Fibonacci (2026)

06/01/2026

„Ikaro kritimas“

Astrofotografui Andrew McCarthy ir parašiutininkui Gabriel Brown prireikė mėnesių planavimo ir itin tikslaus laiko suderinimo, kad šis kadras apskritai galėtų įvykti.

Specialiai tam sukurtas saulės teleskopas, apsauginiai filtrai, skaičiavimai, trajektorijos, sekundės dalys – visa tai tam, kad žmogaus siluetas akimirkai atsidurtų prieš aktyvų Saulės paviršių.

04/01/2026

Mūsų pasaulėžiūra – tai energija

Mūsų pasaulio matymas tiesiogiai koduoja smegenų energijos resursus – tas mažas mitochondrijas, kurios atsakingos už energijos gamybą.

Mitochondrijos – tai ląstelių energijos gamybos centrai. Kai jos veikia optimaliai, ląstelės gali normaliai atlikti savo funkcijas. Šiandien mitochondrijos ir jų sutrikimai vis plačiau tiriami kaip galimos priežastys didelei daliai ligų. Jeigu jos funkcionuoja gerai, viskas vyksta sklandžiai, o jeigu jų funkcijos sutrinka – pradeda trūkti energijos ir atsiranda problemos, kurios pasireiškia įvairiomis formomis.

Kadangi smegenys kontroliuoja smegenų–kūno energetinį balansą (Brain–Body Energy Conservation, BEC), pasirodo, jog nuo mūsų pasaulio suvokimo priklauso ir mitochondrijų generuojamas energijos resursas.

Teigiamos patirtys – gerovė, gyvenimo prasmės ir tikslo jausmas, socialinis aktyvumas – siejasi su didesniu mitochondrijų energijos gamybos aparato aktyvumu.

Neigiamos patirtys, priešingai, siejasi su mažesniu energijos transformacijos pajėgumu. Šie ryšiai ypač ryškūs glijos ląstelėse ir paaiškina reikšmingą dalį individualių skirtumų smegenų energetikoje.

Skirtumas buvo pakankamai ryškus iki 25%

Logiška, kad konstruktyvi pasaulėžiūra ir dideli tikslai „įjungia“ papildomus energijos resursus, o neigiami požiūriai ir nekonstruktyvūs veiksmai šį energijos rezervą mažina ir greitina galimų problemų ir ligų atsiradimą.

02/01/2026

Mes vystomės tik nepatogiomis sąlygomis. O kaip kitaip?

Nors žmogui idealiausiai atrodytų nieko nedaryti ir gulėti po palme, prie baseino, geriant šaltą kokteilį, evoliucija rodo, kad tokios sąlygos veda tik į degradaciją.

Dar vienas to paties principo pavyzdys – ryšys tarp temperatūros ir BVP vienam gyventojui. Šalys, turinčios šaltesnį klimatą, paprastai turi gerokai didesnį bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui, nei tos šalys, kur sąlygos nuolat „geros“, galima gyventi ir per daug nevargti. (duomenys pagal Pasaulio banką, 2021 m.)

Čia veikia priešingas principas: žmonės, gyvenantys šaltesnėse zonose, yra priversti daugiau kovoti dėl išgyvenimo, daugiau bendradarbiauti, daugiau kurti, daugiau konkuruoti dėl resursų tam, kad sugebėtų išlikti per ilgas ir šaltas žiemas. Kuo sudėtingesnė atranka, tuo labiau išlieka geriau organizuoti, bendradarbiaujantys ir stipresni individai.

Tuo tarpu jei visi poreikiai nuolat patenkinti, nereikia daug galvoti ar stengtis, evoliucinės galimybės (visomis prasmėmis) beveik nejuda. Ir visi šie procesai formuojasi tūkstantmečiais.

Dar vienas svarbus veiksnys – mentalitetas. Kaip pavyzdys – Izraelis, kuris didžiąja dalimi sudarytas iš išeivių iš viso pasaulio, ypač Europos. Nuolatiniai konfliktai su kaimynais privertė visuomenę optimizuoti visas sritis tam, kad būtų galima išlikti ir išgyventi: nuo kultūros išsaugojimo iki kūrybos, intelektinių pasiekimų ir technologijų.

