. Nes pasirinko.

Jei žmogus priklausomybės poreikį neigia, jis niekur nedingsta. Žmogus gali tapti maištininku – nuolatiniu, prisiekusiu oponentu, kuris tik ir laukia, kol kas nors užims kokią nors poziciją. Maištininkai mėgsta susirasti autoritetų arba pretenduoja patys tokiais būti.

Maištininkas yra priklausomas nuo to, prieš kurį maištauja. Idealizuoja – atsiduoda – tenkina priklausomybės poreikį – pavargsta - nusivilia- nuvertina-- ciklą kartoja.

Nepatenkintas priklausomybės poreikis gali pasireikšti nerimu ir nesaugumu. Šie jausmai dažniausiai pridengiami išorinėmis aplinkybėmis. („Ak, negaliu jaustis saugiai, kai tik tokios pajamos...“)

Kai įsiterpia baimė, nepasitikėjimas ir išdidintas kontrolės poreikis, žmogus priklausomybės poreikį nukreipia iš pažiūros absoliučiai saugia kryptimi – tampa priklausomas nuo objektų ir ritualų: alkoholio, kitų narkotinių medžiagų, įvairiausių veiksmų... Tokia priklausomybė atrodo labai saugi – juk taip paprasta valdyti vartojimą.

Nuostabi idėja – būti priklausomu nuo to, ką gali kontroliuoti.

Deja, tokia priklausomybė yra apgaulingai patogi.
Ji plečiasi, keroja, daug žada, mažai duoda.
Nuostabi idėja – būti priklausomu nuo to, ką gali kontroliuoti.

Deja, tokia priklausomybė lieka menka ir nepasotinanti.
Ji auga, plečiasi, daug žada, bet mažai duoda.
Ir anksčiau ar vėliau nuvilia.

Rojus pamažu virsta pragaru –
bejėgiškumu ir neviltimi,
kai tampi priklausomas nuo to, ką ketinai valdyti.

Jei nori aštresnio varianto (su daugiau tavo „danties“)

Nuostabi idėja – būti priklausomu nuo to, ką gali kontroliuoti.

Deja, tokia priklausomybė lieka menka ir nepasotinanti.
Ji plečiasi ir auga, daug žada, mažai duoda, vilioja, apgauna, nuvilia.

Rojus virsta pragaru – neviltimi ir bejėgiškumu, kai tampi priklausomas nuo to, ką ketinai valdyti.

Kai poreikis vartoti tampa visiškai nekontroliuojamu, atsiranda impulsų atsiskirti. Bandant atsiskirti – vėl nerimas, nes tenka būti laisvu, rinktis ir atsakyti už pasirinkimą. Tenka ieškoti nuo ko galėtum būti sąmoningai ir laisvai priklausomas. Troškimas valdyti niekur nedingsta. Sąmoninga priklausomybė irgi neatrodo patraukli („...taigi ir nuo AA grupių vystosi priklausomybė, o jūs nežinote, kokie baisūs ten žmonės – visai ne mano lygio – aš taip irgi nenoriu“).

Be galo sekamos pasakos ir dainuojamos dainos.
Vis kartojasi kiaušinio ir vištos istorija.
Nežinau, kurioje vietoje čia derėtų išsikepti omletų ar netgi pačią vištą, sėstis ir mąstyti: kur, kaip, kada ir dėl ko priklausomybės poreikis tapo liga. Kur, kaip, kada ir dėl ko aš vis dar renkuosi.
Ar esate patenkinti savo priklausomybėmis?..

Foto: broliai Černiauskai

24/03/2026

Ką čia padarius, kad nieko daugiau daryt nereikėtų...

Idealistai, tikintys užtikrintu, lengvu ir aiškiu gyvenimu, linkę iš visų jėgų stengtis, kad lygiai taip ir būtų.

Jie ieško teisingų elgesio modelių, veiksmų ir žodžių – visko, kas tik padėtų nepriekaištingai atlikti savo vaidmenį, sukeltų tik teigiamas bei malonias reakcijas ir pozityvų kitų žmonių atsaką.

Nuolatinis komforto siekis sukelia labai daug diskomforto.

Idealistai persistengia, pervargsta, nusivilia. Jie depresuoja ir graužia save IR/ARBA atsisuka į kitus – pyksta ir kaltina, atstumia ir palieka.

