Psichologė Jurga Dapkevičienė, Vytenio Gatvė 53/1, Vilnius (2026)

25/01/2026

Ar norite konflikto?

Konfliktas gali rodyti žmogaus galią apsiginti, apibrėžti ir įtvirtinti savo ribas. Tada tai brandos ir savarankiškumo ženklas.

Tačiau kartais konfliktas kyla iš nepasotinamo troškimo nugalėti ir įtvirtinti save kito sąskaita, sutirštinant, emociškai įkraunant santykį.
Tuomet konfliktas tampa veiksmingu būdu susisieti ir, neva, atsiskirti, bet ir toliau likti priklausomybės ryšyje, jį iškraipant ir apverčiant.

Gaunasi, kad jau ne aš pas tave atėjau, bet tu mane prisišaukei ir va – buvau priverstas tave nugalėti ar bent jau pataisyti. Toks – po to, kai tu pasakei, aš jau seniai žinojau ir maniau, tik mano manymas daug tikslesnis ir teisingesnis.

Tai kitas būdas ir toliau būti priklausomu.

Etatiniai konfliktuotojai, prieštaros ir šaršalo lygioje vietoje mylėtojai yra užstrigę priklausomybėje ir nuolat atlieka simbolinį atsiskyrimo aktą. Tai tarsi ritualas, kuris sugrąžina trumpalaikę ramybę, tačiau neveda nei į autonomiją, nei į savarankiškumą.

Kai autoriai susižeidžia išgirdę negatyvų komentarą, kai ginčijasi, aiškinasi, bando kovoti ar teisintis, jie iš karavano vedlių tampa atsilojančiais šunyčiais ar – geresniu atveju – sargybiniais. Bet kaip sargybiniai kartais gerokai užgaišta.

Tai ar norite konflikto?

Ar jums dažnai kyla impulsai prieštarauti ir priešintis?.. Ar atrandant ir įtvirtinant save jums būtina konfrontacija su kitais?..

Foto: broliai Černiauskai

23/01/2026

Žiema visus purvus ir nelygumus pridengia. Švaros ir tyrumo iliuziją kuria.

Anądien lyg netyčia tarp darbų atsivėrus langui, pro jį ir iškritau – slidėmis iščiuožiau, ant aukštumėlės pasilypėjau.
Saulėje kiek tik akys užmato visa baltumu švytėjo.

Ir lyg netyčia C.G.Jungo „Raudonojoje knygoje“ įamžintą Dievo galybę bei jo įkyrumą prisiminiau...

O vakare „Raudonosios knygos“ klube -, kas iš Freiburgo, kas iš Turlojiškių kaimo - kaip tik tą ištrauką skaitėm.
Lyg netyčia.

Bet argi gali svarbūs ir prasmingi dalykai būti „netyčia“?..
Štai tokia šios savaitės uoga.
O jums kas šią savaitę širdin įkrito?..
Ar esate lyg netyčia patyrę prasmę?

17/01/2026

„Kokia beprasmė mirtis“ – sako tie, kurie prasmę prilygina naudai.

Nėra naudos – vadinasi, nėra prasmės.

Tačiau jei žmogus iki pat mirties išliko gyvas ir tikras, jei jis gyveno tuo, kuo tikėjo, jei jo būtis palietė kitų gyvenimus, mirtis neišvengiamai keis ir laužys, vers permąstyti ir judėti toliau.

Prasmės mirtyje yra ne mažiau nei gyvenime.
Jos tiek, kiek sugebame įžvelgti.

Ir net tai, kas „be jokios naudos“, gali būti vertinga ir prasminga.

Tai ar būna beprasmės mirtys?.. O beprasmiai gyvenimai?..

Foto: Arūnas Matukas

15/01/2026

„Aš žiūriu į savo gyvenimą: darbas, karjera, žmona, vaikai, namas, automobiliai, atostogos prabangiuose kurortuose – viskas labai gražu…
Bet ar aš to norėjau?
Ar čia buvo mano norai ir mano svajonės?
Kam man to reikėjo?“

Tokios ir panašios abejonės dažnai rodo paprastą, bet nemalonią tiesą: tik dalis mūsų gyvenimo yra sąmoningų, išjaustų ir apmąstytų pasirinkimų rezultatas.