Tas pats galioja ir žmogaus sąmonei. Jei visi poreikiai patenkinti, nėra tikslų ir atsakomybių, žmogus sėdi „asarame“ ir nesivysto. Ir atvirkščiai – didžiausi atradimai gimsta tada, kai atsiranda labai dideli, organizuoti tikslai, kurie struktūruoja sprendimus, ir tai, kas atrodė neįmanoma, tampa pasiekiama.

Pamenate, net Kristus ėjo pas tuos, kurie turėjo daug problemų, o ne pas tuos, kuriems ir taip viskas gerai. Nes daryti gerus darbus ir padėti žmonėms kritinėse situacijose – visai kas kita, nei „gelbėti“ žmogų nuo depresijos, atsiradusios po per ilgo skrydžio iš Kinijos į Prancūziją.

31/12/2025

Na va ir nauji metai. Užsibrėžėme darbus, tačiau ne viskas juda taip greitai ir sklandžiai, kai kalba eina apie žmogų, jo sąmonę ir visą šį kompleksiškumą.

Tai, ką rašiau praėjusiais metais apie būsimus pasikeitimus, tai kaip ir vyksta. Visgi bandant apimti didelius dalykus, ne viskas mums pavyksta iš karto. Sudėtinga su tuo kompleksiškumu – jį suprasti, atpažinti ir integruoti į vienokius ar kitokius sprendimus. Tai, ką planavome užbaigti iki metų pabaigos, greičiausiai persikėlė dar metams.

Tačiau be tvirto pagrindo neįmanoma statyti sienų. Kuo geriau suprastas pagrindas ir kuo kruopščiau atlikti „namų darbai“, tuo stabilesni ir gilesni bus rezultatai. O jie bus ir galės padėti daugeliui tų, kurie skaito, domisi ir deda asmenines pastangas savęs pažinime.

Su ateinančiais metais kiekvienam iš jūsų ir dėkoju už tai, kad skaitote, komentuojate, nepamirštate – tai skatina patiems daugiau domėtis ir dėti daugiau pastangų.

Ateinantys metai bus patys geriausi! Visiems linkiu gerų ir prasmingų metų!

30/12/2025

Mes pradedame senti, kai prarandame tikslą!

Dažniausiai senėjimas aiškinamas dviem pagrindiniais būdais:

Pirmasis požiūris teigia, kad kūnas sensta dėl palaipsnio molekulinių pažeidimų kaupimosi. Pagal šią teoriją, laikui bėgant ląstelėse kaupiasi įvairios klaidos: pažeidžiamas DNR, trumpėja telomerai, silpnėja mitochondrijų veikla, keičiasi baltymų struktūra.

Nors organizmas turi taisymo mechanizmus, jie nėra tobuli, todėl dalis pažeidimų lieka. Ilgainiui jų prisikaupia tiek, kad pradeda silpti audinių ir organų funkcija. Šis požiūris yra plačiausiai tiriamas ir intuityviai lengvai suprantamas – kūnas lyginamas su sistema, kuri laikui bėgant dėvisi.

Antrasis požiūris senėjimą aiškina kaip genetiškai nulemtą arba iš dalies užprogramuotą procesą. Pagal šią perspektyvą, senėjimas nėra vien atsitiktinių pažeidimų rezultatas, bet tam tikra prasme yra „įrašytas“ biologinėje programoje. Organizmas vystosi, pasiekia brandą, o vėliau pereina į nykimo fazę, nes taip „numatyta“ evoliucijos. Ši idėja aiškina, kodėl daugelis senėjimo procesų vyksta gana nuosekliai ir panašiai skirtingiems žmonėms, net jei jų gyvenimo sąlygos skiriasi.

Abi šios teorijos paaiškina dalį senėjimo procesų, tačiau neatsako į pagrindinį klausimą: kodėl sudėtinga biologinė sistema, kuri ilgą laiką geba išlaikyti formą ir veikti stabiliai, galiausiai pradeda irti net ir be aiškios išorinės žalos?