Jie švaisto energiją ir vis tiek nesiliauja ieškoti nepriekaištingų, niekada neužknisančių žmonių ir tobulo gyvenimo, kuriame nebus abejonių, pasimetimo, rutinos, nuovargio.
Štai tada ir bus galima kurti ir mėgautis.
Tarsi kūryba tik iš nepriekaištingai geros savijautos galėtų iškilti.

Tarsi gyvenimas būtų nesibaigiantis pasiruošimas gyventi.

Lyg būtų atšaukta tamsa. Lyg nebūtų sandėliukų ir pašiūrių, kampų ir kampelių, prieblandos, rūkų, užkampių ir užkaborių, griuvėsių ir svilėsių. Vietų, kurios prašosi pamatytos, prižiūrimos, tvarkomos. Namuose, gyvenime, sieloje.

Galima piktintis, kad taip yra ir ieškoti kaltų, nes norėtųsi, kad to nebūtų. Galima ieškoti, kas viskas ištaisys ir toliau pykti, kad neišsitaiso.
Uždaras ratas ir begalinis nuovargis - nežaboto idealizmo kelias.

Pavojingi žmonės tie idealistai. Dažnai jie patys nelaimingiausi. Kartais – didžiausi bambekliai ir aršiausi kritikai. Ir visi mes bent truputį tokie.

Ar pažįstate savo idealizmą? Kaip jis jus veikia?..
Ar daug jūsų gyvenime pasiruošimo gyventi?..

Foto: broliai Černiauskai

21/03/2026

Mergaitės, kurioms teko pernelyg anksti suaugti, dažnai tampa motinomis, kurios viską žino ir viską gali. Jos viskuo pasirūpins ir viską padarys. Pačios vienos, taip, kaip visiems geriausia ir teisingiausia.

Jos ir pačios nepastebi, kaip jų globa ir rūpestis virsta spaudimu, kontrole, teroru. Vaikai, o ypač dukros, tokioms mamoms tampa jų nuosavybe, į kurią uoliai investuojama, bet nuolat nusiviliama dėl mažų dividendų.

Suadaiktinta meilė dusina, smaugia, nuodija. Ji virsta skola, kurią duktė privalo grąžinti, bet kad ir kaip stengtųsi, vis tiek nepajėgs to padaryti.

Amžina, niekaip neišperkama kaltė ir baimė verčia dukrą vėl ir vėl sugrįžti, spėlioti ir tenkinti svetimus poreikius, pateisinti svetimus lūkesčius...

Ne, motina tikrai nemano, kad ji kur nors kada nors galėtų būti neteisi – juk ji taip rūpinasi ir aukojasi.
Ne, motinai net į galvą nešauna, kad kiti žmonės – o ypač dukra – yra atskiri žmonės, kuri gali norėti ir trokšti visai kitų dalykų nei ji pati. Galų gale juk ji stengiasi ne dėl savęs, o dėl nevykėlės dukters...

Nepatenkinti poreikiai, neišsakyti lūkesčiai, neįsisąmoninti norai, neišpasakotos istorijos, šeimos paslaptys ir melagystės pripildo santykius įtampos, nusivylimo, bėjėgiškumo ir pykčio.

Galinga ir visada teisi motina dukrą stumia į bejėgės- nevykėlės- aukos poziciją. To nesuvokdama už ją ir priekaištauja.
Karuselė sukasi toliau.

Nebent atsiranda žvilgsnis iš šalies. Kartais tokį žvilgsnį įgyti padeda gera, stipri, psichologiškai jautri literatūra.

A.Bronsky „Totoriškos virtuvė aštrumai“ - knyga, kurioje per groteską ir ironiją, sutirštinimą ir užaštrinimą atskleidžiama trijų moterų kartų istorija.

Tai tragiškomiška fikcija, kurioje daug faktiškai atpažįstamos istorinės tikrovės. Skaitant pagavau save klausiant – „Ach, kaip taip galima?..“ --- ir tuo pačiu atsakant: „O kaip dar buvo įmanoma?.. Kaip dar tokioje situacijoje ši moteris – tokia, kokia ji yra - galėjo pasielgti?..“
Tenka pripažinti, kad tuo metu ji darė geriausia, ką galėjo. Kaip ir mes visi.