Dalis gyvenimo ateina iš „nusprendžiau ir padariau“.
Kita dalis – „taip susiklostė“.
O kartais "net nežinau, kaip tai nutiko“.

Ieškant autorystės ir gilios vidinės pajautos, kad tikrai gyvenu savo gyvenimą, reikia bent trumpam sustoti ir nukreipti žvilgsnį širdin.

Ne visada paprasta atskirti, kas kyla iš Savasties – giliausio, esminio psichikos centro – o kas buvo perimta iš aplinkos: tėvų auklėjimo, mokytojų lūkesčių, socialinių normų, laiko, vietos, papročių ir kitų aplinkybių.

Vidinė peržiūra reikalauja laiko. Juk taip lengva nusimušti nuo savęs paties ir veržtis ten, kur būsi giriamas, vertinamas, laikomas „sėkmingu“, net jei pats kelias nevilioja, neįtraukia, neteikia prasmės.

Jei veiklai tenka prisiversti ir nuolat save stumti, jei ją atliekant kankina tuštuma ir beprasmybė, jei džiugina tik plojimai ir pasiekimai, išmatavimai bei palyginimai, kitų įvertinimas ir pripažinimas – verta savęs paklausti, ar renkuosi iš savasties, ar iš poreikio būti matomas.

Ką žmonės sako ir kalba, kaip jie žiūri, ką mato, ar gražiai vaizduoja ir apšneka – turėtų būti antraeiliai klausimai.
Jei norite būti savimi ir gyventi savo gyvenimą.

Jei tai, ką darote, teikia ramybę ir prasmę, jei net sulaukę kritikos bei nuvertinimo, norite tęsti, tikėtina, kad esate savo rogėse.
Net jei kitiems tai nepatinka.

Ar gyvenate savo gyvenimą?
Iš kur tai žinote?

Foto: Marius Rumpis

01/01/2026

Linkėjimai – tai užkalbėjimai, – sako man labai brangus žmogus.

Nesuskaičiuojamus kartus linkėjote man parašyti knygą. Nepraėjo nė dešimt metų – knyga atsirado. Pati. Paprastai, lengvai, natūraliai. Tik jai atsiradus ir supratau, kaip reikėjo.
Tai ačiū už jūsų linkėjimus.

Dabar prisipažinkite, ko jums galėčiau taip konkrečiai, kaip į vandenį žiūrėdama palinkėti, a?..

01/01/2026

Naujametinių linkėjimų ir primintukų paketas.
Gal rasite, kas įkvėps – jei ne šiemet, tai kitąmet 😉

– Tegu jūsų žvilgsniui nepritrūksta nuostabos ir dėkingumo;
– Tegu širdis būna lengva ir laisva;
– Tegu tikrumas tampa kasdieniu pasirinkimu;
– Tegu kūryba padeda ištverti tai, ko negalite pakeisti;
– Tegu bent vidiniame pasaulyje gyvuoja taika;
– Tegu metų nuovargis pirtyje nusiplauna;
– Tegu nerimo miglos išsisklaido ir baimės gniaužtai atsilaisvina;
– Tegu skausmingi patyrimai nesulaužo, o nusėda ir augti padeda;
– Tegu visi žodžiai, kadais kam nors juodvarniais išskridę, broliais sugrįžta;
– Tegu visos mozaikos dalelės į prasmingą visumą susidėlioja;
– Tegu ramybė užplūsta ir prasmė persmelkia;
– Tegu jūsų vidinė darna išorinius konfliktus sušvelnina;
– Tegu Savasties pulsas net per storiausią Personos drabužį būna jaučiamas,
o jums skirta Pandoros skrynia gausybės ragu pavirsta.

Tuo pačiu – priminimai:
– Net kai lauke tamsu ir šalta, jūs galite šviesti ir šildyti;
– Net jei jūsų niekas nesveikina (arba sveikina ne taip, kaip norėtumėte),
patys galite visus pasveikinti būtent taip, kaip jums norisi;
– Net jei jus šiemet paliko, širdyje galite visus aplankyti,
susitikti, pabūti kartu ir viską iki galo išsiaiškinti;
– Net jei praradote kažką labai vertingo – jūs tai turėjote…

Ačiū, kad esate, pasitikite, ateinate, skaitote, reaguojate, komentuojate ir dalinatės.