---
Ir štai nauja Maiklo Levino koncepcija(1), kuri gali pakeisti tai, kaip mes suprantame senėjimą. Ji remiasi mintimi, kad mūsų kūnas nėra tik cheminių reakcijų rinkinys ar biologinė „mašina“. Tai aktyvi sistema, kuri vystosi ir veikia turėdama labai aiškią kryptį ir tikslą

Vystymosi metu ląstelės veikia kartu, kad sukurtų kūną. Ir ši sistema pati save reguliuoja ir koreguoja augimo metu.

Pagal šią hipotezę, senėjimas atsiranda ne todėl, kad sistema būtinai sugenda, ir ne todėl, kad ji yra sąmoningai „užprogramuota“ mirti, bet todėl, kad ji praranda vystimosi krypti ir tikslą.

Kai pagrindinis morfogenetinis tikslas – sukurti kūną – jau pasiektas, o naujas globalus tikslas neatsiranda, sistema pamažu ima prarasti koordinaciją. Kaip ir kitose sistemose, kai nėra tikslo, sistema pradeda irti.

Šis požiūris nesako, kad genai ar įvairūs pažeidimai nėra svarbūs. Pažeidimai – tokie kaip DNR klaidos, oksidacinis stresas ar metaboliniai sutrikimai – šiame modelyje nedingsta, tačiau jų vaidmuo keičiasi. Jie ne inicijuoja senėjimą, o greičiau jį paspartina, dar labiau išbalansuodami sistemą, kuri jau yra praradusi aiškią kryptį.

Tokiu būdu senėjimas gali būti suprantamas kaip vidinė sudėtingos, tikslingos sistemos dinamika, o ne vien atsitiktinių klaidų ar griežtos biologinės programos pasekmė.

Vienas įdomiausių šios teorijos aspektų yra tai, kad informacija apie „teisingą“ kūno struktūrą neišnyksta, net kai audiniai pradeda prarasti funkcijas.

Net ir praradus struktūrą, audiniuose išlieka paskirstyta informacija apie tai, kaip kūnas turėtų atrodyti optimalioje būsenoje. Ši būsena kartais apibūdinama kaip „mieganti atmintis“ audiniuose.

---
Paprastai tariant, net kai ląstelės, audiniai ir organai „sensta“, jie vis dar turi informaciją apie savo sveikas funkcijas. Jeigu sukuriamas tinkamas kontekstas, galima šią informaciją vėl aktyvuoti – įjungiant ankstesnius, „sveikus“ nustatymus ir paleidžiant atsinaujinimo procesą iš naujo.

Tai reiškia, kad senėjimas nėra negrįžtamas procesas. Priešingai – tai leidžia manyti, kad jį galima ne tik sustabdyti, bet ir potencialiai pasukti atgal, aktyvuojant pirminius organizmo nustatymus.

--
Labai geras palyginimas su didelio gyvenamo namo statyba.

Įsivaizduokime statybinę brigadą, kuri stato namą. Kol namas statomas, viskas veikia darniai: yra aiškus projektas, visi žino bendrą tikslą, o kiekvienas veiksmas prisideda prie galutinio rezultato. Visa komanda dirba kryptingai ir suderintai.

Kai namas pastatytas, darbininkai niekur nedingsta, tačiau nebeturi aiškaus tikslo. Vieni kažką taiso, kiti keičia be aiškios priežasties, treti net ima ardyti tai, kas buvo sukurta anksčiau, o ketvirti apskritai sėdi ir žaidžia kortomis. Neturint bendro tikslo, iš pradžių komandos, atlikusios skirtingus darbus, praranda darną, vėliau ir patys žmonės išsisklaido ten, kur kam patogiau ar geriau. Namas pradeda nykti ne todėl, kad buvo blogai pastatytas, o todėl, kad nebelieka bendro tikslo, kuris koordinuotų visų veiksmus.

Pagal šią senėjimo teoriją organizmas elgiasi labai panašiai. Ląstelės „pastato“ kūną, tačiau pasiekus brandą negauna naujos bendros užduoties, kuri palaikytų struktūrinę ir funkcinę sanglaudą. Todėl senėjimas tampa koordinacijos ir krypties praradimo pasekme, o ne paprasto nusidėvėjimo ar pavienių pažeidimų rezultatu.