Pažvelgę iš šalies galime atpažinti, suprasti ir keistis.
O tada jau keisti gyvenimus.

Rekomenduoju visoms mamoms, kurios užmiršo, kad buvo dukros ir visoms dukroms, kurios jau galėtų būti mamos - taip pat ir sau pačiai.

O jūs ką skaitote?..

18/03/2026

- Kokie trys didžiausi tavo trūkumai?
- Žinai, yra ir daug blogesnių už mane žmonių.

Kai žmogus savo vertę sieja su teisumu ir laimėjimais, jis žūtbūt kovos ir sieks nugalėti.

Siekis būti nepriekaištingai tobulu, pretenzija būti nekaltu ir teisiu, veda į uždarumą ir izoliaciją, stabdo augimą ir atsinaujinimą.

Žmogus tampa svetimas pats sau, energija eikvojama gynybai ir tikrovės neigimui. Bandymas neigti tikrovę kuria dar didesnius neatitikimus ir iškraipymus. Alternatyvi vidinė realybė tikrove netampa. Santykiai trūkinėja, gyvenimas tolsta ir „gerasis“ žmogus lieka pats sau vienas dramblio kaulo bokšte pamokslauti pasauliui, koks jis turėtų būti...
..tai kokie tie trys jūsų trūkumai?..
Ir ar užtenka drąsos netobulumui?

Foto: Marius Rumpis

14/03/2026

Diena kaip pavasario žiedas

Mano kasdienis darbas – intymūs pokalbiai - toli nuo viešumo, triukšmo ir pilnų salių.

Per juos tik aš ir mano klientai dar kartą įsitikiname, kad gyvenimas neturi paruoštų, visiems vienodų "teisingų" sprendimų ir receptų. Būname dviese, taigi blogiausiu atveju turime dvi veltui sugaištas valandas...

Todėl kai Kauno moterų linija pakvietė į seminarą savanorėms, o salėje susirinko apie 120 žmonių, pajutau lengvą paniką. Ar tikrai turiu ką pasakyti tokiai miniai energingų, aktyvių, jautrių, sumanių ir patyrusių konsultančių?.. Juk ir kolegių tarp jų ne viena ir ne trys.

Besiruošdama ir eilinį kartą bandydama įminti viešosios retorikos paslaptį, prisiminiau porą palaikančių idėjų:

1. Auditorija visada yra jūsų pusėje. Niekas nenori klausytis beverčių, nykių, nesėkmingų kalbų.

2. Kalbėjimas prasideda nuo klausymosi - auditorija pati suformuoja kalbėtoją. Norės – suformuos populistą, norės - formalistą ir kalbančią galvą...

Ir kaip visada - pabaigoje geriausiai išryškėja tai, kas jau nuo pat pradžių buvo. O buvo daug gyvybės ir tikrovės - visko, ko reikia, norint gyventi iš vidaus, priimant ir tveriant, o tada jau kuriant, kad ir kas įvyktų.

Kalbėjau apie pabaigas – išsiskyrimus, praradimus ir netektis, skausmo, vienatvės, atskirumo ir atsakomybės baimę - viską, kas trukdo laisvei.

Trys valandos, rodos, nė pusvalandžio neužtruko.
Grįžau saulei už pušų pasislėpus, tik puokštė gėlių švytėjo.

O kaip jūs jaučiatės kalbėdami viešai?
Ar neprailgsta jums skirtas laikas, o gal nepajėgiate savęs į laiko ribas sutalpinti?..
Ar turite savo retorikos paslapčių?

07/03/2026

Kai rašiau knygą „Pabaigų menas“, norėjau, kad ji būtų skaitoma ir tikėjausi, kad bus mylima.
Tačiau net drąsiausioje svajonėje neįsivaizdavau, kad ji taip stipriai veiks: įkvėps naujiems darbams bei projektams, kurie vėl įtrauks ir mane pačią.

Knygai audio formatą suteikusi laidų autorė ir vedančioji, žurnalistė, įgarsintoja, vertėja Daiva Tamošiūnaitė pakvietė mane dalyvauti gimstant tinklalaidei „Tylūs pokalbiai“. Jų tema – mirtis ir tai, kaip mes ją išgyvename bei patiriame.