Neįtikėtina, kad tarp daugybės žmonių vis tiek kažkaip pastebėjome vieni kitus.

AČIŪ 💚

31/12/2025

Turbūt visi vienaip ar kitaip žinote Hofmano pasaką „Spragtukas ir pelių karalius“. Ten trumpai ir aiškiai perteiktas senovinis paprotys: vaikams ruošiama eglutė puošiama gardumynais ir žaislais, kurie nuplėšomi ir visokiais būdais sudorojami per vieną vakarą.
Viskas. Eglutė išnešama.

Sako, kad pirmosios eglutės Vokietijoje – iš kur ir kilo šis paprotys – tokios ir būdavo. O eglučių būdavo tiek, kiek šeimoje vaikų – kiekvienam po vieną. Toks - "siaubk savo eglutę ir tylėk" 😊

Tai puiki nuoroda, ką daryti su destrukcijos impulsais: pasilaikyk juos iki „eglutės“ – tada ir galėsi siaubti, plėšti, draskyti ir griauti. O tuo tarpu - laikykis ramiai ir oriai.

Net jei tau labai nepatinka tai, ką kiti kuria, veikia, daro – su DI ar kaip tik be jo, nelogiškai, neskoningai, ar dar kaip nors kaip tu tikrai nedarytum... Palik kitiems žmonės jų pačių istorijas, nebent jie taikosi įsibrauti į tavąją.

Tada kitas reikalas – juk tenka susitvarkyti ir išmesti beprasmes ir bevertes skulptūrėles ir smulkmenėles, visokias dulkių kaupyklėles. Nekalbu jau apie purvą, neaiškius vėmalus ir konkretų mėšlą. Net nebūtina gilinis į jo sudėtį ir konsistenciją.

Kažkas iš giminės vaikų Kalėdas pavadino „tvarkymosi švente“. Kas ne iki galo atšventėte, dar yra laiko apsitvarkyti ir išsibalinti.
Gamta rodo pavyzdį. To ir linkiu.

O ką jūs darote su savo destrukcijos impulsais?.. Ar jaučiate, kad kartais niežti liežuvis, o gal rankos gniaužiasi?.. :)

Foto: Marius Rumpis, Laplandija, 2020

28/12/2025

Žmonės dažnai ieško savęs, bet ne ten, kur jie ir yra – ne savyje, ne per kartų kartas nusidriekusioje protėvių grandinėje, ne genealoginio medžio tankmėse.

Taip dažnai nutinka, kai vaikas savo šeimoje jaučiasi svetimu ir negali natūraliai įsišaknyti, įaugti ten, kur jis prigimtinai yra.
Kai giminės šaknys iš tėvo ar motinos pusės buvo pakirstos, suardytos.
Arba kai jis augo „visiškai kitokiam“, pasakiškai gražiam gyvenimui, jau vaikystėje mokomas gėdytis savo namų, jų buities, savo kilmės.

Archajiniam žmogui jo gyvenimas – pats centras, kuriame vyksta, buriasi ir kuriasi patys svarbiausi dalykai. Norint atnaujinti, atgaivinti ir apvalyti pasaulį, tereikia jį nuolat kurti ir tvarkyti – ten, kur ir esi.

Kai nėra ryšio su savo šaknimis, kai jų gėdijamasi ar jos nutylimos, žmogų kamuoja menkavertiškumas, o kartu ir slapta nemeilė vietai, kurioje gyveni. Ji – per prasta, neįdomi, nepakankama. Ji nebėra pasaulio centras, per kurį visa gali būti atnaujinta.

Tuomet nutrūksta tai, kas turėtų laikyti žmogų jo paties gyvenimo centre.

Ten, kur turėtų būti Savastis, atsiveria tuštuma. Žmogus bando ją užpildyti išoriniais įspūdžiais – žmonėmis, vietomis, pramogomis, judesiu. Visa tai trumpam suteikia gyvybingumo, bet netampa tvariu energijos ar kūrybos šaltiniu.

Kai žmogus gėdijasi savo kilmės, jis nuo savęs tolsta. Tuomet atsvaros pradedama ieškoti geografijoje. Jį pradeda traukti tolimi, nepažinti kraštai – tai, kas už devynių jūrų, už devynių marių – jis juk pats savęs nepažįsta, bet vis viliasi, kad kažkur tai ten – toli – jis tikrai yra. Ir pagaliau - laimingas.