--

Paprastai tariant, žmogus išauga kaip kūnas, tačiau vėliau nebeturi globalaus, integruoto tikslo, kuris apjungtų visas jo dalis – nuo ląstelių iki gyvenimo prasmės – į vieną kryptį ir vieną tikslą, kuris būtų didesnis už jo suvokiamą asmenybę. Būtent toks naujas tikslo kontekstas galėtų „įjungti“ viso organizmo programą tolesniam vystymuisi.

Šios koncepcijos naujumas tas, kad į pirmą vietą iškeliamas ne atskirų funkcijų koregavimas ar kompensavimas, o sąmoningo tikslo suvokimas ir jo integravimas.

Toks tikslas automatiškai užduoda naujas kryptis visoms organizmo sistemoms ir funkcijoms bei sujungia jas bendram veikimui. Tuomet sistema pradeda pati save koreguoti, taisyti ir palaikyti stabilumą tol, kol tas tikslas yra siekiamas.

Bet kol nėra aiškaus tikslo suvokimo, tol korekcijos ir kompensacijos nedaro reikšmingo poveikio senėjimo procesui. Jos gali laikinai prailginti funkcionalumą, tačiau nesukuria esminio perėjimo į kitą kokybinę būseną. Tai ir matome šiandien didelėje ilgaamžiškumo rinkos dalyje.

Viskas prasideda nuo tikslo, o tikslas visada reikalauja sąmoningo požiūrio.

27/12/2025

Žinot, yra ir gerų naujienų, kas liečia nerimą ir baimes, net 91,4 % nerimo prognozių taip ir neišsipildo 😄

Mūsų protas dažnai prisigalvoja daugiau problemų, nei jų iš tikrųjų būna gyvenime. Ir kuo dažniau tai pastebime – kad mūsų blogiausios prognozės neįvyksta – tuo greičiau protas nurimsta.

---
Mūsų protas beveik kaip mažųjų brolių – visada budėjime, net kai aplinkui visiškai ramu 😄

26/12/2025

Pauzė inercijoje

Egzistuoja sąmonės mechanizmai, kurie yra kritiškai svarbūs siekiant rezultatų, ypač kalbant apie asmeninį augimą ir savęs pažinimą. Nors šių mechanizmų daugelis iš mūsų nepastebi, bet dažnai juos jaučiame intuityviai ir bandome su jais laviruoti.

Evoliucijos metu žmogaus dėmesys susiformavo kaip išgyvenimo įrankis. Milijonus metų jis buvo skirtas aplinkos stebėjimui – kad laiku pastebėtume pavojų, priešus ar grėsmes gyvybei.

Dėl to mūsų smegenys iki šiol nuolat skanuoja aplinką: kas juda, kas ką sako, kur gali kilti pavojus. Iš esmės jos nuolat modeliuoja ateities scenarijus, siekdamos išvengti nemalonumų ir rizikos.

Šiandien didžioji šio proceso dalis vyksta socialinėje erdvėje. Didžiąją laiko dalį praleidžiame nenutrūkstamoje sąveikoje su žmonėmis, informacija ir lūkesčiais. Smegenys dirba be pertraukos, net kai objektyvaus pavojaus nėra.

Net jei miegame ir trumpam atstatome jėgas, to dažniausiai pakanka tik tam, kad galėtume tęsti kasdienę socialinę veiklą. Ilgalaikis socialinis ir psichologinis stresas nepastebimai eikvoja vidinius organizmo resursus.

Tyrimai rodo(1), kad tokios ilgalaikės būsenos gali padidinti energijos sąnaudas ląsteliniame lygyje iki ~60 %, o biologinio senėjimo rodikliai tokiomis sąlygomis gali būti apie ~20 % spartesni, palyginti su nestresinėmis būsenomis.

Tai kolosalūs dydžiai, ypač turint omenyje, kad jie kaupiasi kasdien, metai iš metų. Šis procesas vyksta tyliai ir nepastebimai, net kai žmogus subjektyviai jaučiasi „funkcionuojantis normaliai“.

Problema ypač išryškėja kalbant apie asmeninį augimą. Nes bet kokiam realiam pokyčiui reikalinga energija. Žmogus gali turėti teisingus sprendimus ir aiškų supratimą, ką reikia keisti, tačiau neturėti pakankamo vidinio potencialo tam pokyčiui įgyvendinti.