Kai randasi kažkas naujo, kaip gimstant, prireikia palaikymo.
Pirmąjį Tylųjį pokalbį laikė visi tuo metu buvę šalia. Buvo daug jautrumos, giedro graudulio ir net juoko – kaip gi be jo ištverti tai, kas taip rimta, gilu, neišvengiama.

Gimties akimirkas įamžino pati Daiva. Jomis ir dalinuosi.

Į kadrą netilpo garso režisierius Paulius, bet jo darbas greitai bus kuo puikiausiai matomas visiems ;)

25/02/2026

Medėja– graikų mitologinio karaliaus duktė, gražuolė burtininkė pamilsta argonautą Jasoną, išduoda tėvą ir visa esybę atsiduoda mylimajam: už jį ir su juo dirba bei triūsia, išsižada savo esybės, tampa jam tikra motina. (O juk motinos tam, kad galų gale būtų paliktos).

Jasonui įsimylėjus kitą, Medėja ne tik nužudo jo mylimąją, bet ir savo bei Jasono vaikus.

Simboline prasme vaikai reiškia ateitį, žaismingumą, kūrybinį pradą, bendrumą - tai, kas atsiranda iš artumo, vienas kito pažinimo, natūralaus, pilnatviško būvio.

Taip ir nutinka santykiams, kai juos užnuodija pavyduliavimas: juose įsivyrauja įtampa, baimė ir sąstingis. Ten, kur pavyduliavimas, dingsta pasitikėjimas, nyksta spontaniškas, laisvas artumas.

Pavyduliaujant kitas žmogus paverčiamas nuosavybe – daiktu, kuriuo reikia rūpintis, prižiūrėti ir taupiai naudoti bei akylai saugoti, kad niekas kitas prie šio brangaus turto net nepriartėtų.

Pavyduliavimas nebūtinai nukreipiamas į kitus žmones. Pavyduliaujama ir darbams, hobiams, netgi žalingiems įpročiams - viskam, ką partneris myli ir mėgsta, skiria savo dėmesį ir energiją.

Pavyduliaujantysis priekaištauja ir kaltina, tardo, persekioja, teisia ir smerkia. Partneris tampa po minų lauką vaikščiojančiu taikiniu – auka ir, tuo pačiu,- nusikaltėliu/skriaudėju.

Jei tik pavyduoliui pavyksta ką nors išsiaiškinti, seklys/persekiotojas mikliai persikvalifikuoja į auką. Karuselė sukasi toliau.

Ji amžina - kaip patys santykiai.
Keistis gali daug kas – kūnai ir jų galios, aplinkybės ir situacijos, elgesys... Nesikeičia vienintelis santykių bruožas: reikalavimai, priekaištai, kaltinimai.

Juk poros santykių dinamika suteikia nuostabią galimybę nusimesti atsakomybę už savo nepasitenkinimą, nerimą, baimes, menkavertiškumą.

Kol partneris dėl visko kaltas – pačiam nieko daryti nereikia.

O svarbiausia nereikia gyventi su savo jausmais: nerimu ir nesaugumu, neapibrėžtumu ir abejonėmis, tuštuma ir egzistencine vienatve.

Troškimas valdyti dažniausiai pridengiamas globa ir rūpesčiu. Pyktis slepią menkavertiškumą, išdidintas emocionalumas – vidinę tuštumą.

Nuolat atsikartojančios drama vargina ir išsunkia abu sutuoktinius.

Susikaupęs nepasitenkinimas prasiveržia priešiškumu ir destrukcija.

Kaip ir reikėjo tikėtis, nužudyti vaikai Medėjai nesugrąžino Jasono.

Ar ji tapo laimingesnė?..
Galbūt. Juk ji pasiekė savo tikslą – atkeršijo, įskaudino ir, galimai, įsigijo ryškesnių problemų nei partnerio išdavystė.
Bet gali būti, kad vis tiek jis liko dėl visko kaltas. Juk taip paprasčiau.

Ar bent truputį atpažinote save?..
Ar norėtumėte, kad partneris būtų su jumis iš baimės?..
O gal todėl, kad niekas daugiau jo nemyli?..

Foto: Marius Rumpis