Tas pats vyksta ir su didmiesčiais.
Kai nejaučiamas vidinis centras, žmogus veržiasi į išorinius centrus – miestus, jų šurmulį ir neribotas galimybes – vis neišsipildantį ir galų gale vis tiek nuviliantį pažadą. Gyvenimas miesto centre – simbolinis bandymas atgauti vidinį centrą, atstatyti Savasties pojūtį.

Tačiau vidinis menkavertiškumas ir gėda būti tuo, kuo esi, galiausiai paverčia žmogų provincialu – nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena.

Apie šią būseną – provincialumą kaip vidinį santykį su savimi ir savo vieta – labai taikliai rašo Rokas Kašėta. Nuoroda komentaruose.

Tai, kur ir kaip gyvename, kaip jaučiamės, yra painiai ir sudėtingai susiję su tuo, kas esame.

Žmonės, kuriuos lydėjau tapatybės paieškose, kartais apsuka didžiulį ratą, kol vėl sugrįžta. Tas grįžimas dažniausiai nebūna atgal – jis būna gilyn, susigrąžinant prigimtį ir ją kuo pilniau išreiškiant.

Sunkiausia tai padaryti tada, kai vaikystėje nebuvo priėmimo, kai patys tėvai keikė savo gyvenimus, buvo susvetimėję netgi patys su savimi, ką jau kalbėti apie kitus...

Tuomet net motinos kalba gali būti svetima, o gimtinė – atgrasi. Net tėvynė – tik toks žodis ir formalumas, jei ryšys su tėvu negyvas, be meilės ir šilumos.

Ši vietos meilė - filotipija - lietuvių kūryboje ir kultūroje atsiskleidžia kaip gili egzistencinė patirtis. Apie tai daug ir gražiai rašė Viktorija Daujotytė.

– Ar jūs esate filotipiją patyrę savo gyvenime? Kaip ir kur tai nutiko?..
- Kaip jūsų gyvenamoji vieta veikia jūsų tapatumą?
- Ar jūsų namai ir gyvenamoji aplinka yra tikrai jūsų?
- Kaip tai jaučiate ir išgyvenate?..

Foto: broliai Černiauskai

25/12/2025

Ryšys su kitais - tai tiltas į tikrovę (Rollo May, Savęs ieškojimas).

Jei prieiname prie kito pakankamai arti, jo akyse galime pamatyti, kur jis žiūri, ką ir kaip mato.

Eidami į ryšį su kitu visada šiek tiek rizikuojame: juk mūsų tikrovės vaizdai gali nesutapti ir vienas kitam prieštarauti. Tačiau tai ir didelė galimybė tapti turtingesniais: pamatyti daugiau, plačiau, giliau.

Ar išdrįstate priartėti prie jums svarbių žmonių tiek, kad jų akyse išvystumėte save?..

Statykime tiltus 💚🍀

23/12/2025

Fotomenininkas A.Černiauskas pasidalino fotografija, kurioje Jolitos Levčenkienės prakartėlė, užfiksuota Rokiškio muziejaus parodoje.

Nėščia moteris – galbūt Dievo Motina, Šventoji Mergelė – pati nekaltybė - nešioja savyje visą vyksmą ir istoriją, kuri dar bus, bet jau ir yra.

Dievas, save gimdantis ir atkuriantis, visa atnaujinantis, savyje pakankamas, bet vis tiek nesiliaujantis kurti. Kuriantis ne iš trūkumo ir ne iš pertekliaus – iš meilės.

Ramybę, pasitenkinimą ir pilnatvę teikianti būtis, kai dovanoji, nes tiesiog myli. Ir tai vienintelė verta priežastis būti ir kurti.

Kūrybiškos ir pilnatviškos jums būties.
Nepamirškit kasdien bent truputėlį pabūti iš meilės.

Foto: broliai Černiauskai, skulptūros autorė- Jolita Levčenkienė

21/12/2025

Nuvalkiotas aforizmas: "Gyvenimas – tai dovana".

Bet štai – pralinksmino vokiečių teologo ir rašytojo Thomas Berger citata.