Kol energija išskaidoma kasdienėje veikloje ir nuolatinėje socialinėje sąveikoje, apie gilesnį ir kokybišką sąmonės perstatymą kalbėti sunku, o kartais ir neįmanoma.

Todėl pirmieji žingsniai savęs pažinimo kelyje nėra praktikos ar technikos. Tai sąlygų sudarymas bent trumpam atsitraukti nuo nenutrūkstamos haotiškos socialinės sąveikos.

Kol to nėra, žmogus lieka inercijoje – organizmas ir smegenys veikia tuo pačiu automatiniu režimu, veltui ekvodami energiją

Todėl inercijos stabdymas leidžia sukaupti vidinį rezervą. Kai šis rezervas pasiekia kritinę ribą, atsiranda galimybė pradėti keisti įpročius ir reakcijas, kurios buvo formuojamos dešimtmečius.

Atrodo, tokie nereikšmingi ir nepastebimi dalykai, kaip inercijos mažinimas gali padėti sukaupti potencialą, kurį, grįžę į sociumą, galimai neištaškysime tikslų siekimui (t. y. nesudeginsime veltui), o panaudosime kokybiškai sąmonės procesų perstatymui – iš automatinių, dinaminių sąveikų į struktūriškai sąmoningas sąveikas.

24/12/2025

Viskas dėl energijos

Anksčiau Kalėdos buvo vidinės rimties ir susikaupimo metas. Žiūrint į pastarąsias dienas, kai parduotuvėse pilna žmonių, o mieste – automobilių, natūraliai kyla klausimas: kur jūs buvote visus metus, iš kur jūsų tiek daug ir kur visi taip lekėte? 😄

Metų laikai, metų ciklai – tai sąlygos, kuriose mes gyvename. Kaip žmogus turi cirkadinius ritmus: aktyvų bundravimą dieną ir poilsį naktį, kurie subalansuoja sistemą. Kai vienu metu žmogus aktyviai veikia ir kuria, kitu – ilsisi ir atsistato, ir kartu tai palaiko pusiausvyrą.

Taip yra ir su metų ciklais: yra aktyvios fazės: vasara, ir priešinga fazė žiema - kuri suteikia galimybes apmąstymui, ramybei ir poilsiui.

Kalėdų metas tiek krikščioniškoje tradicijoje, tiek ankstesnėse pagonių tradicijose visada buvo ramybės ir susikaupimo laikotarpis. Prieš Kalėdas eina pasiruošimo mėnuo – Adventas, skirtas tylai ir savistabai. Tai apėmė ir pasninką, ir sąmoningą atsitraukimą nuo kasdienio šurmulio. Bažnyčios tekstuose ir liturgijoje nuolat kartojasi nakties, tylos ir šviesos gimimo iš tamsos motyvai, kurie kviečia ne į veiksmą, o į buvimą ir savirefleksiją.

Liaudiškose tradicijose, ypač Šiaurės ir Rytų Europoje, tai matėsi dar aiškiau. Tai buvo ramus, tylus laikas, skirtas šeimai ir buvimui kartu, be triukšmo ir pertekliaus. Tai buvo metas, kai sustojama, paleidžiami seni metai ir viduje pasiruošiama naujam etapui – tarsi akimirka, kai pasaulis trumpam sulėtėja ir leidžia žmogui susivokti, kur jis yra.

Todėl galima sakyti, kad tradiciškai Kalėdos reiškė vidinės tvarkos atkūrimą ir susitelkimą, o ne triukšmingą šventimą. Šis laikotarpis buvo labiau skirtas vidinio pasaulio ir patirčių sistematizavimui, o ne begaliniam šurmuliui, stresui, bėgimui ir išorinių įspūdžių paieškai.

Už visų šių tradicijų visada slypi labai paprasti principai. Kalėdų metas istoriškai buvo skirtas energijos taupymui ir jos nukreipimui giliems apmąstymams bei pasiruošimui naujiems metams, atidedant gyvenimo bėgimą ir stresą į šalį. Tai leisdavo sukaupti, tarsi miegančiam meškinui, energijos ir jėgų naujam pavasario–vasaros ciklui.

