Aistė Didžiūnė. Psichoterapija

18/10/2024

Esu Aistė Didžiūnė, psichologė-psichoterapeutė.
Mano tikslas – padėti žmonėms kurti gilesnį ryšį su savimi ir kitais, atrasti vidinę pusiausvyrą bei prasmingesnį gyvenimo kelią.
Dirbu taikydama Geštalto terapiją, kurios pagrindas yra dėmesys dabarties momentui, savęs suvokimui ir autentiškiems išgyvenimams. Kartu tyrinėjame Jūsų emocijas, mintis ir kūno pojūčius, kad geriau suprastumėte save, savo elgesio modelius ir galėtumėte pasirinkti, kaip reaguoti į gyvenimo iššūkius. Šis terapijos būdas leidžia efektyviai dirbti su santykių, nerimo, streso bei kitais emociniais sunkumais.
Kviečiu Jus į terapiją – saugioje ir palaikančioje aplinkoje. Kartu galėsime atrasti būdus, kaip kurti harmoningesnį ir labiau įprasmintą gyvenimą.
„Tik kai priimu save tokį, koks esu, galiu keistis.“ – C.Rogers

17/04/2024

09/04/2024

Iš gyvenimo psichoterapijos kabinete. Šiandien su kliente turėjom pokalbį apie priekaištus sau, apie savęs "lupimą", kad nėra pakankama, kad vis kažko negana, kad dar reikia kažkur patobulėti, kažko išmokti, kažką pasiekti, kažkaip pasikeist... Nėra galo. "Esu nepakankama darbuotoja, esu nepakankama mama, esu nepakankama partnerė, esu nepakankama draugė... " Labai šūdinas jausmas nuolat jaustis nepakankama. Susimąstėme. O kada yra pakankama? O gal mes visgi siekiame ne būti pakankamai gerais, o tobulais? Tobulybė - štai ji yra tikrai begalinė, nepasiekiama, todėl ir sukelianti nepakankamumo jausmą. Perfekcionizmas yra ne pagirtina asmenybės savybė, o į pražūtį vedantis įsitikinimas, kad reikia siekti nepriekaištingumo ir tobulybės, neretu atveju sukeliantis psichinės sveikatos sutrikimų, tokių kaip depresija, nerimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas ir netgi gali privesti žmogų prie savižudybės. Bet iš esmės mes visi - tik žmonės. Netobuli žmonės gyvenantys netobuloje Žemėje. Tai kaip mes galime tapti tobulais? Tobulybė - tarsi dieviškumas... Ji nepasiekiama. O štai būti pakankamu, pakankamai geru - yra visai pasiekiama, o gal netgi dabar jau esame daugelyje sričių pakankamai geri? Tuom mes ir užsiimame psichoterapijos kabinete.

08/04/2024

Iš gyvenimo psichoterapijos kabinete. Vienos konsultacijos metu tyrinėjome kliento prioritetus ir kaip teisingiausiai juos susidėlioti: darbas, veiklos, santykiai, sportas, artimieji. Kam skiri daugiausiai laiko ir aukštesnę vieną prioriteto sąraše? Gyvenime laiko visi turime vienodai, resursų - skirtingai, bet panašiai, nes visi esame tiesiog žmonės su visais žmogiškais ribotumais. O vat skirstome savo laiką ir resursus skirtingai. Kur savo laiką ir energiją investuojame, dažniausiai tą ir turime. Tad kviečiu labai atidžiai pasižiūrėti, kur mes investuojame savo resursus (laiko, energijos, finansinius). Sakote, kad visą laiką ir energiją išsiurbia darbas? Tikėtina, kad turite puikią karjerą, o jei ne - tikriausiai čia kažkas ne taip ir reikėtų pasidomėti, kodėl ir, greičiausiai, imtis pokyčių. Sakote, kad santykiai prasti? O kiek skiriate savęs artimiems žmonėms, su kuriais norite turėti harmoningus santykius, kiek kokybiškai leidžiate laiko kartu? Kiek savęs investuojate santykiuose? Tad aritmetika čia labai paprasta: kiek ir kur investuoji savęs, tiek ir turi. Jei netenkina kažkuri gyvenimo sritis, tiesiog skirkite jai daugiau savęs ir savo resursų.

21/03/2024

🌿ŽENK žingsnį dėl savęs 🌿PAMILK save iš naujo🌿STIPRINK pasitikėjimą savimi 🌿 ATRASK vidinę ramybę🌿 PATIRK moterų bendrystę🌿
https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLScMnlomjGKyPRj0pfKkZrMgpyS4OWtOD-4o7yGaA9zNVzTKZg/viewform?fbclid=IwAR18-dCpZVA4jsp-pYRliom9M3AO-mJ5LBE-g1rkKYUCIJN6gu8nW2EMs0k

04/03/2024

Iš gyvenimo psichoterapijos kabinete. Ne paslaptis, kad psichoterapijos sesijose dažnai klausiu savo klientų, ką jie jaučia, kokias emocijas patiria, kaip jas jaučia, kaip su jomis būna. Neretai tenka išgirsti tokias frazes: "Aš nepykstu. O kam pykti?", "Aš nesu piktas žmogus", "Nejaučiu džiaugsmo", "Nemoku reikšti savo emocijų", "Liūdėti negerai", "Aš nepatiriu džiaugsmo". O kartais prašau savo klientų parodyti vieną ar kitą emociją, veido išraiška, kūno poza. Kartais tai tampa nepaprastai sudėtinga. Iš prigimties mes esame emocijas patiriantys ir gebantys išreikšti sutvėrimai. Tai sveikatos požymis. Tik, deja, nemažai žmonių yra išmokę jas slėpti, slopinti, pakeisti kitomis, "visuomenėje labiau deramomis" emocijomis ir jausmais, kas neretai po ilgo laiko transformuojasi į pasyviąją agresiją, "malonaus žmogaus šypseną veide", įtampą žandikauliuose, ar netgi depresiją ar panikos priepuolius. Tiesa yra ta, kad net jeigu mes ir slepiame savo jausmus, jie niekur nedingsta, jie lieka su mumis, mūsų organizme, mūsų kūne, pasąmonėje. Kylančios emocijos mums yra labai reikalingos, jos mums padeda suvokti save pasaulyje, savo poreikius, savo kryptį - jos tarsi kelią rodantis kompasas. Jei jaučiu pyktį, galbūt kažkas peržengė mano ribas, jeigu jaučiu liūdesį, galbūt esu ne ten, kur noriu būti, jeigu jaučiu džiaugsmą, galbūt mano poreikiai buvo atliepti, galbūt...
, , , ,