06/03/2026
Po antro susitikimo (su Karavadžio paveikslu Narsizas) dalinsiuosi atradimais grupėje, kurį gimė dialoge…
Mes pripratome žiūrėti į Narcizą kaip save įsimylėjusi. Paveikslas irgi atspindį tą pavojų: susidaro uždaras ratas su savo atspindžiu, ir rankos padeda tą poziciją palaikyti. Bet jeigu pamatyti paveikslą, kaip savęs pažinimo akimirką, susitikimą su savimi? Tai yra gebėjimo eiti į santykius su kitais sąlyga. Susitikti su savo dalimis, kurios buvo paslėptos savyje, drumzliname vandenyje. Ten sukurta pavojinga zona: su praeitimi, kurią norisi pamiršti, su jausmais, o gal ir su talentais. Šešėlis nevaldo tik tada, kai tampa matomas. Bet būtent to ir bijome - neleidžiam jam pasireiškti, bijome, kad jis valdys viską, bet gaunasi atvirkščiai. Kiek drąsos reikalauja toks žingsnis: prieiti prie vandens, sustoti ir įsižiūrėti giliai. Išgyventi gėdą, savo pažeidžiamumą, o gal kartu ir skausmą, ir netektį. Ką galiu pamatyti? Gal ne tuos monstrus, kuriuos mano vaizduotė nupiešė. O gal reikės susitikti su nemaloniais dalykais, o gal teisiog su kažkuo atstumtu ir prarastu savyje. Pasikalbėti su Šešėliu, tiksliau su savimi, duoti teisę būti, pilnai... tada ir su kitais žmonemis atsiras daugiau priėmimo ir supratimo. Sustoti su savimi, ir grįžti atgal pas kitus - tai ir yra vienas iš santykių meno aspektų.
Kitas susitikimas bus su Ticiano paveikslu Sizifas jau kovo 14 d. 9.30-11.30 val.
Ka pamatysite jūs savo akimis paveiksle? Per savo gyvenimo istoriją, per savo įsivaizdavimo prizmę?
P.S. Dar yra galimybė prisijungti
Informacija ir registracija telefonu 062655668
Susitikite su savimi, su Kitu, su pasauliu...
Natalja