Bet šiuolaikinė kultūra net rimties ir ramybės laiką pavertė prekių, pirkinių, socialinių švenčių ir emocinių renginių maratonu. Tokiame nuolatiniame bėgime paskutinis dalykas, kuriam lieka laiko, yra galimybė išgirsti save ir pabūti su savimi.

Paprastai tariant, laiką, skirtą energijos kaupimui ir patirties peržiūrai, mes (tikiuosi, ne visi) pakeitėme energijos eikvojimu ir lakstymu Akropolio labirintuose. 😄

23/12/2025

Skaitydamas apie tai, kas lemia sėkmę, ir kad tai ilgas įvairiapusis patirties kaupimo procesas, prisiminiau vieno rabino paaiškinimą, ar visi gimstame su talentais? Ir kodėl kai kurie žmonės taip ilgai neranda savo talentų?

Dievas kiekvienam žmogui duoda talentą ir misiją, bet ne visi juos randa iš karto. Vieniems tai pavyksta greičiau, kitiems reikia laiko. Kartais tam būtinos patirtys, kurios iš pradžių atrodo nesusijusios, bet vėliau padeda atrasti savo kelią.

Ir kad žmogus neužsisėdėtų ne savo vietoje, nepasimestų ir judėtų link tų tikslų, kurie jam duoti įgyvendinti, Dievas dažnai gali ir „spirti į užpakalį“, sukurdamas problemas ir sunkumus, kurie neša tą patirtį, reikalingą susivokti ir pradėti judėti link savo tikslo. 😄

Ne visi randa tikslą ir prasmę iš karto, bet aukštesnės jėgos tam vienaip ar kitaip padeda pastumdamos ta linkme.

Labai įdomiai nuskambėjo senų tekstų paaiškinimas šiandieninių Levino ir Vančiurino idėjų kontekste: kad pasaulis veikia kaip besivystanti, besimokanti sistema, kuri skatina – o kartais ir stumia – savo dalis judėti ir įgyvendinti tikslus, kurių jos pačios ne visada supranta, nes nemato viso pilno paveikslo.

Pamokos, kurios lydi mus visą gyvenimą, dažniausiai yra tos patirtys, kurių mums reikia, kad pasiektume tai, ką turime pasiekti, ir atsidurtume ten, kur be jų nebūtume patekę. Dažniausiai jų prasmę suprantame tik atsigręžę atgal, kai pamatome, kaip kiekviena svarbi patirtis prisidėjo prie to, ką darome ir kur esame.

Visai kaip „Lūšnynų milijonieriuje“ – "atsitiktinių" įvykių grandinė, kuri galutinio tikslo atžvilgiu nėra tokia jau atsitiktinė.

21/12/2025

Kas gyvenime lemia sėkmę?

Žinot egzistuoja tam tikras šablonas – dažnai manoma, jog talentingi žmonės nuo pat pradžių pasiekia aukštumas, na juk matome tiek jų sėkmės istorijų. Tačiau paradoksas tas, kad tie, kurie iš tikrųjų pasiekia daug – sportininkai, muzikantai, mokslininkai ir apskritai žmonės, pasiekiantys dideles viršūnes – dažniausiai jas pasiekia gerokai vėliau.

Pirmuosius jų gyvenimo metus dažniau lydi sunkus darbas, nesėkmių įveikimas ir charakterio ugdymas, mokantis nepasiduoti.

Naujoje Science publikacijoje (1) apie žmonių aukščiausių pasiekimų etapus. Išanalizavę daugiau nei 34 tūkstančių žmonių biografijas ir rezultatus – tų, kurie savo srityse buvo pasaulio elite: nuo Nobelio premijos laureatų ir olimpinių čempionų iki šachmatų didmeistrių. Ir gavo labai įdomius rezultatus.

Pagrindinė išvada pasirodė gana netikėta. Plačiai paplitusi idėja, kad talentingi vaikai, anksti demonstruojantis išskirtinius rezultatus, vėliau taps lyderiais ir pasieks viršūnes, nepasitvirtino. Apie 90% tų, kurie jaunystėje rodė aukštus rezultatus sporte, moksle ar muzikoje, nesugebėjo išlaikyti tokio pat aukšto pasiekimų lygio ir suaugusiųjų lygije.