„Padovanoti kam nors gyvenimą – mizantropui tai Trojos arklys.“ (Jemandem das Leben schenken – für den Misanthropen ein Trojanisches Pferd)

Tačiau juokinga tik iš dalies. Kai tėvai „dovanodami gyvenimą“ (lyg gyvybė būtų jų valioje), prideda begalinę instrukciją, kaip gyventi ir ką daryti, ko norėti, kam būti dėkingam, o kam – skolingam, ko bijoti, o ką mylėti, gyvenimas apkarsta, tampa nesuprantamu, prieštaringu rebusu ir našta.

Tokios „dovanos“ nei nešt, nei pamest, - išvis darosi nebeaišku, ką su ja daryti.
Trojos arklio juk niekaip savu nepavadinsi. Jis ne tavo ir ne dėl tavęs.

Dovanas galima gražinti, bet ką daryti su tokiu būdu gautu gyvenimu?.. –

Nebent tylomis susigrąžinti ir gyventi. To ir linkiu.

Foto: Marius Rumpis

20/12/2025

Nėra aršesnių maištininkų nei priklausomi žmonės.

Jų žodžiai ir veiksmai pirmiausia rodo jų priklausomybę nuo sistemos ir struktūros: jie jos ieško, jai oponuoja, su ja aršiai kovoja. Gaunasi toks „motininis“ reikalas – ieškok voratinklio ir kaltink vorą.

Žmonės, kurių tėvai nepripažino kaip atskirų ir autonomiškų, neskatino būti savarankiškais, gąsdino gyvenimu – „tu pamatysi, kas tau bus, kai ant savo šiknos atsisėsi“, viduje dažnai jaučiasi nesaugūs ir įsibaiminę.

Jie bijo gyvenimo.
Bijo, kad nesusitvarkys.
Bijo, kad išsipildys tėvų pranašystė ir visi pamatys, kokie nevykėliai ir netikšos jie iš tikrųjų yra.

Savo įsibaiminusio, priklausomo vidinio vaiko vedini jie budriai seka situaciją ir nuolat ieško vadovų, patronų ir mentorių, kurie pasakys ką ir kaip daryti, ves ir vadovaus, formuos ir koreguos.

Jie visada randa „gelbėtojų“, ir būdami paklusnūs geruolėliai tikisi, kad kitas perims atsakomybę už viską, kas jų gyvenime atsitiks.

Jie neišvengiamai nusivilia ir toliau narsiai metasi į paieškas, tikėdamiesi žūtbūt sutikti tą Kalėdų Senelį – visagalį stebukladarį, kuris išgelbės juos nuo jų pačių gyvenimo.

Ciklas kartojasi tol, kol kas nors sukrečia taip stipriai, kad jo tęsti nebeįmanoma.
Tuomet belieka tai, kas geriausia – atsigręžti į save patį ir tikrovę – tokią, kokia ji yra.

Šiame gyvenime nėra nei visagalių, nei visažinių.
Net patys stipriausi ir labiausiai užtikrinti žmonės abejoja, nežino, klysta, net jei tai liečia juos pačius ir jų gyvenimus, ką jau kalbėti apie kitus...
Kartais gyvenimas vyksta lyg apgraibomis, per rūką, miglą, sniegą ar lietų - tarsi keliautum, ieškotum, austum audinį ir jungtum atskiras skiautes, derindamas jas viena prie kitos...

Gyvenimas – kūrybinis aktas. Ką ir kalbėti.

Turbūt svarbiausia jo užduotis – tapti autoriumi ir bendraautoriumi, išpildant savo prigimtį, savo giliausią esmę, įkūnijant Savastį.

- Ar jaučiate savo gyvenimo autorystę?..
- Kaip sekasi būti menininku – savo gyvenimo kūrėju?
- Ar šiuo metu turite kokį nors žmogų, iš kurio tikitės, kad jis apie jus ir jūsų gyvenimą „žinos geriau“?..

Foto: Marius Rumpis

Psichologė Jurga Dapkevičienė

25/01/2026

23/01/2026

17/01/2026

15/01/2026

01/01/2026

01/01/2026

31/12/2025

28/12/2025

25/12/2025

23/12/2025

21/12/2025

20/12/2025

Address

Telephone

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category