Pasirodo, kad tie, kurie išsiskiria savo talentais ir rezultatais labai anksti, ir tie, kurie pasiekia didžiausias aukštumas vėliau, dažniausiai priklauso visiškai kitoms statistinėms grupėms.

Tas perėjimas skiria kitokia asmenybės ugdymo strategiją. Dauguma tų, kurie tapo čempionais ar pasiekė pasaulinį lygį, vaikystėje ir paauglystėje nebuvo laikomi išskirtiniais. Jų kelias buvo lėtesnis ir labiau vingiuotas: jie dažniau pralaimėdavo, atsilikdavo nuo lyderių ir nerodydavo greitų, akivaizdžių sėkmingų rezultatų. Tačiau jie turėjo daug platesnę ir įvairesnę patirtį – bandė save keliose srityse, ilgiau nesirinko vienos siauros specializacijos.

Čia labai įdomu: pasirodo, vunderkindai dažniau rinkosi siaurą specializaciją, kuri leido jiems greitai pasiekti rezultatų. Tuo tarpu būsimi čempionai turėjo daug platesnį pasirinkimą – išbandė skirtingas sritis, neskubėjo siaurai specializuotis ir taip susiformavo platesnę, integruotą patirtį, kuri vėliau tapo tvirtu pagrindu ilgalaikiams pasiekimams.

Gaunasi, kad gebėjimas priimti atotrūkį, nesėkmes ir neapibrėžtumus, taip pat platesnė ir įvairesnė patirtis - nėra neapsisprendimas ir talento nebuvimas, ar tinginystė, atvirkščiai, tai vienintelė efektyvi strategija, sukurianti pagrindą būsimoms pergalmes.

"Sėkmė lydi pasiruošusius." Angliškas posakis

19/12/2025

Kai mes pernelyg įsitraukiame į tai, kas vyksta mūsų gyvenime – emociškai, atiduodami tam visą save – tai nėra nuolankumas. Iš esmės tai yra klaidingas pasididžiavimas, klaidingas savęs sutapatinimas.

Nuolankumas reiškia būti stebėtoju, būti bešališku stebėtoju, turėti neutralią poziciją.

Mes turime šį gebėjimą. Galime kasdieniame gyvenime praktikuoti daugiau ar mažiau neutralią laikyseną. Ir kai ateis išbandymas, mes būsime mažiau veikiami kančios. Tam tikru mastu mes tai išgyvensime, bet išliksime tvirti savo tikrajame savęs suvokime.

Tai kasdienė praktika, kuria galime treniruoti stebėdami savo protą. Ir būti labiau bešališki bei mažiau įsitraukę į tai, kas vyksta prote.

Tai reiškia būti kantriems. Nuolankumas ir kantrybė visada eina kartu. Ir jos yra susijusios su šia stebėtojo pozicija.

Bhakti Vijnana Gosvami

17/12/2025

Placebo: sprendimas, kurį seniai ignoruojame

Viena iš esminių „problemų“ tyrimuose yra placebo efektas. Jis dažnai gali „sugadinti“ rezultatą: laboratorijoje gali atrodyti, kad vaistas veikia, bet kai bandymai atliekami su žmonėmis, placebo efektas sujaukia tyrimą – kartais net duoda didesnį efektą nei pats vaistas. Kas tai yra ir kaip tiksliai tai veikia, iki šiol niekas iki galo nežino.

Mokslininkai bando rasti, kokius neuroninius ir biocheminius kelius sukuria įsitikinimai ir lūkesčiai. Jei tokius kelius pavyktų aiškiai identifikuoti, tyrimuose būtų galima atskirti: čia placebo efektas ar tikras vaisto poveikis.

Kiek placebo „sujaukė“ antidepresantų tyrimų, jau sunku suskaičiuoti. Kai kurie tyrimai rodo, kad dauguma antidepresantų nuo placebo skiriasi labai nedaug – arba beveik nesiskiria. O tas nedidelis skirtumas įmonėms kainuoja milijardus.

Kaip pavyzdys – eksperimentas su pelėmis(1). Jos buvo leidžiamos į aikštelę su dviem kambariais. Viename kambaryje grindys būdavo įkaitusios ir sukeldavo pelėms skausmą, o kitame kambaryje grindys buvo normalios, todėl pelės jausdavosi saugiai. Pamačiusios, kur karšta, o kur ne, pelės bėgdavo į vėsesnį kambarį ir ten leisdavo laiką.

Vėliau mokslininkai įkaitino abu kambarius, tačiau pelės vis tiek bėgo į tą kambarį, kuris anksčiau buvo saugus. Ir svarbiausia – tame kambaryje jos jautė mažesnį skausmą, nors grindys buvo tokios pat karštos.

Tai reiškia, kad pelės tikėjosi, jog ten bus geriau, ir jų smegenys pačios sumažino skausmo pojūtį. Mokslininkai pamatė, kad tam labai svarbios tam tikros smegenų sritys, susijusios su lūkesčiais ir viltimi.

Tyrėjams pavyko atsekti neuronų grandines, kurios pelėms leidžia vien per lūkesčius sumažinti skausmą, net tada, kai kartu buvo naudojamos medžiagos, didinančios jautrumą skausmui.

Atrodo, kad aptikome vieną iš galimų placebo mechanizmų, parodančių, kaip sąmoningi modeliai ir lūkesčiai daro poveikį visam kūnui. Teoriškai tai galėtų būti panaudota vaistų kūrime, nes būtų galima aiškiai matyti, kurias reakcijas sukelia pats vaistas, o kurias – placebo efektas, ir taip jas atskirti.

Tokiu atveju placebo sukeltus efektus būtų galima „patraukti į šoną“, izoliuoti, ir taip gauti tikrąjį, realų vaisto poveikį.

Skaitau šį tyrimą ir galvoju: kokio velnio mes viską darome atvirkščiai, kai sprendimas, galintis būti vienu efektyviausių būdų padėti žmogui spręsti sveikatos problemas, yra tiesiog po mūsų akimis.

Vietoj to, kad dešimtmečiais bandytume suprasti, kaip veikia placebo, mes jį ignoruojame, stengiamės izoliuoti arba laikome „trukdžiu“ tyrimuose. Ir tai darome žinodami, kad placebo efektas gali sudaryti iki virš 30 % viso organizmo atsako. Tai – kolosalus skaičius.

Įsivaizduokime, kad 30% didesnis efektyvumas būtų pasiektas gydant vėžį. Arba dirbtinio apvaisinimo srityje, kur dabar sėkmės vidurkis siekia vos apie 34%.

Tokie skaičiai būtų laikomi proveržiu. Tačiau kai šį poveikį sukuria žmogaus smegenys ir lūkesčiai, mes jį vadiname „placebo problema“ ir bandome nuo jo pabėgti, užuot pavertę jį centriniu gydymo įrankiu.

Ir štai kas įdomiausia: šis mechanizmas egzistuoja pas kiekvieną žmogų - daugiau ar mažiau išreikštas. Tačiau gyvenimo eigoje mes apie jį beveik nieko neinome, o juo labiau – nesame mokomi juo naudotis.

Jeigu tai būtų rimtai tiriama ir būtų suprastas pats veikimo principas, įsivaizduokime, ką tai reikštų: mes galėtume suvokti ir išmokti naudotis įrankiu, duotu mums pačios gamtos, kuris, sąmoningai taikomas, geba perprogramuoti praktiškai visą kūną ir visas jo sistemas – net iki genų raiškos lygmens (epigenetika).

Maiklas Levinas, rašydamas apie ateities mediciną(2) ir žmogaus galimybes gydyti ligas ar atauginti prarastas galūnes, išauginti organus kūno viduje, nuolat pabrėžia: mechanizmas bus labiau panašus į psichologiją ir informacijos valdymą, o ne į šiandieninę biocheminę mediciną.

Ir čia atsiranda nemalonus suvokimas. Kažkuriuo momentu mes praradome žinojimą. Vietoj bandymo matyti visą paveikslą, kaip žmonės mes užsiciklinome ties atskiromis detalėmis – molekulėmis, receptoriais, fragmentais. Dabar mes puikiai valdome detales, bet nebežinome, kaip grįžti atgal prie visumos.

Kodėl mes vis dar mušamės į sieną, kai sprendimas seniai prieš mūsų akis?

Fibonacci